Dzū­ki­jos ir Aly­taus iden­ti­te­to me­ni­nin­kė ieš­ko teks­ti­lės raš­tuo­se

Raš­tai – tar­si me­di­ta­ty­vūs žen­kliu­kai, sa­vi­ti tar­mės są­skam­biai

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad ka­dai­se iš­kei­čiau sos­ti­nę Vil­nių į gy­ve­ni­mą Pu­nios ši­le. Są­mo­nin­gai va­žia­vau į miš­ką, ku­ris Lie­tu­vo­je ge­ne­tiš­kai yra lai­ko­mas miš­kų mo­ti­na. Gy­ven­ti prie upės, ma­ty­ti mi­to­lo­gi­zuo­tą pa­sau­lį... Esu vil­nie­tė su že­mai­tiš­koms šak­ni­mis, at­va­žia­vu­si į Aly­tų. Bai­giau kos­tiu­mo stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, nors stu­di­juo­ti no­rė­jau iliust­ra­ci­ją. Gal to­dėl aš vi­suo­met ne tik ku­riu kos­tiu­mą, bet ir pa­sa­ko­ju is­to­ri­jas ir ne­ga­liu nuo to pa­bėg­ti. Rū­bo ne­už­ten­ka, dar la­bai svar­bus pa­jau­ti­mas au­di­nio, et­no­gra­fi­nė pu­sė vi­sa­da man bu­vo įdo­mi. Stu­di­jų me­tais se­ną­ją bal­tiš­ką kul­tū­rą pa­dė­jo pa­žin­ti Jo­nas Trin­kū­nas, lan­kiau dai­lio­kų et­no­gra­fi­nį an­sam­blį, va­žiuo­da­vo­me į sto­vyk­las... Gal­būt da­bar ma­no gy­ve­ni­me at­ėjo toks pe­ri­odas, kai su­si­kau­pu­si pa­tir­tis iš­si­kris­ta­li­zuo­ja tam tik­ro­mis idė­jo­mis, jų yra daug, nes jos kau­pė­si me­tų me­tais, o da­bar joms at­ėjo lai­kas“, – sa­ko Gin­ta­rė.

Kaip gi­mė su­ma­ny­mas Ne­mu­no va­gą nu­spal­vin­ti tra­di­ci­nio dzū­kiš­ko di­vo­no raš­tais?

Ar­tė­jant „Ad­ven­tur 2023“, Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tro dar­buo­to­jai ieš­ko­jo idė­jos, kaip pri­sta­ty­ti pa­ro­do­je Aly­taus kraš­tą. „Pir­mi­nė min­tis bu­vo ant Bal­to­sios ro­žės til­to „pa­ka­bin­ti“ Aly­taus mu­zie­jaus pa­ro­do­je ir ka­ta­lo­ge iš­gar­sin­tus dzū­kiš­kus di­vo­nė­lius, tar­si ko­kią et­no­vė­lia­vą. Iš­gir­dus ją, man prieš akis iš­kart iš­ki­lo di­vo­no raš­tais nu­spal­vin­ta Ne­mu­no srau­na, Aly­taus ir Dzū­ki­jos var­dą ne­šan­ti tėk­mė, kvie­čian­ti plauk­ti ir pa­kil­ti virš kas­die­ny­bės, ki­to­mis aki­mis pa­ma­ty­ti tai, kas vi­sa­da ša­lia, ne­iš­sem­tas ga­li­my­bių gel­mes...“ – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Dai­li­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad te­kan­ti upė kaip raš­tas tran­sliuo­ja la­bai daug min­čių. Ji pri­si­me­na ren­gu­si pra­ne­ši­mą apie gam­tos, žmo­gaus ir teks­ti­lės pa­ra­le­les. Kaip žmo­gaus gy­ve­ni­mą le­mia teks­ti­lė, kaip jis at­si­spin­di teks­ti­lė­je, kaip gam­ta at­si­spin­di žmo­gaus gy­ve­ni­me ir au­di­ny­je.

„Tra­di­ci­nį di­vo­ną aus­da­mos mo­te­rys ja­me at­kar­to­jo gam­to­je, sa­vo ap­lin­ko­je ma­ty­tus spal­vų de­ri­nius, štai – sau­lė­ly­dis, o štai au­ga­lai. Sim­bo­liai ki­ta­me kon­teks­te ga­li su­žais­ti vi­sai ki­to­kio­je der­mė­je, kai no­ri­si to pa­ties, bet ki­taip. Kaip dau­ge­lis žmo­nių sa­ko, kad jie no­rė­tų tau­ti­nio kos­tiu­mo šiuo­lai­ki­nės in­ter­pre­ta­ci­jos, ir pra­šo su­kur­ti to­kią. O tie­sa ta, kad su­kur­ti su­dė­tin­ga, nes rei­kia daug iš­ma­ny­ti. Iš­lai­ky­ti ne­iš­kreip­tas spal­vas ir są­skam­bius, su­vok­ti, kuo mes ski­ria­mės nuo lat­vių, len­kų, ru­sų, bul­ga­rų, ir ta­da jau in­ter­pre­tuo­ti“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

Dai­li­nin­kės ma­ny­mu, di­vo­nai tik­rai dar nė­ra iš­sem­ta te­ma šiuo­lai­ki­nei in­ter­pre­ta­ci­jai. Tau­to­dai­lės pa­ro­do­se ten­ka ma­ty­ti sa­vi­ta tech­ni­ka, pa­vyz­džiui, gra­fi­ka, at­lik­tus tra­di­ci­nių raš­tų frag­men­tus, sa­vo­tiš­kas man­da­las. Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je taip pat yra ren­gia­ma edu­ka­ci­ja, ku­rios me­tu lan­ky­to­jams bus pa­siū­ly­ta su­si­dė­lio­ti iš at­ski­rų mo­ty­vų sa­vo di­vo­no raš­tų va­ria­ci­jas. Juk ne vel­tui kiek­vie­na šei­mi­nin­kė sten­gė­si, kad jos di­vo­no raš­tas bū­tų sa­vi­tas, bent kiek ki­toks nei kai­my­nės.

„To­kių va­ria­ci­jų yra be ga­lo daug, raš­tai – tar­si me­di­ta­ty­vūs žen­kliu­kai, ku­riuos ga­li­ma kaip ak­cen­tą at­spaus­ti ant šiuo­lai­ki­nio dra­bu­žio. Ma­nau, dar at­eis lai­kas, kai žmo­nės su­pras, kad tai rei­kia sau­go­ti ir skleis­ti, kaip ir tar­mės skam­be­sį, ki­to­kį rai­džių de­ri­nį – iden­ti­te­to žen­klą“, – įsi­ti­ki­nu­si Gin­ta­rė.

„Kar­tu­No­Ko­das“ ke­liau­ja į Na­cio­na­li­nį M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jų

Dai­li­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė pas­ta­ruo­ju me­tu sa­ve sėk­min­gai re­a­li­zuo­ja mu­zie­ji­nin­kės am­plua. Pra­ėję me­tai jai ta­po pa­žen­klin­ti kar­tū­no ko­du – dar vie­na teks­ti­li­nės te­ma­ti­kos va­ria­ci­ja, la­bai glau­džiai su­si­ju­sia su Aly­taus iden­ti­te­to pa­ieš­ko­mis.

„Ga­my­bo­je kar­tū­no ko­das bu­vo au­di­nio nu­me­ris, ta­čiau ga­li­me jį in­ter­pre­tuo­ti kaip žmo­gaus san­ty­kį su pa­čiu sa­vi­mi, sa­vo mies­tu, jo pra­ei­ti­mi. Klau­si­mas, ar pri­im­si­me mies­to pra­mo­nės is­to­ri­ją, ku­ri il­gai bu­vo bal­ta dė­mė, ar pa­vyks drau­ge at­ras­ti jos ver­tę?“ – svars­to pro­jek­to „Kar­tu­NoKo­das“ ku­ra­to­rė.

Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad, nors ši idė­ja yra tik pu­siau­ke­lė­je, ją ga­li­ma plė­to­ti (pa­vyz­džiui, iš­leis­ti lei­di­nį), ta­čiau Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je vy­ku­sios „Kar­tu­NoKo­do“ pa­ro­dos jau ne­li­ko ne­pa­ste­bė­tos ir Lie­tu­vos mas­tu.

„Su­lau­kė­me kvie­ti­mo at­vež­ti pa­ro­dą apie Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tą į Na­cio­na­li­nį M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jų Kau­ne, ati­da­ry­mas nu­ma­ty­tas ko­vo ant­ro­je pu­sė­je“, – pa­sa­ko­ja G.Mar­ke­vi­čie­nė.

Kau­nie­čių lau­kia pa­žin­tis su uni­ka­lios me­džia­gos klo­dais, pra­de­dant spe­ci­fi­nės pra­mo­nės ša­kos iš­li­ku­siais ar­te­fak­tais, fo­to­me­džia­ga ir bai­giant med­vil­nie­čių pri­si­mi­ni­mais. Be­je, lai­ki­no­ji su­sti­nė jau yra šia­me mu­zie­ju­je pri­sta­čiu­si ir ke­lių Kau­no pra­mo­nės įmo­nių is­to­ri­ją, bus įdo­mu pa­ly­gin­ti, kaip aly­tiš­kiai „per­skai­tė“ kom­bi­na­to is­to­ri­ją so­cia­li­nio, kul­tū­ri­nio mies­to gy­ve­ni­mo kon­teks­te.

„Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja ir med­vil­nie­čių gy­ve­ni­mo bū­das man pa­čiai yra toks pats at­ra­di­mas, kaip Aly­taus mies­tas, į ku­rį at­va­žia­vau bai­gu­si stu­di­jas Vil­niu­je. Idė­ja pa­si­do­mė­ti Dzū­ki­jos sos­ti­nės pra­mo­nės is­to­ri­ja ki­lo iš ma­no pa­žin­ties su Med­vil­nės kom­bi­na­to dai­li­nin­ke teks­ti­li­nin­ke Vi­li­ja Ra­guc­kie­nė. Ji va­do­va­vo Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­los mo­ki­nių prak­ti­kai kom­bi­na­te, o aš jiems dės­čiau. Te­ko ma­ty­ti Vi­li­jos tech­no­lo­gi­nę vir­tu­vę. Vė­liau, kai kom­bi­na­tas griu­vo, te­ko par­si­vež­ti į mo­kyk­lą di­džiu­lius ba­lo­se įmir­ku­sių au­di­nių ri­ti­nius, ma­ty­ti gi­gan­tiš­kus ce­chus, ku­rių dy­džio nuo­sta­ba man iš­li­ku­si iki šiol. Ka­dan­gi mu­zie­ju­je tu­ri kaup­ti eks­po­na­tus, tai jau ta­da gal­vo­jau apie med­vil­nė­je dir­bu­sių dai­li­nin­kų ar­chy­vo iš­sau­go­ji­mą, gal­būt – pie­ši­nių pa­ro­dą, man tai at­ro­dė la­bai įdo­mu“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Dai­li­nin­kė sa­ko, kad bū­tent pro­jek­tas „Kar­tu­No­Ko­das“ ją pa­ska­ti­no pa­žvelg­ti į Aly­tų kaip į teks­ti­lės mies­tą, ku­ris ga­lė­tų la­bai sa­vi­tai pa­pa­sa­ko­ti apie šį sa­vo iš­skir­ti­nu­mą. Gin­ta­rė tu­ri su­ma­ny­mą iš­de­ko­ruo­ti med­vil­nės au­di­nių mo­ty­vais Svei­ka­tos ta­ką – mies­to ar­te­ri­ją. Taip pat svars­to idė­ją Aly­taus ta­pa­ty­bei kur­ti pa­nau­do­ti at­spau­da­vi­mo kaip de­ko­ra­vi­mo kul­tū­rą. „Juk Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te pa­ga­min­tu kar­tū­nu mes de­šimt­me­čius de­ko­ra­vo­me ir ren­gė­me vi­są Lie­tu­vą. At­spau­das vėl­gi tu­ri po­teks­tę ir pras­mę, per ku­rią ga­li­ma at­skleis­ti mies­to iden­ti­te­tą“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Au­di­nio mo­ty­vai tu­rė­tų žen­klin­ti ir sie­ni­nės ta­py­bos kū­ri­nį, ku­ris pla­nuo­ja­mas ant med­vil­nie­čių dau­gia­bu­čio, esan­čio ša­lia pre­ky­bos cen­tro „Se­nu­kai“. Jo au­to­rius – Pi­jus Še­ma­tuls­kis, nu­spal­vi­nęs jau de­šim­tis gim­to­jo Aly­taus na­mų sie­nų, tie­sa, šio su­ma­ny­mo re­a­li­za­ci­ja da­bar pri­stab­dy­ta dėl na­mo re­no­va­ci­jos.