„Eko­lo­giš­kas” pa­dan­gų gais­ras pa­kei­tė mū­sų gy­ve­ni­mą

2001 me­tais ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė – įsi­gi­jo­me na­mą Mik­lu­sė­nų gy­ven­vie­tė­je. Ne­gai­lė­jo­me nei fi­zi­nių jė­gų, nei skir­to lai­ko, nei lė­šų. Kū­rė­me gro­žį, so­di­no­me gra­žiau­sius de­ko­ra­ty­vi­nius au­ga­lus, gė­les, me­džius. Su­si­kū­rė­me ro­jaus kam­pe­lį  ne tik sau, bet ir vai­kams, anū­kams, drau­gams bei kai­my­nams. De­ja, 2019 me­tų spa­lio 16 die­ną mū­sų kie­mą, kaip ir vi­są gy­ven­vie­tę ap­gau­bė tirš­ti juo­di de­be­sys. Tą ry­tą vyks­tant į dar­bą at­ro­dė, kad grį­žę va­ka­re į na­mus ra­si­me šva­rų dan­gų. Nei bai­siau­sia­me sap­ne ne­ga­lė­jo­me su­sap­nuo­ti, kad de­šimt die­nų be­si­tę­sian­tis ,,eko­lo­giš­kų” pa­dan­gų gais­ras pa­keis mū­sų gy­ve­ni­mą. Gy­ve­no­me tas bai­sias die­nas už­si­da­rę ne tik lan­gus, du­ris, bet ir gar­trau­kius, ven­ti­lia­ci­jas…Pa­lan­gės, te­ra­sa, bal­ko­nas, pa­vė­si­nė, sto­gas, trin­ke­lės juo­da­vo nuo ore sklai­dan­čių tam­sių pe­le­nų. O dar­že tuo me­tu dar ža­lia­vo la­pi­niai ko­pūs­tai, vais­ti­niai ša­la­vi­jai, po­rai, to­pi­nam­bai…Vis­ką iš­ro­vė­me ir iš­me­tė­me, juk ne­si­no­ri sau pa­kenk­ti. La­bai su­krė­tė ir ke­lių kai­my­nų stai­gios ir ne­ti­kė­tos mir­tys, ku­rių prie­žas­tis – smar­kiai pa­žen­gęs vė­žys. O man gy­ve­ni­mas po gais­ro reiš­kė dar ir pa­a­ū­mė­ju­sią kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gą. Blo­gė­jo svei­ka­ta ir ne­be­li­ko nie­ko ki­to kaip tik mąs­ty­ti apie nau­ją gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Da­bar per­si­kė­lė­me, kvė­puo­ja­me ty­ru pu­šų oru ir džiau­giuo­si, kad ne­be­rei­kia nau­do­ti jo­kių vais­tų.

Vla­das (re­dak­ci­jai var­das ir pavardė ži­no­ma)