Du po­žiū­riai į „pa­ra­le­li­nę tik­ro­vę”

Ta­čiau, jei­gu no­rė­tu­mė­te į ją įsi­kirs­ti tie­sio­gi­ne pras­me, bū­tų bū­ti­na dirs­te­lė­ti, ką šios sa­vai­tės pra­džio­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je So­čio mies­te kal­bė­jo Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas. Jo „spy­čius“ bu­vo skir­tas svar­biems Ru­si­jos pra­dė­to ka­ro Uk­rai­no­je epi­zo­dams.

Anks­ty­vą šeš­ta­die­nio ry­tą ko­vi­niai be­pi­lo­čiai apa­ra­tai – or­lai­viai ir lai­vai – ata­ka­vo 2014 m. oku­puo­tą ka­ri­nį Se­vas­to­po­lio uos­tą Kry­mo pu­sia­sa­ly­je, ap­ga­di­no Ru­si­jos Juo­do­sios jū­ros lai­vy­no lai­vus, su­kė­lė ne­men­ką ka­riš­kių są­my­šį. Ofi­cia­liai Uk­rai­nos ka­ro va­dai šios ata­kos au­to­rys­tės kol kas ne­pri­pa­ži­no, ta­čiau ru­sų pro­pa­gan­dos ka­na­lais Mask­va ap­kal­ti­no dėl to uk­rai­nie­čius. Gal ir ne be pa­grin­do.

Pir­ma­die­nį ru­sų gin­kluo­to­sios pa­jė­gos į Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jo­je esan­čius kri­ti­nės in­fra­struk­tū­ros ob­jek­tus pa­lei­do gal pen­kias de­šim­tis ra­ke­tų, o p. Pu­ti­nas pa­reiš­kė, kad, at­sa­ky­da­ma į ata­ką prieš lai­vy­ną, Mask­va su­stab­do sa­vo da­ly­va­vi­mą su­si­ta­ri­me dėl sau­gaus grū­dų at­sar­gų iš­pluk­dy­mo iš Uk­rai­nos uos­tų į pa­sau­lio rin­kas.

Vė­liau, jau ant­ra­die­nį, mi­nė­to­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je p. Pu­ti­nas pri­pa­ži­no, kad ata­ka prieš Uk­rai­nos in­fra­struk­tū­rą iš da­lies bu­vo at­sa­kas už ata­ką Se­vas­to­po­ly­je (ki­taip ta­riant – ata­ka prieš ci­vi­lius už ata­ką prieš ka­ri­nį ob­jek­tą), be to, pa­brė­žė, kad Ru­si­ja at­si­sa­ko ga­ran­tuo­ti sau­gią ci­vi­li­nių lai­vų na­vi­ga­ci­ją į Uk­rai­nos uos­tus krau­tis grū­dus li­gi tol, kol Uk­rai­na ne­už­tik­rins te­bep­lau­kio­jan­čių Ru­si­jos ka­ri­nio Juo­do­sios jū­ros lai­vy­no gel­dų sau­gu­mo. Esą jos ir už­tik­ri­na sau­gią ci­vi­li­nę lai­vy­bą Juo­do­jo­je jū­ro­je.

Uk­rai­nie­čių po­žiū­riu, ci­vi­li­nių lai­vų na­vi­ga­ci­ja ir jos už­tik­ri­ni­mas Juo­do­jo­je jū­ro­je yra pre­teks­tas ka­ri­niams ru­sų lai­vams iš­ei­ti iš sa­vo ba­zių (vie­na to­kia yra Se­vas­to­po­ly­je) esą pa­si­nau­do­jus kil­nia ci­vi­lių lai­vų ka­ra­va­nų ap­sau­gos mi­si­ja ir, ja pa­si­nau­do­jus, ata­kuo­ti Uk­rai­nos mies­tus ra­ke­to­mis „Ka­libr“. Šių tei­gi­nių ne­pri­klau­so­mi šal­ti­niai ne­pa­tvir­ti­na, ta­čiau uk­rai­nie­čių ka­riš­kiai tvir­ti­na tu­rį ne­gin­či­ja­mus įro­dy­mus, esą vie­nas šeš­ta­die­nį Se­vas­to­po­ly­je ata­kuo­tų lai­vų – fre­ga­ta „Ad­mi­ro­las Ma­ka­ro­vas“ iš jū­ros ak­va­to­ri­jos yra pa­lei­dęs ra­ke­tas į Uk­rai­nos Vi­ni­cos mies­tą, kur žu­vo ci­vi­liai.

Ki­taip ta­riant, p. Pu­ti­nas gei­dau­tų, kad jo ka­ro lai­vai ne­truk­do­mi šau­dy­tų į Uk­rai­nos mies­tus, o uk­rai­nie­čių ka­riš­kiai už­tik­rin­tų tų lai­vų sau­gu­mą? Štai ir „pa­ra­le­li­nės tik­ro­vės“ re­ci­dy­vas. Aiš­kus kaip die­na.

Vyš­nai­tė ant šio šlykš­taus tor­to pa­si­ro­dė bu­vu­sio Ru­si­jos pre­zi­den­to Dmit­ri­jaus Med­ve­de­vo so­cia­li­nio tin­klo „Twit­ter“ pa­sky­ro­je, kur jis vėl lai­dė užuo­mi­nas apie glo­ba­lią bran­duo­li­nę grės­mę ir tvir­ti­no, kad to­kia grės­mė eg­zis­tuos tol, kol pa­sau­lis ne­leis Ru­si­jai lai­mė­ti da­bar vyks­tan­čio ka­ro.

Krem­liaus re­ži­mas to­dėl vis la­biau pri­me­na na­cių dik­ta­tū­rą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se. Tie ir­gi nie­kaip ne­ga­lė­jo nu­si­ra­min­ti į Rei­chą ne­su­sig­rą­ži­nę Ver­sa­lio su­tar­ti­mi „at­plėš­tų tau­tie­čių ir jų že­mių“ Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Aust­ri­jo­je, Sa­a­ro sri­ty­je (de­mi­li­ta­ri­zuo­ta zo­na Vo­kie­ti­jos Va­ka­ruo­se po I Pa­sau­li­nio ka­ro), Klai­pė­dos kraš­te. Is­to­ri­kai ga­li pa­liu­dy­ti: sa­vo ka­rin­gą re­to­ri­ką Adol­fas Hit­le­ris lai­kas nuo lai­ko su­drė­kin­da­vo ga­na tai­kiais pa­reiš­ki­mais, tar­si steng­da­ma­sis už­liū­liuo­ti vi­są pa­sau­lį, ku­ria­me daug kas ti­kė­jo­si iš­veng­ti nau­jo ka­ro. Tą­syk pa­sau­ly­je ko­vo­jo dvi kon­cep­ci­jos: tie, ku­rie tvir­ti­no, kad plėš­rū­ną ga­li­ma su­lai­ky­ti nu­me­tant jam vie­ną ki­tą mais­to ga­ba­liu­ką (pvz., bri­tų prem­je­ras Ne­vil­lis Cham­ber­lai­nas ir pran­cū­zų vy­riau­sy­bės va­do­vas Edou­ar­das Da­la­dier, ku­rie Hit­le­riui Miun­che­no suo­kal­biu ati­da­vė pra­ry­ti Če­kos­lo­va­ki­ją) opo­na­vo tiems ne­gau­siems po­li­ti­kams, ku­rie tvir­ti­no ne­no­rį „pa­ra­le­li­nės tik­ro­vės“ pa­sau­lio rei­ka­luo­se (pvz., Cham­ber­lai­ną bri­tų prem­je­ro pos­te pa­kei­tęs Wins­to­nas Chur­chil­lis).

Pa­tir­tis pa­ro­dė, kad tei­sūs bu­vo ant­rie­ji. Jei­gu jų bū­tų pa­klau­sy­ta iš pat pra­džių, at­gims­tan­ti Schic­klgru­be­rio re­ži­mo (Adol­fas ku­rį lai­ką dė­vė­jo sa­vo mo­ti­nos mer­gau­ti­nę pa­var­dę) ga­lia ga­lė­jo bū­ti su­nai­kin­ta vos ne įsčio­se.

Po­no Pu­ti­no at­ve­ju, re­gis, yra įsi­vy­ra­vęs jo siū­lo­mą „pa­ra­le­li­nę tik­ro­vę“ at­me­tan­tis po­žiū­ris. Ta­čiau pa­na­ši į prieš­ka­ry­je bu­vu­sią dis­ku­si­ja iš tik­rų­jų te­be­vyks­ta. Ne­bū­ti­nai mes ją vi­si gir­di­me.