Iš­ėjo į sa­vą­ją dy­ku­mą... Iš­mo­kęs mus mal­dos ir mei­lės ki­tam me­no

„Aš tu­riu iš­lik­ti vi­sa­da stip­rus ir iš pas­ku­ti­nių­jų pa­dė­ti ki­tiems“

Ke­lis kar­tus iš mon­sin­jo­ro Sta­nis­lo­vo Stan­ke­vi­čiaus te­ko iš­girs­ti vie­ną Bib­li­jos tie­sų: „Jei no­ri­me bū­ti lai­min­gi, tu­ri­me da­ry­ti, kaip Jė­zus da­rė, – nu­maz­go­ti mo­ki­niams ko­jas. Bū­ti lai­min­gam – tai pa­dė­ti, pa­tar­nau­ti ki­tam.“

Mon­sin­jo­ras vi­są gy­ve­ni­mą iš­ti­ki­mai lai­kė­si li­tur­gi­nio gy­ve­ni­mo rit­mo. Ir jo pa­bai­go­je be­veik su­si­ta­pa­ti­no su Di­dži­ą­ją sa­vai­tę mi­ni­mais Vieš­pa­ties Kry­žiaus slė­pi­niais: iš­ke­lia­vo Di­džio­jo tre­čia­die­nio ry­tą, 8 va­lan­dą 30 mi­nu­čių. Jo lai­do­tu­vės vy­ko Di­dį­jį penk­ta­die­nį, kai Baž­ny­čia pri­si­me­na Vieš­pa­tį, pri­kal­tą ant kry­žiaus ir mi­ru­sį at­si­duo­dant Dan­gaus Tė­vui.

Iš­ke­lia­vo iki die­nų pa­bai­gos li­kęs iš­ti­ki­mas sa­vo pa­ties su­kur­tai mak­si­mai – „Aš tu­riu iš­lik­ti vi­sa­da stip­rus ir iš pas­ku­ti­nių­jų pa­dė­ti ki­tiems.“

Ir rū­pes­tin­gai glo­bo­ja­mą Aukš­ta­dvario Šv. Do­mi­nin­ko na­muo­se, ir stip­ri­na­mą Tra­kų li­go­ni­nė­je Tė­ve­liu­ką la­bai daž­nai, o pas­ta­rą­jį me­tą kas­dien lan­kė alo­viš­kių – var­go­ni­nin­ko Hen­ri­ko ir Da­nu­tės Ja­nu­kai­čių bei jų at­ža­lų Meš­kaus­kų – šei­mos. Su var­go­ni­nin­ku Hen­ri­ku dva­si­nin­kas Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius baž­ny­čiai tar­na­vo be­veik še­šias­de­šimt me­tų. Ant­rą­ją Ve­ly­kų die­ną mon­sin­jo­ras bū­tų šven­tęs 60 me­tų bu­vi­mo Vieš­pa­ties vy­nuo­gy­ne su­kak­tį.

Ra­mu­nė Miš­kaus­kie­nė, Ja­nu­kai­čių duk­ra, sun­kiai dva­si­nin­ko at­mi­ni­mui rin­ko žo­džius: „Kle­bo­nas Sta­nis­lo­vas pir­miau­sia bu­vo Žmo­gus. Ir di­dis, bet pas jį ga­lė­jai at­ei­ti bet ka­da. Ša­lia jo už­au­gau pa­ti bei ma­no vy­ras Juo­zas, už­au­go ir mū­sų vai­kai. Kle­bo­nas su vi­sais kal­bė­da­vo kaip su ly­giu sau. Jis ža­vė­jo dva­sin­gu­mu ir to­kia stul­bi­nan­čia ra­my­be. Jis ne­bu­vo ma­te­ria­lis­tas, ne­bu­vo kle­bo­ni­jo­je praš­mat­ny­bių, gy­ve­no kuk­liai, mo­kė­jo už­jaus­ti, bė­dai iš­ti­kus iš žmo­nių nė cen­to už tar­nys­tę ne­pa­im­da­vo. Ab­so­liu­čiai kiek­vie­ną, nuo vai­ko iki su­au­gu­sio­jo, ger­bė ir my­lė­jo sa­vo au­ten­tiš­ka, be­ri­be mei­le. Ir ne tik pa­ra­pi­jie­čius, bet ir tuos, ku­rių blo­gi dar­bai tos mei­lės lie­ja­mo­je švie­so­je tir­po ir ny­ko. Nė­ra šia­me kraš­te ki­to to­kio ku­ni­go.

Kaip gra­žiai ir dva­sin­gai alo­viš­kiai švęs­da­vo Pri­si­kė­li­mą. Ak­ty­viai įsi­jung­da­vo jau­ni­mas, jiems bū­da­vo įdo­mios mū­sų kraš­to tra­di­ci­jos, ypač ve­ly­ki­nių sar­gų vaid­muo. Ma­no vy­ras Juo­zas bu­vo pir­ma­sis sar­gas, pir­mai­siais me­tais jų bu­vo tik še­ši. Pas­ku­ti­niais – virš dvi­de­šimt sto­vė­da­vo ir vi­si su tra­di­ci­ne Ve­ly­kų sar­gų ap­ran­ga, mat Tė­ve­liu­kas nie­ka­da ne­at­stum­da­vo nė vie­no at­ėju­sio­jo, net ir ma­žiau­sio­jo vai­ke­lio.

Prieš ke­le­tą me­tų kle­bo­nas bu­vo pa­kvie­tęs vi­sų me­tų sar­gus, šir­džiai mie­la bu­vo ma­ty­ti ir vy­rą, ir sū­nų sar­gy­bo­je kar­tu sto­vin­čius.“

Ar­ti­miau­siems pa­ra­pi­jie­čiams mon­sin­jo­ras iš­sa­kė no­rą bū­ti pa­lai­do­tas ten, kur ir bu­vo jo vie­ta: ne prie ku­ni­gų, o prie pa­ra­pi­jie­čių, Alo­vės ka­pi­nė­se ties Di­džiuo­ju al­to­riu­mi.

„Kle­bo­ną Vieš­pats pa­šau­kė ypa­tin­gu me­tu, Di­dži­ą­ją sa­vai­tę. Tad dėl Tri­die­nio lai­do­tu­vių mi­šios bus au­ko­ja­mos ba­lan­džio 12 die­ną 12 va­lan­dą Alo­vės baž­ny­čio­je“, – pri­me­na Ra­mu­nė Miš­kaus­kie­nė.

„Va­di­no­me jį Tė­ve­liu­ku – to­kį var­dą jis už­si­tar­na­vo, nes pa­ži­no­jo mus, ži­no­jo mū­sų gy­ve­ni­mus, mū­sų rū­pes­čius, skaus­mus ir džiaugs­mus. Iki li­gos, iki in­sul­to jis kiek­vie­ną dar­bo ry­tą už­suk­da­vo į se­niū­ni­ją, bib­lio­te­ką, mo­kyk­lą pa­si­svei­kin­ti. Su­ti­kus ir pa­klau­sus, kaip svei­ka­ta, tar­si mal­dai su­dė­da­vo ran­kas ir iš­tar­da­vo, kad su Die­vo pa­gal­ba, dar stip­rus. Tik kar­tais pa­si­guos­da­vo, kad li­ko vie­nas, ar­ti­mų­jų jau ne­tu­ri, o ir iš kur­so, 18 dva­si­nin­kų, tik du be­li­kę.

Tė­ve­liu­kas tu­rė­jo po­mė­gį – fo­to­gra­fa­vo ir fil­ma­vo baž­ny­ti­nio ir pa­sau­lie­ti­nio gy­ve­ni­mo šio­kia­die­nius bei šven­tes ir mus kvies­da­vo į per­žiū­ras. Tai bu­vo tik mė­gė­jiš­ki kū­ri­niai, bet to­se per­žiū­ro­se daug svar­bes­niu ak­cen­tu ta­po jo be­tar­piš­ka ben­drys­tė su mu­mis, pa­ra­pi­jie­čiais“, – me­na alo­viš­kiai.

Dva­sin­gu­mo ge­ni­jų Lie­tu­vo­je bū­ta, mes sa­va­jam ta­ria­me „Su­die“

Ket­vir­tį am­žiaus, 25-erius me­tus, Alo­vės Švč. Tre­jy­bės ir Ry­liš­kių Šv. Mo­ni­kos baž­ny­čių ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius nuo­šir­džiai ben­dra­vo su Aly­tu­je dis­lo­kuo­tos įgu­los ka­riais ir ka­ri­nin­kais. Šim­tams, tūks­tan­čiams uni­for­muo­tų­jų iš­li­ko gra­žūs pri­si­mi­ni­mai ir gar­bė jį pa­ži­nus. Dau­gu­mai be pa­ta­ri­mų, pa­lai­ky­mo Tė­ve­liu­kas tar­si ne­ma­to­mą do­va­ną įteik­da­vo pa­drą­si­ni­mą.

O pa­čiam di­džiau­sia do­va­na tap­da­vo jau ati­tar­na­vu­sio ka­rio ne­ti­kė­tas vi­zi­tas Alo­vė­je. Va­di­na­si, kaž­kas jų šir­dy­se lik­da­vo. Mon­sin­jo­ras su džiaugs­mu pla­čiai sa­vo du­ris at­ver­da­vo kiek­vie­nam sve­čiui.

Daž­nai su Tė­ve­liu­ku ben­dra­vu­si bu­vu­si Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės ulo­nų ba­ta­lio­no kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Gai­va Ve­niu­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad šis di­dis žmo­gus 53 me­tus be per­trau­kos Aly­taus kraš­te tar­na­vo vi­siems, ne­lei­do sau skirs­ty­ti žmo­nių į ge­rus ir blo­gus, ne­lei­do sau teis­ti ir kal­tin­ti: „Mon­sin­jo­ras vi­sa­da kar­to­jo, kad yra tik Die­vo tar­nas ir ne­tu­ri jo­kios tei­sės smerk­ti ar kal­tin­ti. Jis mo­kė bū­ti žmo­gu­mi. Ste­bi­no sa­vo švie­sa, aukš­tos pra­bos pa­do­ru­mo klo­dais, bu­vo pra­kil­nus, ne­ap­rė­pia­mai di­de­lio pa­pras­tu­mo gry­nuo­lis“.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pul­ki­nin­kas, bu­vęs Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės ulo­nų ba­ta­lio­no va­das Da­rius Mei­lū­nas, šiuo me­tu aukš­tas pa­rei­gas ei­nan­tis ka­riuo­me­nės gy­ny­bos šta­be, yra vie­nas iš tų, ku­ris ben­dra­vi­mo su dva­si­nin­ku ne­nu­trau­kė iki pas­ku­ti­nių jo gy­ve­ni­mo die­nų.

D.Mei­lū­nas kal­bė­jo: „Pas­ku­ti­nį kar­tą mon­sin­jo­rą ap­lan­kiau jau Tra­kų li­go­ni­nė­je. Įsi­mi­nė jo po­zi­ty­vu­mas, nors jis pui­kiai su­pra­to sa­vo svei­ka­tos būk­lę. Leng­vą nuo­sta­bą su­kė­lė Tė­ve­liu­ko ge­ra at­min­tis ir ge­ros min­tys. Tą­kart per pus­va­lan­dį bu­vau jo in­ten­sy­vaus kal­bė­ji­mo klau­sy­to­jas, dva­si­nin­kas pra­bė­go sa­vo gy­ve­ni­mą aiš­kio­mis min­ti­mis. Pa­grin­di­nis ak­cen­tas – žmo­gus. Bet ku­ria­me žmo­gu­je jis sten­gė­si pa­ma­ty­ti žmo­gų ir jį su­pras­ti.

Ste­bi­no pui­kia at­min­ti­mi. Pri­si­mi­nė šil­tus san­ty­kius su ka­riuo­me­ne, ypač su Ulo­nų ba­ta­lio­nu. Ak­cen­ta­vo gra­žų ben­dra­vi­mą su pa­ra­pi­jie­čiais.

Ir skau­džiai pa­lie­tė jo la­bai sub­ti­liai iš­sa­ky­ta nuo­jau­ta, kad ar­ti jau lai­kas, ka­da jam, kaip sve­čiui, teks iš­ei­ti. Čia jis jau­tė­si jau ki­taip ne­gu glo­bos na­muo­se.“

Ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas bu­vo sa­vos Stan­ke­vi­čių gi­mi­nės Ro­kiš­kio kraš­te me­džio ša­kos pas­ku­ti­nė ša­ke­lė. Tą jis ak­cen­ta­vo ir ap­lan­ky­tas pul­ki­nin­ko D.Mei­lū­no.

Ne­leng­vi bu­vo Tė­ve­liu­kui pas­ta­rie­ji mė­ne­siai, gy­ve­no il­ge­siu sa­vo­jo kraš­to žmo­nių, kur tiek de­šimt­me­čių spur­dė­jo, lė­kė prie kiek­vie­no jo gy­vy­bė. Čia, Alo­vė­je, jis sva­jo­jo, at­ėjus lai­kui, už­merk­ti akis, ta­čiau Kū­rė­jo pla­nas bu­vo ki­tas. Žmo­giš­ka, kad be­jė­giš­ko vie­ni­šu­mo aki­mir­ko­mis nuo­sta­ba iš­sprūs­da­vo žo­džiai – kur vi­si din­go?

Dva­sin­gu­mo ge­ni­jų Lie­tu­vo­je bū­ta, mes sa­va­jam ta­ria­me „Su­die“. Ir at­si­dūs­ta­me su min­ti­mi – var­gu ar taip grei­tai ra­sis, kas pra­eis jo pė­do­mis.

Dė­ko­ki­me Kū­rė­jui už mums do­va­no­tą ku­ni­go Sta­nis­lo­vo Stan­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­mą ir jo ti­kė­ji­mo liu­di­ji­mą.

Ne­už­mirš­ki­me šios mums skir­tos ma­lo­nės.