„Dzyvų“ mugėje po stogu – kalėdinės dovanos ir net relikvijos

 Taigi tiems, kurie brangina giminės istoriją ir kalėdinių dovanų paieškose žvilgsnį nukreipia į tautinį paveldą, siūlau užsukti į meno dirbinių saloną „Dzyvai“, kuriame šiomis dienomis veikia kamerinė Dzūkijos tautodailininkų mugė. Juk koks malonumas prisiminti tėvų puoselėtus, tačiau iki šių dienų neišlikusius daiktus, retro akcentus, kas tai bebūtų, jie puikiai dera įmaišyti į šių laikų koloritą. Ir šildo sielą prisiminimais. Taigi, ši „Aldutės kraitė“ bus šiek tiek kitokia – pristatome pirmąją Dzūkijos sostinėje surengtą kamerinę tautodailininkų mugę.

„Mes pirmą kartą bandome netradicinės kamerinės mugės formatą. Įprasta muges rengti lauke. Žmonės dažniausiai ateina pirkti maisto produktų, tad bent Dzūkijos tautodailininkai skundžiasi, kad nesulaukia deramo dėmesio iš mugės organizatorių prekybos vietos prasme. Paprastai patogesnes užima parduodantys kiniškas prekes. Mūsų įstaiga – Dzūkijos tautodailininkų asociacija – įpareigoja žmonėms pateikti kažką įdomesnio, geresnio. Norėjosi padaryti įvairių rankų darbo gaminių mugę. Aštuoni autoriai pateikė labai daug darbų. Kalėdinei mugei rinkome skirtingo braižo autorius, kad būtų įvairūs darbai, bet ir vienas kitą papildantys, rečiau Alytuje matomi, o ir apskritai retesni amatai. Jonas Januškevičius ne visada išneša į viešumą savo tošinukus, Virginijos Sebestinienės gražuolių nežievintų vytelių gaminiai – nišiniai. Prekiaujame žalvario papuošalais, dalis jų – archeologinių radinių rekonstrukcija. Tai juvelyrų iš Druskininkų darbai, diržai – Rimo Jotauto, alytiškio, neseniai prisijungusio prie Dzūkijos tautodailininkų, kūriniai. Daug kitų gražių darbų – vaško žvakės, įvairi keramika, tekstilės ir odos darbai, drožiniai. Išskirtinių bei šiltų, jaukių dovanų galima nusipirkti. Ir kokybė gera“, – vardija Modesta Tarasauskienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė.

Atkuria protėvių būties daiktus

Savo stichijoje darbuojasi tautodailininkė, meno kūrėja, tautinio paveldo puoselėtoja ir tradicinio amato aukščiausio lygio meistrė V. Sebestinienė. Ji ne vienerius metus atkūrinėja mūsų protėvių būties daiktų pavyzdžius. Virginija pasaulį suvokia ne penkiais o mažiausiai septyniais pojūčiais, grožio ir istorinės svarbos. Pirmumą teikia praktiškumui, jaukumo suderinimui parenkant iškalbingiausias detales iš mūsų protėvių buities. „Bet šiai mugei sukūriau ir prie šių dienų pritaikytų gaminių“, – patikslina Virginija. Ant jos stalų – visa, kuo gali Kūčių stalą papuošti – nuo žaisliukų iki lėkštelės plotkelėms. Prie didžiųjų pintinių prišlietos mažosios pintinėlės, krepšiai bulvėms ir riešutinės. Nemaža dalis – muziejuose saugomų eksponatų kopijos. Pasak tautodailininkės, riešutinės buvo kuriamos riešutams ant Kūčių stalo padėti, gaminys puikiai tinka ir šiuolikinei vakarienei. Visos senųjų pintinių kopijos dera obuoliams bei kitiems vaisiams ar maisto produktams laikyti. Išskirtinis gaminys – krepšys šutintoms bulvėms nukošti. „Senovėje šutintos bulvės ir rauginti agurkai buvo pagrindinis maistas. Jas iššutinusi šeimininkė nukošdavo, nuvarvindavo šiame inde ir su juo padėdavo ant stalo. Dabar bulvių jau nešutina, jas verda. Keramikinių indų nebuvo, žmonės įvairius daiktus dėjo į pačių nusipintus. Dabar mažai kas pina, o man patinka“, – pasakoja Virginija. 

Ji dar priduria, kad kainos kamerinėje mugėje nesikeičia, jos tokios, kokių prašo lauko prekyboje. Štai šutintų bulvių indo kopiją įkainojusi 40 eurų. Pasak tautodailininkės, nupinti jai jau nėra sudėtinga, bet įvertinti reikia ir gaminio įdirbį. „Ilgai ieškojau muziejuose, aprašymuose, kartotekose, kol suradau ir atlikau. Pakyla kaina tų daiktų, kurie turi istoriją. Kas tai supranta – tam 40 eurų nėra daug. Padovanoju pirkėjui ir įdomų aprašymą. Pina ir vyras, ir sūnus, bet jie dar su protu tai atlieka, o aš dėl pynimo visai pamišusi“, – šypsodamasi teigia Virginija. 

Šviesūs gaminiai pinti iš nužievintų vytelių, o tamsūs – su žieve. Kaip teigia Virginija, senovėje tamsūs buvo naudojami paprastų žmonių buičiai, šviesūs – mėgti dvaruose. Su jomis dvariškės eidavo pirkinių į turgų. Ir vieni, ir kiti pinti gaminiai – šilti. Žilvičių nestigo, o plastikas dar nebuvo atrastas“, – šypteli pynėja.

Tošinukai – virtuvių indai

Virginija pasakoja, kad mažyčius kašikėlius senovėje vaikams krikšto tėvai, pridėję  riešutukų, saldainių dovanodavo Kalėdoms. Suvalgius skanėstus, likdavo tas kašikėlis kaip relikvija. Jis iki savų vaikų ateidavo. Taip būdavo senovėje. Vasarą su juo eidavo uogauti. „Kiek esu pastebėjusi, vaikai jų nori. Kiekvienam parduodama primenu, kad saugotų saviems vaikams“, – priduria meistrė.
Akimis vis aprėpdama gausybę pintinių ir pintinėlių, pynėjos drįstu paklausti, ar labai pavargsta rankos vyteles bevarstant. „Rankos iš tikrųjų pavargsta. Pynimas – riešų darbas. Esu taip įnikusi, kad negaliu sustoti. Kiek pailsiu ir vėl imuosi. Smagu ir mugėse, kai turi ką parodyti. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jų, o ir savo smalsumą patenkinti. Užsikreti tuo. Ne viską atnešiau į šią kamerinę mugę, jei reikės, papildysiu. Jau Kaziuko mugei ruošiuosi. Kiek čia iki jos ir belikę, gruodžio beveik nebėra – du mėnesiai. Reikia dirbti ir tikėti savo darbu. Aš atsidavusi, pinu ir prie to vieno gaminio šimtas minčių kyla“, – atvirai sako Virginija.

Ji pristato ir šalia išdėstytus Jono Januškevičiaus darbus – tošinukus (nuotr.). Beržo tošis – šilta, natūrali medžiaga, kurios neturi joks kitas medis. Kamštinio viršutinio beržo žievės sluoksnio, kaip teigdavo senoliai, nemėgsta graužikai. Į Jono pagamintus didesnius ir mažesnius indus, pasak parodos dalyvių, ką idėjai, tas neiškris. Tošinukai – virtuvių indai, juose galima laikyti druską, kavą, arbatžoles, pipirus ir kita. J. Januškevičiaus darbus žmonės apžiūrėjo smalsiai. „Net ir aš, pynimuose paskendusi,  jo darbų prisipirkau. Labai fainas indas siūlams susidėti su pritvirtinta pagalvėle adatoms,“ – pastebi Virginija. Ji pasakoja, kad Jonas ir pinti moka. „Vienais metais Kaziuke susitikome, jis, kaip ir aš, – su pintinėmis. O kiek vėliau žiūriu jis tošinukų atvežė. Klausiu, kaip čia dabar? Gabus žmogus, bet į muges retai važiuoja Aš ne kartą skatinau jį parodyti savo darbus visuomenei, kad žmonės matytų. Retkarčiais paklauso“, – teigia tautodailininkė V. Sebestinienė. 

Tikrų augalų pėdsakai į mūsų gaminius įspausti

Lo­re­ta Le­ka­vi­čė ir Sau­lius Mas­taus­kas, Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Aly­taus fi­lia­le iš­mo­kę ke­ra­mi­kos me­no, stebina mugių lankytojus eko­lo­giš­ka tech­ni­ka – mo­lio dir­bi­nius jie mar­gi­na duo­nos rau­gu. Tačiau kamerinėje mugėje meno dirbinių salone „Dzyvai“, jie pristato ir kitomis technikomis atliktų labai įspūdingų molinukų. O tarp jų ir gražiam paukšteliui laikina vieta atrasta. „Kaip pamatome įdomesnį medžio darbą, taip jį ir nusiperkame. Kai įėjome, šis paukščiukas buvo ką tik atvežtas ir be kalbų nusipirkome. Tai Virginijaus Baukio darbas, turime ir Algirdo Juškevičiaus darbų, Sauliaus Lampicko paukštukų. Ir šiam jau vietą numatėme kolekcijoje, kur jis nutūps“, – pasakoja Saulius. 

.......

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14055-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas