Dialogiški Ritos gyvenimo žaidimai

– Kokios buvo Jūsų vaikystės pasakos?
– Vaikystė mano prabėgo Aukštaitijoje, Aukštelkų kaime, Rad­viliškio rajone. Mudu su broliu augino mama, kas vakarą prieš miegą skleidusi Martyno Vainilaičio mitologinės poezijos paslaptis, giliai tikinti dzūkė močiutė ir šmaikštus, geraširdis žemaitis tėtė nuo Šiaulėnų. Mano močiutė nuo Pivašiūnų, 7 metus tarnavusi Merkinės apylinkėse, tad apie kraštą, kuriame dabar gyvenu, esu girdėjusi jau vaikystėje. Su močiute nuo mažens mėgau lankyti visas jos amžiaus drauges ir klausytis nesibaigiančios gyvenimo išminties ir istorijų. Turbūt iš čia esu atradusi potraukį užrašinėti senus žmones, rinkti tautosaką. Mama dirbo kaimo bibliotekoje nuo jos ištakų, jos dėka mudu su broliu tikėjome pasakišku mus supančiu pasauliu, buvome supažindinti su klasikine muzika, išmokome atskirti kičą nuo profesionalaus meno. Tėtė, kolūkio inžinierius, buvo prapuolęs darbuose, bet puikiai pamenu mūsų dainingas užstales, kalendorines šventes ir vasaros išvykas su palapinėmis po Lietuvą, Latviją, Kaliningrado sritį.

– O kaip pasirinkote lietuvių filologijos studijas?
– Knygos mane traukė nuo mažens. Bet šeštoje klasėje buvau atradusi matematikos džiaugsmą – nepaprastai patiko spręsti uždavinius ir nugalėti olimpiadose. Uždavinynus nešdavausi į namus, laisvalaikiu spręsdavau, o dešimtoje klasėje net buvau įstojusi į Vilniaus universiteto neakivaizdinę matematikų mokyklą. Tik visą laiką turėjau svajonę, kaip būtų įmanoma literatūrą suderinti su matematika.
Mokiausi tikrai labai gerai, mokytis man patiko, patiko tyrinėti, daryti įvairius eksperimentus, bet skaityti labiausiai mėgdavau poeziją ir noveles, trumpus kūrinius, o paauglystėje traukė knygos apie netradiciškai mąstančius mokslininkus. Atrodo, pačią save mačiau studijuojančią matematiką.
Tačiau viską aukštyn kojom apvertė 1988-ieji, Sąjūdžio pradžia ir vienuolikta klasė Radviliškio II vidurinėje mokykloje. Literatūros Mokytoja Genovaitė Bagdonienė ir buvo tas žmogus, kuris pamatė mano potencialą studijuoti filologiją. Jos pamokos buvo ne tik dalyko, bet ir Lietuvos istorijos, politikos pamokos, antropologijos, kultūros ir filosofijos studijos. Tai mano turimas Mokytojos mitas, kurios dėka tapau ne tik filologe, bet ir mokytoja. 1990-aisiais su Mokytoja patyrėme ir Kovo 11-osios stebuklą. Pirmadienį, kovo 12-ąją, Mokytoja viltingai kalbėjo, kaip pasikeis mūsų gyvenimas ir pamokos eilutėje įrašė Nepriklausomybės diena, o mes pažymių knygelėse įsirašėme Kovo 11-oji.

– Ką labiausiai prisimenate iš studijų metų?
– Vien Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto erdvės yra man gyva legenda, kurios apsuptyje džiaugiausi studijuodama tuos šešerius metus. Mes buvome Sąjūdžio vaikai, 1990-ųjų karta. Pirmieji bakalaurai ir magistrai. Mums teko patirti ir Sausio 13-osios siaubą, ir kovotojų ryžtą. Mes buvom dainuojantys. Daugelis nuėjome į „Ratilio“ ansamblį, čia man didelę įtaką padarė vadovė Zita Kelmickaitė, išauginusi norą pačiai burti kolektyvą. O studijų metais mūsų dainų buvo pilna fakulteto skliautuose, miesto gatvėse. Džiaugiuosi, kad teko mokytis pas profesorių Donatą Sauką ir poetą Marcelijų Martinaitį. Jie itin leido patikėti savimi ir atrasti savo filologinę stiprybę folkloro pasaulyje. Profesoriai Viktorija Daujotytė, Aleksas Girdenis, Albinas Jovaiša – tai senoji karta, žmonės legendos, iš kurių buvo lemta mokytis. Magistrantūroje studijavau visuotinę literatūrą, gilindamasi į prancūzų viduramžių karnavalo pasaulį, buvau globojama dr. Genovaitės Dručkutės, jos dėka mano magistrinis darbas išleistas atskira knyga Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamoje „Viduramžių bibliotekoje“.
O studijų draugai, žinoma, šiuo metu daugiausia stebimi feisbuko platformoje. Tai visuomeniškai veiklūs, nebūtinai filologinėse srityse dirbantys žmonės – dalis tapo diplomatais Užsienio reikalų ministerijoje, turime politikų, garsių mokytojų, mokslininkų, rašytojų, vadybininkų.

– Iš kur atkeliavote į garsiąją Černiauskų giminę?
– Tiesiai iš Vilniaus. Tai man jau mitologizuota istorija. Užteko pusmečiui likus iki susitikimo su būsimu vyru ištarti magiškus žodžius, kad norėčiau gyventi provincijoje, dideliame name, kur būtų daug knygų, ir užsiiminėti kultūrine veikla. Visa tai išsipildė su kaupu. O susipažinau su Vytautu festivalio „Skamba skamba kankliai“ vakaronėje. Šokis mus suvedė, o daina sujungė. Tokia būtų stebuklingos, pasakiškos pažinties esmė. Susitikau žmogų, su kuriuo, atrodė, visa vaikystė praleista kartu – tiek bendrumo ir panašumo tarp mūsų buvo ir tebėra. O su Vytauto pussesere Egle Černiauskaite, dabar dirbančia žurnaliste, mes netgi buvome kursiokės. Tad atėjimas į šią giminę buvo lemtingas – mudu netyčia suradome vienas kitą tarsi dvi obuolio pusės.

– Kas Jums yra Mokytojo laimė?
– Turbūt suprasti, kad pavyko sudominti literatūra, kad pavyko nors kiek užkabinti jauną sielą tuo, kuo pati degu, kam nesu abejinga. Kad pavyko išgirsti mintį, jog knygos padeda geriau suprasti save ir kitą. Kad pavyko sulaukti prašymo duoti knygų sąrašą gyvenimui. Kad pavyko motyvuoti mokinį išlįsti iš urvo, į kurį kartais stengiasi patogiai įsitaisyti kaimo vaikas. Kad vis dar pasitaiko akimirkų, kai lauki pamokų su tam tikra klase, nes tau įdomu, o ką vienu ar kitu klausimu galvoja jie… Kad pavyko atrasti kūrėją. Kad kartais sulauki tiesiog padėkos už pamoką, už idėją… Kad sulauki tavo suburtą klubą „Kukumbalis“ lankiusių vaikų apsilankymo tavo namuose, kurie irgi buvo statyti tam, kad čia galėtų susiburti kukumbaliukai… Kad ilgainiui pradedi suprasti, jog pradėtos šventės su „Kukumbaliu“ egzistuoja savaime, daro pačios save, o tu tampi tik įrankis... Pagaliau, kad būdama mokytoja galėjai tiesiog išauginti ir savo vaikus, nes galėjai atostogauti kartu su jais, galėjai visą laiką leisti savo suburtame klube.

– Ar lengva būti lituanistu XXI amžiuje?
– Ne, nėra lengva, bet nėra ir taip sunku. Turbūt ir dėl to, kad jau pati sulaukiau rimtos brandos. Žinoma, viduje turiu daugiau atlaidumo vaikams. Labai liūdna darosi dėl nacionalinio švietimo situacijos, dėl dar kelių protingų, bet neaiškių eksperimentų. Vadovaujuosi viena taisykle, kuri visada pasiteisina, pokyčiai įvyksta tada, kai žmogus juos pradeda nuo savęs. Juk jei žinai, kad tai, ką darai, yra tikra ir naudinga ne tau vienam, tai kelias iki tavęs bus atrastas, net jeigu ir apsigyvensi vienkiemyje vidury miško. Puikus to pavyzdys yra lituanisto Karolio Klimo ką tik pasirodžiusi knyga „Mokytojas“. Akivaizdu, kad atsirandantį sunkumą lituanistui tikrai palengvina socialiniai tinklai – savo skaudulius, problemas gali viešinti ir neliksi vienišas.

– „Apie daug ką galiu kalbėti su savo aštuntokais. Apie daug ką galiu žaisti. Ir net dainuoti galiu. Ir jie su manimi dainuoja. Net liaudies dainas. Net liūdnas…" Tai citata iš Jūsų „Lituanistės džiazo“, publikuoto bernardinai.lt. Taigi koks tas Jūsų santykis su liaudies dainomis?
– Dainuoju nuo vaikystės. Pirmiausia su mama kartu tiek šeimos šventėse, tiek kasdienybėje. Močiutę išgirdau dainuojant senatvėje. Liaudies dainos grožį suradau studijų metais, „Ratilio“ ansamblyje. Dalyvavau ir ekspedicijose, pati užrašinėjau tiek atvykusi į Merkinę, tiek savo krašte. Mano bakalauro darbas buvo tautosakinis. Savo gimtinėje užrašiau pateikėją Kazimierą Bulzgienę (pravarde Kanadijonka), kurios dainos, pasakos, įvairios istorijos buvo jos gyvenimo dalis. Visą gyvenimą nešiojuosi jos dovanotą patarlę: „Naudok žmogų, kol‘ jauns as‘, lugviau bos dongs i žemė pajūdyt‘, a jaunyste nebegrįš...“
 Mėgstu mokinius orientuoti į filologinius tiriamuosius darbus. Su „Kukumbaliu“ esame net išleidę rinktinę „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“.
O mano šeimoje dainuoja visi. Ir groja beveik visi. Vyro giminė irgi labai daininga. Jo močiutė puikiai grojo armonika. Taigi, mes abu iš absoliučiai folklorinės aplinkos. O dabar, žinoma, negali širdis nesidžiaugti mudviejų su vyru suburto „Kukumbalio“ išaugintų mudviejų vaikų Kristupo ir Kotrynos alternatyviojo roko grupės „Sidabrõ“ veikla. Grupei vadovaujantis Kristupas taip ir deklaruoja, jog jie yra „Kukumbalio“ projektas.

– Dirbate dviejose gimnazijose: Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės ir Alytaus šv. Benedikto lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Merkiniškius dar mokote ir žurnalistikos. Kaip Jums sekasi minėtose gimnazijose, kuo jos panašios, skirtingos? Kaip Jūs pati jaučiatės derindama dvi darbo vietas…
– Džiaugiuosi, kad dukart per savaitę dirbdama Alytuje ir triskart Merkinėje galiu gražiai suderinti darbą dviejose sostinėse – Dzūkijos ir Dainavos dvasinėje sostinėje. Su tokia nuostata ir einu į darbą. Gimnazijos skiriasi vien dydžiu, mokinių ir mokytojų skaičiumi, o pagrindinis panašumas tas, kad tai abi ilgosios gimnazijos. Bendra tarp jų dar ir tai, kad abiejose yra žmonių, nuoširdžiai mylinčių savo darbą, yra mokytojų, neabejingų etninei kultūrai, abiejose yra kūrybingų ir talentingų vaikų, skiriamas dėmesys tarptautiniams mainams. Savaime suprantama, vaikai negali būti vienodi, nes kiekvienas iš jų asmenybė. Galbūt kaimo teritorijoje kartais pasigendu stipresnio tėvų įsitraukimo į ugdymosi procesą, šiuo atžvilgiu miesto tėvai domisi vaikų lavinimusi itin stipriai. Didžiausias skirtumas būtų turbūt tas, kad Šv. Benedikto gimnazijoje aš dėstau Tarptautinio bakalaureato Diplomo programą, kuri tiek apimties, tiek turinio ir aiškumo prasme, deja, laimi prieš nacionalinę. Ir mano mokiniams mūsų nagrinėjami kūriniai patinka. Beje, man pačiai buvo netikėtumas, kaip smagiai ir jaukiai dabartiniai abiturientai perskaitė Romualdo Granausko noveles.

– Kokia Jūsų namų biblioteka? Knygas perkate? Kokius kūrinius rekomenduojate mokiniams? Ką šiuo metu skaitote?
– Esu užaugusi tarp knygų. Studijų metais daug pirkau, tebeperku dabar. Nagrinėjamus kūrinius visada norisi turėti nuosavus. Seku naujienas. Perku nemažai, gaunu dovanų. Vien mano uošvių biblioteka mane stebino, nes joje radau daugybę filologinių knygų, kurias, uošvio teigimu, jis pirkęs tam, kad žinotų tiesą, gyvendamas sovietmečiu. Tai man paliko įspūdį. Mokiniams šalia užsienio klasikinių ir modernių autorių visada rekomenduoju pasidomėti ir dabartiniais mūsų rašytojais. Mano mėgstamiausi autoriai Gabrielis Garsija Markesas, Michailas Bulgakovas, Saulius Tomas Kondrotas, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis. Šiuo metu skaitau Česlovą Milošą ir Olgą Tokarčiuk. Antrą kartą perskaičiau Gabijos Grušaitės „Stasį Šaltoką: vieneri metai“, nes reikėjo pasiruošti analizei su vaikais.

– Ar mokate ilsėtis? Ką veikiate, kai nieko neveikiate?
– Ko nemoku, tai nieko neveikti. Vis tiek ką nors veikiu. Prasidėjus atostogoms, iškart norisi keliauti, norisi ištrūkti iš savo aplinkos ir atsiriboti. Atsiriboti padeda ir detektyvai – knygos, kino filmai. Beje, geras filmas gali tiek įtraukti, kad galiu kiaurą dieną, net naktį maniakiškiai žiūrėti. Paskui stebiuosi, kam tai darau.

– Kuo ir ką Jūs tikite? Kaip kariaujate karą, kurio vardas „Ukraina“?
– Tikiu žmogiškumu. Tikiu meno ir kultūros galia, kaip užuovėja nuo blogio, kaip alternatyvia tikrove. Sunkiausia būna susitaikyti su akivaizdžia niekšybe ir pasijusti bejėgei… Ukrainos karo pradžia užklupo vasario 24-osios ryte kaip sunkiai protu suvokiamas faktas. Supratau, kad tądien ir paskui kokią savaitę net pamokos negali būti tokios, kaip buvusios. Tą patį jutau ir 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Norėjosi kalbėtis su mokiniais. Tą dariau ir  tebedarau lig šiol. Nes skauda. Žinoma, aukoju, kiek galiu. „YouTube“ kanale seku rusų, ukrainiečių kalba Juliją Latyniną, Dmitrijų Gordoną, ukrainiečių filosofą Andrejų Baumeisterį, rusų žurnalistą Aleksandrą Nev­zorovą.

– Kas yra Jūsų langas į pasaulį? Kas yra Jūsų pasaulis?
– Savaime suprantama, interneto erdvė visų pirma, mano patogus burbulas feisbuke, LRT portalas, Bernardinai.lt, informaciją tikrinu keliuose šaltiniuose. Dar svarbu padiskutuoti apie tai su protingais žmonėmis, kad tiesa taptų aiškesnė. Labai mėgstu remtis Leonido Donskio išmintimi, skaitau Marcelijaus Martinaičio eseistiką.
Pagaliau mano pasaulis yra ir dainų pasaulis. Mėgstu lankytis koncertuose, festivaliuose, kur dalyvauja mano vaikų grupė „Sidabrõ“. Tokiu būdu mano pasaulis per šeimos pasaulį gražiai įsipaišo į beribę kultūros erdvę.

– Pati rašote tinklaraštį „Ritos puslapiai“. Pačią paprasčiausią kasdienybės akimirką ar detalę gebate aprašyti nepaprastai gražiai. Iš kur Jums ateina žodžiai: knygų, susitikimų, tylos, kelionių ar?
– Man atrodo, mano prigimtis dialogiška. Mėgstu pavykus kokiai pamokai skambinti mamai ir pasakoti. Mėgstu pasakoti įdomių skaitytų kūrinių siužetus. Mėgstu užrašyti įdomią netikėtą situaciją gatvėje, darbe ir įterpti vieną kitą pastebėjimą. Norą rašyti atradau gydydamasi sanatorijoje, Druskininkuose. Pati tapau savo istorijos pagrindine veikėja ir pasakotoja. Buvo linksma. Kai socialiniuose tinkluose atsidūrusi istorija turėdavo tęsinį realybėje. Tiesiog mėgstu žaisti gyvenimą.

– Jūsų vyras Vytautas Černiauskas dirba dailės mokytoju Merkinės Vinco Krėvės gimnazijoje ir Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje. Laisvalaikiu kuria medines skulptūras. Savanoriauja Dzūkijos nacionaliniame parke – maketuoja Parko leidinį „Šalcinis“. O savaitgaliais Jūs abu keliaujate.Kokia vieta yra Jus nustebinusi?
– Jei savaitgaliai būtų ilgesni, keliautume ilgiau. Labiausiai yra nustebinusios dvi vietos Lenkijoje ir viena Lietuvoje. Atradimas buvo Vaižganto ir knygnešių muziejus Panevėžio rajone ir jo vadovas Audrius Daukša. Nustebino muziejininko meilė savo darbui – laisvą dieną priėmė užklydusius smalsautojus ir net savo pasakojimus nuspalvino kanklėmis. Lenkijoje įspūdį paliko nedidelis kaimelis netoli Stalo kalnų, savininkų laikoma žirgų prieglauda, piemenų namelis, kuriame išties vaidenasi, ir naktį bedainuojamą dzūkišką dainą apie žirgelį palydėjęs žirgo žvengimas. Tokiomis akimirkomis suvoki pasaulio magiją ir slaptingumą. O kai Olgos Tokarčiuk esė „Jautrusis pasakotojas“ perskaitai panašias kaip ir tau nutikusias istorijas, suvoki, kad tai nevienkartinė patirtis.
Labai nustebino ir Torunės miesto viduramžiškas grožis ir laukę netikėtumai. Kelionės metu klausėmės Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, 13 skyriaus, važiuojant rūkuose paskendusį lapkričio vakarą pelkėtomis miško vietovėmis. Ir staiga kelionės gale pačiame mieste apsilankėme „Meistro ir Margaritos“ restorane, kuriame romano mistiškas pasaulis realizuotas visomis prasmėmis – nuo interjero detalių iki išmoningų meniu patiekalų pavadinimų. Tada pradedi tikėti tuo, kad literatūra išties pratęsia realybę ir įtraukia į savo magišką pasaulį visa esybe.