Dovilė Rimašauskienė: „Turiningai kasdienybei reikia labai daug noro” (1)
– Kodėl pasirinkote visuomenės sveikatos mokslus?
– Nuo pat mažens ką nors sportuodavau. Dešimt metų buvau cirko akrobatė, daug plaukiodavau, lankydavau įvairias treniruotes. Visada maniau, kad sportas ir sveikata yra neatsiejami dalykai. Todėl pasirinkau kryptį, kurioje netrūksta abiejų. Juk sportas – raktas į gerą savijautą.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate darbe?
– Turbūt didžiausias iššūkis, tai žmonių nenoras sveikai gyventi. Neretai tenka ieškoti sprendimų, kurie paskatintų keisti senus įpročius. Ieškome ir to aukso viduriuko, tinkamo žodžio, įkvepiančio pavyzdžio, kad tik žmonės nepabūgtų į savo gyvenimą įsileisti svarbių pokyčių.
– Kaip sugalvojote įkurti sporto klubą „Atomas“?
– Niekada toli nepabėgau nuo sporto. Prie šio sprendimo tikrai prisidėjo ir tai, kad jau turėjau trenerės patirties sporto klube. Tiesiog vieną dieną supratau, kad noriu kažko savito. Vietos, kurioje galėčiau įgyvendinti visas idėjas, dalintis turimomis žiniomis ir tobulėti. Norėjau sukurti jaukią atmosferą ne tik sau, bet ir kitiems. Tai ilgą laiką buvo mano svajonė.
– O dabar?
– O dabar prasideda dar vienas naujas etapas, nes sporto klubą perkeliame į kitas patalpas. Klubas turės naują įvaizdį ir dar daugiau galimybių. Labai tikiuosi, kad šiais metais pavyks užbaigti darbus, nes jau labai pasiilgau sporto bendruomenės. Noriu judėti į priekį, noriu sportuoti, noriu skatinti judėti ir kitus.
– Ar dažnai tenka skatinti žmones?
– Kažkada galvojau, kad žmones reikia skatinti nuolat. Maniau, kad kitaip sportuoti niekas nenorės. Tačiau dabar, kol vyksta perkėlimo darbai, suprantu, kad klydau. Sulaukiu tiek daug skambučių, žinučių ir klausimų, kad kartais net pati stebiuosi. Panašu, kad daugumos skatinti net ir nereikia. Žmonės patys nori sportuoti, jiems tik reikia tam sukurti sąlygas.
– Kuo kalanetika skiriasi nuo kitų sporto rūšių?
– Kalanetika – tai grupinės mankštos. Tinkančios tiek vyrams, tiek moterims, tiek vaikams. Tai jogos ir baleto mišinys, kuriame gausu tempimo pratimų su smulkiais mikrojudesiais. Ši pratimų sistema sukurta taip, kad žmogus negalėtų sau pakenkti, nes naudojama tam tikra judesių amplitudė. Žiūrint iš šalies gali atrodyti, kad žmogus visai nieko nedaro, tiesiog ilsisi. Tačiau treniruotės metu dirba tiek smulkieji, tiek stambieji raumenys, todėl rezultatas tikrai jaučiamas. Kalanetika yra puikus būdas atgauti jėgas po įvairių ligų ar traumų.
– Kokių patirčių atneša darbas su studentais?
– Jau antrus metus dirbu Alytaus profesinio rengimo centre. Tai tų patirčių buvo labai daug ir pačių įvairiausių. Dar labiau priartėjau prie medicinos, nuolat atnaujinu žinias ir bandau jas įdomiai pateikti savo studentams. Man labai svarbus tinkamai užmegztas ryšys, juk visi siekiame bendro tikslo. Labai džiaugiuosi, kad praeitais metais studentai tikrai neblogai išlaikė egzaminus ir tikiuosi, kad ir toliau visi kartu tobulėsime.
– Kaip suspėjate ne tik dirbti, aktyviai leisti laisvalaikį, bet ir ūkininkauti?
– Man labai padeda artimi žmonės, visa šeima. Jeigu jų nebūtų, tai tikriausiai neliktų ir ūkio, nes visko tiesiog nespėčiau. Bet pats ūkininkavimas man tikrai nėra svetimas. Daug visko išmokau dar vaikystėje, kai leisdavau vasaras kaime, pas senelius. O vėliau paėmiau pavyzdį iš vyro, kadangi jis visą laiką ūkininkavo. Tai nusprendžiau, kad noriu ir aš pamėginti. Įsigijau džersių veislės karvių, kurios duoda gana nedaug, bet labai riebaus pieno, ir nusprendžiau pradėti gaminti sviestą pardavimui. Taip atsirado dar viena veikla.
– Tačiau jūsų ūkyje yra ne tik karvių?
– Dar auginu pusantro hektaro daržovių. Šiemet netrūksta bulvių, burokų, moliūgų... Tai labai džiaugiuosi, kad visas ūkis juda į priekį ir kasdien galiu mokytis naujų dalykų. Pavyzdžiui, šiais metais pirmą kartą keičiau kombaino diržus. Noras tobulėti tikrai neblėsta, todėl stengiuosi plėsti savo žinių bagažą ne tik medicinos, visuomenės sveikatos, sporto, bet ir ūkio klausimais.
– Iš kur semiatės motyvacijos?
– Esu kūrybingas žmogus, todėl negaliu nustygti vietoje. Jei tik pavyksta, stengiuosi išsigryninti artimiausius tikslus ir tik tada jų siekti. Svarbu suvokti, kad turiningai kasdienybei reikia labai daug noro... Geros energijos pasikraunu iš artimųjų, sporto, mėgstamų veiklų. O naujų idėjų ir minčių ieškau kelionėse.
– Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– Kiekviena šalis turi savo žavesį. Iš Azijos šalių dar norėčiau sugrįžti į Tailandą, o Europoje tikrai daug įspūdžių paliko Portugalija. Visgi norintiems unikalios ir gal net šiek tiek šokiruojančios patirties rekomenduočiau Zanzibarą. Kelionės padeda ne tik išvalyti mintis ar pasisemti naujų įspūdžių, bet ir suprasti, kaip gerai gyvename čia – Lietuvoje.
– Kokia svajone gyvenate dabar?
– Kažkada turėjau labai didelių svajonių. Ir geresnio automobilio, ir namo prie jūros... Dabar dirbu daug darbų, netrūksta veiklos, tai gal tos svajonės pasidarė jausmingesnės ir žmogiškesnės. Tiesiog noriu, kad aplinkui mane vyrautų ramybė ir santarvė. Kadangi šiais laikais visur labai daug chaoso, nenoriu tos sumaišties įsileisti į vidų. Tikiuosi išlaikyti vidinę ramybę, neprarasti pozityvumo ir užtikrintai žengti naujų iššūkių link.
Komentarai
Palikite savo komentarą
gatveje tamsu kaip siknoje…
Komentaras
gatveje tamsu kaip siknoje nors nauja gatve nauji sviestuvai