Dvi Ka­ro­li­nos dirba kar­tu – pa­si­ta­ria­, pa­si­gin­či­ja­ ir da­ro­ (FOTO)

– Jū­sų kū­ry­bos ke­liai iki su­si­ti­ki­mo ben­driems pro­jek­tams vin­gia­vo skir­tin­go­se erd­vė­se. Ka­da Jus šis dar­bas ir po­mė­gis įtrau­kė taip, kad jau ne­be­pa­lei­džia? 

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Esu bai­gu­si vi­suo­me­nės svei­ka­tos moks­lus, o šiuo me­tu gi­li­nu ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos ži­nias. Vi­za­žo mo­ky­muo­se star­ta­vau dar 2013 me­tais, kai pra­si­dė­jo fo­to­se­si­jų era, tad su­kuo­si juo­se jau per 10 me­tų. Pro­ver­žis įvy­ko gy­ve­nant An­gli­jo­je ir au­gi­nant pir­mą­jį sū­nų. An­gli­jo­je dir­bau su fo­to­gra­fais ben­druo­se pro­jek­tuo­se, da­ly­vau­da­ma kon­kur­suo­se įgi­jau pa­tir­ties ir prak­ti­kos.

Su­grį­žu­si į Lie­tu­vą su­si­pa­ži­nau su Ka­ro­li­na, jau ant­rus me­tus vie­na ki­tą įtrau­kia­me į ben­drus pro­jek­tus ir veik­las. Mums pa­tin­ka kar­tu dirb­ti – pa­si­ta­ria­me, pa­si­gin­či­na­me ir da­ro­me.

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Fo­to­gra­fi­ja kaip pa­grin­di­nis dar­bas ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do ne taip se­niai. Va­sa­rą pra­dė­siu penk­tą fo­to­gra­fa­vi­mo se­zo­ną. Ta­čiau vie­tą ma­no šir­dy­je ji tu­ri jau nuo vai­kys­tės. Fo­to­gra­fi­ja do­mė­jo­si ma­no tė­ve­lis, daž­nai mus fo­to­gra­fuo­da­vo, se­kė su fo­to­gra­fi­ne tech­ni­ka su­si­ju­sias nau­jie­nas. Aš per­im­da­vau jo jau ne­be­nau­do­ja­mus fo­to­apa­ra­tus. Ir, lai­kui bė­gant, o gal­būt at­ėjus tin­ka­mam mo­men­tui, pra­dė­jau dau­giau do­mė­tis, mo­ky­tis ir iš to už­si­dirb­ti duo­ną.“ 

– Kiek lai­ko jau pub­li­kuo­ja­te ben­drus dar­bus? Ko­kias min­tis au­džia­te at­ei­čiai?

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Kaip mi­nė­jo Ka­ro­li­na, kar­tu dir­ba­me ant­rus me­tus. Mū­sų ben­dri dar­bai pub­li­kuo­ja­mi už­sie­nio lei­di­niuo­se. At­ei­čiai tu­ri­me daug pla­nų kil­ti kuo aukš­čiau, bū­ti pa­čio­mis ge­riau­sio­mis sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tė­mis. Kiek­vie­nas ben­dras pro­jek­tas – tai laip­te­lis aukš­tyn, pa­mo­ka, ke­lias tiks­lų ir sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mo link.“

– Ko­kiais pa­sie­ki­mais jau džiau­gia­tės ir di­džiuo­ja­tės?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „2022 me­tais Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je da­ly­va­vau at­vi­ra­me kon­kur­se nuo­ta­kos ma­kia­žo rung­ty­je, ku­rio me­tu rei­kė­jo su­kur­ti vi­są įvaiz­dį – šu­kuo­se­ną, ap­ran­gą, ma­kia­žą. Ta­da ne­gal­vo­jau, kad ga­liu lai­mė­ti 1-ąją vie­tą. Tais pa­čiais ir vė­les­niais me­tais da­ly­va­vau Kig­sa kir­pė­jų ir gro­žio spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos or­ga­ni­zuo­ja­muo­se fo­to­kon­kur­suo­se „Cre­a­ti­ve co­lour ma­keup 2022“, ta­pau 2-os vie­tos lai­mė­to­ja, o „Fas­hion ma­keup 2023“ ma­kia­žo rung­ty­je lai­mė­jau 1-ąją vie­tą ir me­tų vi­za­žo meist­ro var­dą.

Šie lai­mė­ji­mai su­stip­ri­no pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Aiš­ku, be ki­tų žmo­nių – mo­de­lių, fo­to­gra­fų, ne­bū­tų pa­vy­kę tiek pa­siek­ti. Vi­suo­met ver­ti­nu ko­man­di­nį dar­bą ir ak­cen­tuo­ju, kad tai yra mū­sų vi­sų lai­mė­ji­mas. Pub­li­ka­ci­jos už­sie­nio ma­dų ir sti­liaus žur­na­luo­se – taip pat.“

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Dar­bai su ži­no­mais Lie­tu­vos žmo­nė­mis, pub­li­ka­ci­jos Lie­tu­vos ir už­sie­nio spau­do­je. Iš­si­pil­dė tai apie ką sva­jo­jo­me, ko sie­kė­me. Di­de­lis džiaugs­mas ma­ty­ti sa­vo dar­bus, ži­no­ti, jog tai ką da­ro­me yra įver­tin­ta.“

– Iš ko mo­ko­tės sa­vo ama­to sub­ti­ly­bių?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Kaip jau mi­nė­jau, ži­nių vi­za­žo sri­ty­je pa­si­sė­miau gy­ven­da­ma An­gli­jo­je, iš vi­za­žo mo­ky­to­jos Gab­rie­lės. Ji įskie­pi­jo pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir sa­vo dar­bais. Vi­sa­da pa­brėž­da­vo, kad už ta­ve nie­kas ne­pa­da­rys. O di­džiau­sias įdir­bis at­si­ra­do pra­dė­jus ne­skai­čiuo­ti sa­vo lai­ko ir ener­gi­jos, dar­bui at­si­duo­dant vi­su 100 pro­cen­tų.“

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas – tai ne­at­sie­ja­ma mū­sų dar­bo da­lis. Nie­ka­da ne­ga­li leis­ti sau su­sto­ti ir už­mig­ti ant lau­rų. Nuo­la­tos mo­ko­mės. Įvai­rūs kur­sai ir mo­ky­mai yra mū­sų kas­die­ny­bė.“

– Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, koks jis – ma­lo­nus, leng­vas ar il­gam iš­sun­kian­tis jė­gas? Ar daug ja­me lais­vės fan­ta­zi­jai?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Ma­no „ar­kliu­kas“ ir pa­si­mė­ga­vi­mas – vi­sas pro­ce­sas. Kai pa­duo­du į ran­kas veid­ro­dį ir iš klien­to emo­ci­jos, šyp­se­nos pa­jun­tu džiaugs­mą, at­gai­va už­lie­ja ir ma­ne. Aš džiau­giuo­si, kad ma­kia­žo pa­gal­ba ga­liu klien­tui su­kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Jų už­sa­ky­muo­se nė­ra tiek lais­vės, nes mo­te­rys ren­ka­si že­mės spal­vos ir švel­nes­nius at­spal­vius, bet įkvė­pi­mas pa­gau­na at­lie­kant gra­fi­nį, spal­vo­tą ma­kia­žą, ka­da ga­li­ma im­pro­vi­zuo­ti ir kur­ti.“

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas la­bai ma­lo­nus. At­gai­vi­nan­tis, pa­ky­lė­jan­tis, su­tei­kian­tis jė­gų. Pra­de­dant ben­dra­vi­mu su žmo­nė­mis, idė­jų ge­ne­ra­vi­mu, ap­ran­gos, lo­ka­ci­jų pa­ieš­ko­mis. Lai­ke iki nuo­trau­kų at­ran­kos, re­tu­šo ir ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to. Kar­tais tik su­grį­žus iš ke­lių va­lan­dų fo­to­se­si­jos, po ke­lių va­lan­dų vai­ra­vi­mo, nes fo­to­se­si­jos daž­nai vyks­ta ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, vi­sai ne­si­no­ri pail­sė­ti, no­ri­si kuo grei­čiau jung­ti kom­piu­te­rį ir pra­tęs­ti tas aki­mir­kas. Ir kar­tais po il­gos nak­ties, ry­te jau tu­ri­me pa­ruoš­tas nuo­trau­kas spau­dai. Vi­sas pro­ce­sas – tik­ra te­ra­pi­ja.“

– Kal­ba­ma, kad už­sie­ny­je gro­žio pa­sau­lis kur kas pro­fe­sio­na­les­nis. Ar iš tie­sų lie­tu­vai­čių gro­žis bei su­vo­ki­mas ki­toks nei ki­tų ša­lių mo­te­rų?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Ne­su­tik­čiau, kad pro­fe­sio­na­les­nis, gal kiek lė­čiau mū­sų lie­tu­vai­tės pri­ima nau­jo­ves, ne­puo­la pirk­ti ar nau­do­ti pro­duk­tų, la­biau pa­si­kliau­ja re­ko­men­da­ci­jo­mis. Ga­liu drą­siai sa­ky­ti, kad lie­tu­vai­tes tu­ri pui­kų sub­ti­lų sko­nį, rū­pi­na­si sa­vo oda ir sa­vi­mi.“

– Tei­gia­ma, kad di­des­nia­me mies­te yra ir dau­giau ga­li­my­bių pa­si­reikš­ti kū­ry­bin­giems žmo­nėms. Ar šeš­ta­ja­me pa­gal dy­dį mies­te, tai yra Aly­tu­je, yra kur iš­skleis­ti kū­ry­bos spar­nus?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Iš da­lies pri­ta­riu, ta­čiau di­de­lia­me mies­te dau­giau ir to­kių, kaip mes. Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas ga­li skleis­tis bet kur, kai su­si­tin­ka to pa­ties po­žiū­rio, min­čių ir idė­jų žmo­nės ir sie­kia ben­dro tiks­lo. Ku­rie ne­skai­čiuo­ja va­lan­dų ir dir­ba iš šir­dies.“

Ka­ro­li­na Po­vi­lans­kai­tė-Za­pe­rac­kie­nė: „Ne­svar­bu, ku­ria­me Lie­tu­vos mies­te gy­ve­ni, svar­bu, kiek šir­dies ir jė­gų ati­duo­di sa­vo veik­lai. Mū­sų dar­bai – tai ne tik už­dir­ba­mi pi­ni­gai. Tai mū­sų gy­ve­ni­mas. Žmo­nės tai jau­čia. Mes ir­gi vyks­ta­me į ki­tus mies­tus, bet su­lau­kia­me klien­tų ir iš Kau­no, Vil­niaus, net­gi Klai­pė­dos.“

– Ma­kia­žas – tam tik­ras prie­sko­nis įvaiz­džiui. Jo tur­būt la­biau­siai rei­kia ves­tu­vių pro­ga. Jau­no­sios, sa­vai­me aiš­ku, pir­ma­ja­me pla­ne, o kaip jau­ni­kiai, vy­riš­kas ma­kia­žas mū­suo­se tur­būt vis dar sa­vo­tiš­kas ta­bu? Ar ten­ka il­gai įkal­bė­ti, kad jau­ni­kiui spuo­ge­lį, iš­si­plė­tu­sį ka­pi­lia­rą ar pa­rau­di­mą po plo­nu pud­ros sluoks­niu pa­slėp­tum, kad prie iš­si­pus­čiu­sios jau­no­sios ge­riau at­ro­dy­tų?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Vis dau­giau bū­si­mų jau­nų­jų ra­šo ir tai la­bai ma­lo­nu, nes jos pa­si­ti­ki ma­ni­mi. Jau­no­sios pra­šo nu­gri­muo­ti ir jau­ni­kius. Vy­riš­kas gri­mas – prak­tiš­kai ne­pa­ste­bi­mas, bet pa­sle­pian­tis vi­sus ne­to­bu­lu­mus, spuo­ge­lius ar rau­do­nį. Sten­giuo­si gri­muo­ti taip, kad jau­ni­kis jaus­tų­si kom­for­tiš­kai ir na­tū­ra­liai.“

– Ko­kį įvaiz­dį daž­niau­sia ren­ka­si jau­no­sios?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Nuo­ta­kos daž­niau­siai ren­ka­si leng­vą, gai­vų že­mės at­spal­vių ma­kia­žą. Kiek­vie­na in­di­vi­du­a­li ir tu­ri sa­vi­tą sko­nį. Ma­kia­žą vi­suo­met sten­giuo­si de­rin­ti prie ben­dros vi­su­mos, ne tik prie nuo­ta­kos bruo­žų, bet ir prie vy­rau­jan­čio ves­tu­vių sti­liaus. Svar­biau­sia, kad vis­kas bū­tų sko­nin­gai su­de­rin­ta. 

No­rė­da­ma pa­siek­ti ge­riau­sio re­zul­ta­to, daug ben­drau­ju su nuo­ta­ko­mis, pa­kvie­čiu at­lik­ti ban­do­mą­jį ma­kia­žą, ku­rio me­tu ar­ti­miau su­si­pa­žįs­ta­me, kad ji ves­tu­vių die­ną jaus­tų­si ra­mi ma­no kė­dė­je. Ir daž­niau­siai mes pir­mo­sios su­si­tin­ka­me su nuo­ta­ko­mis ves­tu­vių ry­tą.“

– Kad vi­sa šei­ma prie ben­dros vi­su­mos de­rė­tų, tur­būt gra­ži­na­te ir ma­mas, se­ne­les. Kaip vy­res­ni žmo­nės re­a­guo­ja į pa­si­kei­ti­mus, į tas gra­žes­nes sa­vo ver­si­jas? Ar tie­sa, kad vy­res­nėms ga­lio­ja prin­ci­pas, jog kuo ma­žiau, tuo ge­riau? Ir ne kas ma­din­ga, o kas tin­ka? Ap­skri­tai, kaip ne­per­lenk­ti laz­dos, ar yra kaž­ko­kios tai­syk­lės?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „Tik­rai ga­lio­ja tai­syk­lė – ma­žiau yra ge­riau. Jau­no­sios ma­ma – svar­bus as­muo ir no­ri­si, kad ir jos akys švy­tė­tų tą die­ną. Ma­kia­žą pri­tai­kau pa­gal vei­do bruo­žus, ne­ap­krau­nu vei­do odos, pa­skais­tin­tų ją, at­lie­ku ma­kia­žą, ku­ris su­teik­tų jau­nat­viš­ku­mo ir gai­vos, o kas svar­biau­sia – at­skleis­tų gra­žiau­sius bruo­žus.

Daž­nai jau­no­sios per­spė­ja, kad ma­ma ne­si­da­ro jo­kių ma­kia­žų, net blaks­tie­nų kai ku­rios ne­no­ri kli­juo­tis. Bet kar­tais po­žiū­ris pa­si­kei­čia.“

– „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jos bus dė­kin­gos, jei pa­tar­si­te joms, kaip tai­syk­lin­gai su­for­muo­ti an­ta­kius, kad jie pa­dai­lin­tų vei­do bruo­žus. Su vy­res­nių­jų an­ta­kiais ap­skri­tai liūd­nas vaiz­das. Kur jie tu­rė­tų pra­si­dė­ti ir kur baig­tis?

Ka­ro­li­na Ado­ma­vi­čie­nė: „An­ta­kiai – la­bai svar­bi vei­do da­lis. Tvar­kin­gi an­ta­kiai to­kie, iš ku­rių iš­pe­šio­ti ne­rei­ka­lin­gi plau­ke­liai. Mo­te­rims daž­nai an­ta­kių for­ma­vi­mas na­muo­se bai­gia­si blo­gai. An­ta­kiai tu­ri ati­tik­ti akių for­mą. Pri­dė­ki­te pieš­tu­ką prie no­sies spar­ne­lio ir vi­di­nio akies kam­pu­čio, pri­glaus­ki­te prie kak­tos – ten pra­si­de­da an­ta­kio pra­džia, o pri­dė­jus pieš­tu­ką prie iš­ori­nio akies kam­po ir pri­glau­dus prie no­sies spar­ne­lio, ra­si­te an­ta­kio pa­bai­gą. Bet pa­brė­žiu, kad kiek­vie­nos an­ta­kiai – in­di­vi­du­a­lus rei­ka­las ir bū­ti­nai rei­kia įver­tin­ti vei­do vi­su­mą. Da­ry­da­ma ma­kia­žą, vi­suo­met pa­ryš­ki­nu an­ta­kius ten, kur rei­kia, bet jei plau­ke­liai au­ga ir ten, kur ne­rei­kia, vi­sa for­ma iš­si­krai­po, še­šė­liai te­pa­si ne­to­ly­giai ir ma­kia­žui pri­de­da ne­tvar­kos. Pa­ta­ri­mas jau­noms mer­gi­noms: sten­ki­tės iš­sau­go­ti kuo dau­giau an­ta­kių plau­ke­lių. Šių die­nų ten­den­ci­ja – kuo na­tū­ra­les­nės for­mos ir spal­vos an­ta­kiai. 

Vy­res­nio am­žiaus mo­te­rims, ku­rių an­ta­kių plau­ke­liai iš­re­tė­ję, pra­ra­dę for­mą ar išvis ne­au­ga, siū­lau pa­si­do­mė­ti il­ga­lai­kiu an­ta­kių ma­kia­žu (per­ma­nen­tu). Tik daž­nai mo­te­rys, pa­si­da­riu­sios to­kį ma­kia­žą, ap­link au­gan­čius an­ta­kių plau­ke­lius vi­sai pa­mirš­ta, jie daž­nai bū­na švie­ses­ni ir la­bai ma­to­si. Re­ko­men­duo­ju bent kar­tą į mė­ne­sį ap­si­lan­ky­ti pas an­ta­kių meist­rą.“

– O fo­to­gra­fuo­jan­čiai Ka­ro­li­nai, kiek ten­ka pa­dir­bė­ti, kad ta šei­mos vi­su­ma nuo­trau­ko­se bū­tų ide­a­li?

...

Daugiau sužinosite skaitydami „Alytaus naujienų“ spaudinio 

13987-ąjį numerį, būdami mūsų laikraščio prenumeratoriai.

Užsisakykite https://www.alytausnaujienos.lt/prenumerata 

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. Kreiptis: 

el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt, tel. +37060444141