Finansų vadybininkė Renata Alytų iškeitė į traktorių ir bites

Kaimas niekada nebuvo svetimas

150 bičių šeimų bityną po lygiai pasidaliję valdo Renata ir Vytautas Patinskai. R. Patinskienė užaugo Alytuje, tačiau gyvenimas Plasapninkuose jai šiandien yra be galo mielas ir labai įdomus. Ypatingi ir romantiški kaimo vaizdai atsiveria  jau pro sodybos svetainės langus – matosi ir vis aukščiau galvą keliantys žaliuojantys žiemkenčiai, ir tolumoje dunkstantys vieniši medžiai.

Kaimas moteriai niekada nebuvo svetimas, nes vasaras leisdavo pas miške gyvenusią močiutę Lazdijų rajone, be   to, ir noras ūkininkauti buvo didžiulis. 

„Kai ūkis pradėjo stambėti, svarsčiau kartu su vyru: ar samdyti žmogų, ar pačiai vairuoti traktorių? Pabandžiau ir patiko!“, – juokiasi Renata, kuri šiandien vienodai gerai valdo ir grūdų kombainą, ir traktorių.

O bitės, anot ūkininkės, tiesiog kėlė smalsumą – dabar ir pati spiečių susisemti gali, nėra jokios baimės. Svetimų bičių į savo bityną nesinori įsileisti, nors būna, kad žmonės skambina ir prašo pagalbos. 

„Kai laukiausi Mingailės, Vytautas paprašė nufotografuoti bites. Nuėjau ir gavau „antspaudą“ tiesiai į kaktą. Dažniausiai jos įgelia tik tada, kai netyčia prispaudi. Nemėgstu dirbti su pirštinėmis, tik kepurę užsidedu, kad į plaukus neįsiveltų“, – prisimena bitininkavimo pradžią ūkininkė. 

Bitininkystė, anot Renatos,  reikalauja specifinių žinių. Pavyzdžiui, bičių žiemojimas tiesiogiai priklauso nuo priežiūros. Kai žiema šalta – jos žiemoja puikiai, o kai šilta – nebesupranta, kas vyksta, tampa neramios. Praėjusią žiemą visos šeimos išgyveno, o dažniausiai bitės žūsta nuo ligų. 

Išsukti 10 tonų medaus – ne juokas, tačiau padeda vaikai. Sunkiausia būna kilnoti pilnus korpusus, kuriuose telpa daugybę rėmelių su medumi, sveriančių ne vieną kilogramą.

„Norintiems pradėti bitininkauti patarčiau susirasti patyrusį bitininką, kuris pagelbėtų patarimais. Įsigyti avilių dabar nėra problema“, – patirtimi dalijasi Renata.

Atlieka ir tiekėjo vaidmenį

Paklausta, ko čia, Plasapninkų kaime, trūksta, koks tas gyvenimas tarp bičių ir traktoriaus vairo, moteris ilgėliau susimąsto. „Esu baigusi finansų vadybą, Simno buvusioje žemės ūkio mokykloje mokiausi ūkininkauti, dabar nuo 2018 metų turiu savo 60 hektarų ūkį ir prižiūriu 75 bičių šeimas. Ar konkuruoju su vyru? Ne, – juokiasi Renata. – Dalijamės ir darbais, ir pinigais.“

Atokvėpio akimirkų ūkyje mažai. Veikli moteris spėja ir bites prižiūrėti, ir traktorių vairuoti, nors kartais norisi ramybės. Be bityno reikalų, Renata ūkyje atlieka ir atsarginių detalių tiekėjos vaidmenį.  Iki Alytaus ir Prienų nuo sodybos – po 25 kilometrus, tačiau kartais tenka pasiekti ir Kauną, kad tik technika nestovėtų per darbymetį laukuose.  
Visgi bitininkai jaučia nuoskaudą dėl valdžios sprendimų, ūkininkus ir toliau slegia didžiulė biurokratija. Pavyzdžiui, norint parduoti medų su rėmeliu, reikia specialių dokumentų, įrodančių, kad tas medus tinka sąlyčiui su maistu, nors tame pačiame avilyje jis sėkmingai būna visą laiką.

Apie buvusio ministro „dovaną“

„Bites dabar turime žymėti labiau negu karves – tai buvusio ministro Andriaus Palionio „dovana“ bitininkams. Anksčiau pakako vienos lentelės prie bityno, o dabar ant kiekvieno avilio privalome aiškiai užrašyti šeimos numerį ir laikytojo telefoną“, – sakė „Alytaus naujienoms“ V. Patinskas.

Bitininkas įsitikinęs, kad žemės ūkio ministras tuomet nusileido grūdininkams, nes  amžina kova tarp jų ir bitininkų dėl purškiamų laukų chemikalais tęsiasi jau seniai. Būtinas  abipusis atsakingumas: vieni gi gyvena iš grūdų, kiti – iš medaus. Laimė, Alytaus rajone rimtų konfliktų šiemet dėl to nebuvo.

Vytautas pastebi paradoksą – Lietuvoje bitininkas kartais turi primokėti grūdininkui, kad šis įsileistų bites į laukus. Tuo tarpu kitose šalyse, kur išvystyta intensyvi grūdininkystė, pats ūkininkas moka bitininkui už paslaugą, kad bitės apdulkintų pasėlius. 

Kalbėdama apie ūkininkų dalią, Renata atvira: visi galvoja, kad ūkininkai turi pilnas kišenes pinigų, bet  niekam nerūpi, kad ta moderni technika,  stovinti kieme, priklauso bankams.

„Mūsų technika jau yra nuosava, tačiau už žemę dar turime mokėti. Vis tik veiklos  ratas nesustoja, jis kasmet didėja. Viską reikia apskaičiuoti, kad visur suspėtum. Kai vasara lietinga, tenka suktis itin greitai: iš ryto – į bityną, o vėliau – į laukus“, – pasakoja Renata.
Vytautas juokaudamas sako, kad žmona bitininkystės žiniomis jį jau lenkia, o jis pats  ūkyje jaučiasi kaip samdomas darbuotojas. Patyręs bitininkas papildomai uždirba iš bičių motinėlių auginimo, džiaugiasi, kad medaus realizacija jokių  problemų nekelia, pavyzdžiui, vokiečiai noriai perka ir labai vertina Baltijos šalių medų, kurį parsivežę sufasuoja ir tiekia į savo prekybos centrus.

Parduoda medų statinėmis

Patinskų bitynas  didmenininkams medų parduoda statinėmis po 300 kg, už kilogramą supirkėjai moka 3,5 euro. Vis tik Lietuvoje , o ir Dzūkijoje, bičių šeimų mažėja, nes supirkimo kaina dažnai nepadengia gamybos išlaidų.

„Kai medų siūloma pirkti vos už du eurus, ūkininkavimas tampa nuostolingas. Bitininkystė nėra lengvas pasivaikščiojimas – tai sunkus, gilių žinių reikalaujantis darbas. Su grūdais taip pat sudėtinga – sezono metu viena kaina, o vėlai rudenį – jau kita“, – kalbėjo ūkininkai.

Na, o ypatinga Patinskų sodybos tyla šeimininkų visiškai netrikdo. Jie niekada negalvojo apie gyvenimą mieste, nes čia turi savo kiemą ir laisvę. „Išėjai į lauką, kur nori – ten atsisėdai. Niekas nepasijuoks, kad vaikštai su darbiniais drabužiais. Norvegijoje, pavyzdžiui, žmonių nestebina, jei užsuki į parduotuvę su darbiniais rūbais. O tu pabandyk Alytuje – iš karto sulauksi nemalonių žvilgsnių“, – atsisveikindamas šyptelėjo Vytautas.

Visą straipsnį skaitykite nusipirkę ar užsisakę „Alytaus naujienas“.

Naujausią laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.