Dzūkiškas audimo maršrutas šiandien vingiuoja nuo Alytaus iki Punsko

Ieškojo Dzūkijos išskirtinumo

Punsko lietuvių bendruomenės audimo dirbtuvėse vasarą vyko Audimo savaitė, kurioje dalyvavo keturios audėjos ir audėjas iš Dzūkijos, taip pat vietinės bendruomenės audėjos ir norintys mokytis šio amato entuziastai. Keturių dienų renginį vainikavo paroda, joje pristatyti autentiški divonai, skaros, rankšluosčiai, juostos, prijuostės, takai ir net nuometas. Dalis eksponatų atkeliavo į Alytų ir šiuo metu juos galima apžiūrėti salone „Dzyvai“, įsikūrusiame S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. 

„Šią vasarą vykusi Audimo savaitė – jau ketvirtoji, sėkmingai įgyvendinti keturi projektai, kurių iniciatore ir kuratore buvau, galima pasidaryti ir tam tikrus apibendrinimus. Man, kaip specialistei, kuriai svarbus tradicinės kultūros išsaugojimas, pirmiausia rūpi klausimas, kuo audimas gali sudominti šiuolaikinį žmogų? Tačiau rasti atsakymą nėra taip paprasta. Atmetus paveldo svarbą, ekonomine prasme amatas nėra dėkingas, nes reikia investicijų staklėms, – gal nebent juostas austi paprasčiau, daugelis nuo to ir pradeda. Nėra gausu ir mokomosios literatūros, nors šiuolaikinės technologijos sklaidai tarsi atveria žalią gatvę, galiu paminėti Eglės Kašėtienės platformą apie audimą „Youtube“ kanale „Parėdzymai“, – sako M. Tarasauskienė. 

Kalbėdama apie Audimo savaičių sumanymo ištakas, Modesta, tuo laiku vadovavusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriui, prisimena ieškojusi regiono išskirtinumo: „Norėjosi sukurti tęstinius projektus, o audimas, kaip amatas Dzūkijoje yra svarbus ir aktualus, taip pat ir šiandien. Pastebėjau, kad didėja skyriaus narių susidomėjimas, taigi pirminis  konceptas buvo pakviesti  audėjas ir jų mokines. Intuityviai jaučiau, kad susidomėjimas gali išaugti į kažką masiškesnio, tas ir nutiko“, – pasidžiaugia Modesta.
Ir priduria: prieš penkerius metus tikėtasi, kad „Dzūkijos dzyvai“ taps kasmetiniu reiškiniu, turinčiu tikslą pratęsti tradicinių amatų gyvenimą, o šiandien aišku, kad jis pasiektas ir Dzūkija žengė koja į koją su laiku. Atsirado daugiau audimo renginių visoje Lietuvoje, leidžiamos knygos, organizuojamos parodos ir edukacijos.

Keturios audėjos ir vienas vyras

Audimo savaitėje Punske amatą demonstravo keturios dzūkės tautodailininkės – Laima Griškevičienė, Renata Žiūkienė, Vilma Jenčiulytė, Jurgita Blaževičiūtė ir vienas audėjas vyras – Algimantas Matonis. „Dzūkijoje audimas buvo labiau moteriškas amatas, bet tiesa ta, kad geriausi audėjai viduramžiais buvo vyrai, taip teigia istoriniai šaltiniai. Kaip Dzūkijoje, negalėčiau pasakyti, nes tai buvo daugiau kaimo užsiėmimas, o šaltiniai išlikę iš amatų cechų miestuose. Jei kalbėtume apie Audimo savaitės projekto dalyvius, tai labai didžiuojamės vieninteliu vyriškiu – A. Matoniu, kuris perėmė amatą iš savo mamos. Gyvena netoli Rumšiškių, Dzūkijos regiono pakraštyje, visą gyvenimą dirbo biologijos mokytoju, o išėjęs į pensiją parėmė mamos stakles ir audžia skaras, nuometus, rengia liaudiškus ansamblius, o štai jo marti sukūrusi „Austi“ prekės ženklą“, – pasakoja Modesta.

Dar viena Audimo savaičių dalyvė V. Jenčiulytė – muziejininkė, ji domisi rekonstrukcija, eksponuoja savo austas juostas. Laima Griškevičienė – iš Viečiūnų, ji svetingai priėmė pirmosios Audimo savaitės dalyvius, nes seniūnijos skirtose patalpose yra įkurdinusi savo penkerias stakles. Pasak kuratorės M. Tarasauskienė, tai yra didžiausias iššūkis – rasti tinkamą erdvę, nes kultūros centrai Dzūkijoje tokių, pritaikytų audimo amatui, neturi. 

Punske Audimo savaitės dalyvius pasitiko vietinės audėjos, lietuvybės puoselėtojos Anastazija Sidarienė, Aldona Vaicekauskienė ir Veronika Valenskienė. Savo entuziazmu ir gyvu pavyzdžiu jos liudijo, kad tradicijas puoselėti galima ir kitame krašte. Audimas – šios bendruomenės saugomos tautiškos tradicijos akcentas. Labai daug rankų darbo audinių naudojama ir bendruomenės renginiuose, ypač garsios Žolinių Punsko krašte tradicijos. Audimas kaip lietuvybės aspektas – šiųmetės Audimo savaitės idėja. Siekiama, kad dalyviai pažintų senąjį amatą gyvai jį patirdami ir išmėgindami, o ne iš senolių pasakojimų ar prisiminimų, nes neilgai trukus austų gaminių bus galima rasti tik muziejų fonduose.

Kiek kainuoja rankų darbas?

Parodoje „Dzyvuose“ eksponuojamos ir tekstilės amato mokytojos R. Žiūkienės austos juostos. Prieš penkerius metus Renata dalyvavo pirmojoje Audimo savaitėje, nes norėjo geriau susipažinti su audimu tradicinėmis staklėmis. Šiandien ji įgytas žinias perduoda savo mokiniams, dėsto Menų ir dizaino mokymo centre Alytuje. Tekstilės specialybės ir audimo amato subtilybių ji moko jau ne pirmus metus, tačiau audimas integruotas tik neseniai. 

„Tame pačiame Menų ir dizaino mokymo centre, gaminių projektavo modulyje, aš dėstau komercinę dalį, taigi vienaip ar kitaip grįžtame į pradinį tašką –  kiek gi kainuoja rankų darbas? Mokomės su Renatos mokinėmis nustatyti gaminio vertę ir akivaizdu, kad savikainos paskaičiavimas labai padeda pradėti vertinti savo rankų darbą. Jei kalbėtume apie skaičius, tai poros metrų ilgio rankomis austa juosta, tinkama užsirišti  tautiniam kostiumui, neturėtų kainuoti pigiau kaip 120 eurų. Kiek realu parduoti už tokią kainą – nežinau, nes rinka, tai yra pirkėjų supratimas, diktuoja savo sąlygas. Bet gudrūs amatininkai atranda automatinių staklių, paprastina audimo raštus, galbūt renkasi ne tokios kokybiškos vilnos ar lino siūlus, o rezultatas – parduodamas ne visai autentiškas, perpus pigesnis gaminys. Kita vertus, tikiu, kad naujas galimybes atveria didėjantis kontrastas tarp pingančios masinės gamybos ir aukštos kokybės rankų darbo kūrinių. Dalis žmonių ieško sau kažko vertingo, tikiu, kad rankų darbas turi potencialo, bent jau neturėtų sumenkti jo reikšmė, o kaip bus – pamatysime“, – sako Audimo savaičių kuratorė M. Tarasauskienė.

Stovyklą ir parodą organizuoja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius, dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.