Dai­lės mo­ky­to­ja Sva­jo­nė Ple­die­nė: „Bū­ti­na ras­ti lai­ko sau”

– Jū­sų ne­įpras­tas var­das – Sva­jo­nė. Ko­kia jo is­to­ri­ja?

– Ma­no var­dą iš­rin­ko tė­tis. Jis rin­ko­si iš dvie­jų – Mū­zos ir So­na­tos var­dų. Trečią vardą pasiūlė teta, kuri buvo lietuvių kalbos mokytoja. Ji sakė: „Na, jeigu jau renkiesi tarp Mūzos ir Sonatos, tai galbūt pavadink Svajone. Ji buvo skaičiusi moki­nės rašinėlį apie mergaitę vardu Svajytė. Mokinė buvo sutikusi Svajytę kažkokioje medicinos įstaigoje. Mokytojai šis vardas labai patiko.

– Sa­vo „Ins­tag­ram“ pa­sky­ro­je esa­te už­si­ra­šiu­si, kad „Sva­jo­nės vi­sa­da iš­si­pil­do“. Ar pa­ti va­do­vau­ja­tės šiuo mo­to?

– Tik­rai taip. Vi­są lai­ką ra­šau, kad gy­ve­ni­me esu re­a­lis­tė, bet šiaip mėgs­tu sva­jo­ti. Tos sva­jo­nės pil­do­si. Rei­kia tik jas re­a­lias su­gal­vo­ti. Nors tu­riu ir ne­re­a­lių. Bet jas lai­kau­si sau. Ma­žais žings­ne­liais, bet pil­do­si ir šios sva­jo­nės.

– Ma­no ži­nio­mis, jūs dės­to­te vie­no­je iš Aly­taus pro­gim­na­zi­jų dai­lę. Ką Jums šis dar­bas at­ne­ša?

– Iš tik­rų­jų kiek­vie­ną rug­sė­jį man šis dar­bas at­ne­ša nau­ją po­zi­ty­vu­mo pliūps­nį. Ne­si­mai­vy­da­ma sa­kau, kad man šis dar­bas pa­tin­ka. Ma­no bu­vę ben­dra­moks­liai, ku­rie kar­tu su ma­ni­mi mo­kė­si Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­te, kiek­vie­ną rug­sė­jo pir­mą­ją man pa­ra­šo pa­svei­ki­ni­mo ži­nu­tę ir už­de­da dvi­pras­miš­ką šyp­se­nė­lę. Aš jiems sa­kau: „Man šis dar­bas pa­tin­ka“. Gal­būt to­dėl, kad tė­tis, ma­ma, te­tos mo­ky­to­jos.

– Pe­da­go­gi­nis ge­nas?

– Taip. Ma­tyt, kaž­kas to­kio. Kiek­vie­na mo­ki­nių kar­ta, ku­ri at­ei­na į mo­kyk­lą, yra vis ki­to­kia. Net jei­gu duo­du ta pačia tema padaryti darbą, tai kiek­vienoje kartoje atsiranda vis kažkoks perliukas. Taip sumąs­to tie vaikai atlikti darbą, kad net pati sau pagalvoju: „Na ir kūrybingi“.

– Ko­kius tiks­lus esa­te sau iš­si­kė­lu­si nuo nau­jų moks­lo me­tų?

– Tu­riu pa­si­kar­to­jan­tį tiks­lą: dirb­ti šią se­kun­dę ge­riau­siai, kaip ga­liu. Taip pat ir at­ras­ti sau lai­ko. Ir esu dar vie­ną tiks­lą iš­si­kė­lu­si – jei­gu ma­ne kaž­kur kviečia, skambina, šaukia, tai priimti pasiūlymus. Jeigu tai nekenkia kitiems.

– Kaip at­ro­do Jū­sų lais­vas lai­kas?

– Ry­tą pra­de­du nuo mankš­tos. Anksčiau to nedarydavau. Per pandemijos laikotarpį atra­dau judesį. Tuomet vietoj ruoši­mosi į darbą aš mankštin­davausi. Dabar mankšta nusi­kėlė į laiką po darbo. Po dienos grįžtu ketu­ris kilometrus pėsčia iki namų tam, kad pasidairyčiau į dangų, į debesis, pasi­klau­syčiau paukš­čių čiulbėjimo. Tokiu būdu skiriu laiko sau. Dar tapau, lieju akva­rele, kartais paskaitau knygą, mėgstu šokti. Kol kas tuo užsii­mu sa­varan­kiškai. Nors manau, kad nuo rugsėjo vidurio jau žingsniuosiu į šokių būrelį.

– Kaip vyks­ta jū­sų kū­ry­ba?

– Daž­niau­siai klau­siau­si mu­zi­kos: kla­si­ki­nės, šiuo­lai­ki­nės. Kar­tais įkve­pia mu­zi­ki­niai rit­mai. Tuo­met su­ge­ne­ruo­ji min­tį, nu­si­pie­ši es­ki­zą. Tuo­met es­ki­zą per­ke­liu į re­a­lų la­pą ir ban­dau lie­ti. Kar­tais im­pul­su ga­li tap­ti ir po­kal­bis. Kaip ir mū­sų da­bar. Tai ga­li tap­ti idė­ja kū­ry­bai.

– Jums kū­ry­ba yra la­biau dar­bas ar lais­va­lai­kis?

– Lais­va­lai­kis. Aš iš kū­ry­bos ne­gy­ve­nu, tai ak­tu­a­lu man. Ji man svar­bi. Ma­no šei­mai ji svar­bi tiek, kiek jiems no­ri­si. Ji man rei­ka­lin­ga. Aš ska­ti­nu ir vai­kus kur­ti. Tai bū­das pail­sė­ti.

– Jū­sų gy­ve­ni­mas at­ro­do ku­pi­nas har­mo­ni­jos. Kaip jums tai pa­vyks­ta?

– Gal ir ne­ga­li­ma taip sa­ky­ti, bet pan­de­mi­jos dė­ka. Dir­bu nuo 1991-ųjų me­tų „Vo­lun­gės“ pro­gim­na­zi­jo­je. Bu­vau įsi­su­ku­si į dar­bus kaip vo­ve­rė į ra­tą. Tą lai­ką, ku­rį skir­da­vau nu­ė­ji­mui į dar­bą ir grį­ži­mui iš jo, per pan­de­mi­ją ėmiau skir­ti sau. Pa­ste­bė­jau, kad tai yra ge­rai. Tuo­met pa­ge­rė­jo sa­vi­jau­ta, ėmiau ta­py­ti. Tuo­met ir at­si­ra­do har­mo­ni­ja. Juk čia gyveni, o čia ta­vęs nėra. Dėl to galbūt ir socialiniai tinklai atsirado, nes jaučiau poreikį bendrauti. Kiek ilgai tai darysiu, nežinau. Dabar šiek tiek apsiraminau. Bet vis tiek norisi pasidalinti džiaugs­mu. Kartais dalinuosi ir blo­gomis emocijo­mis, bet atsargiai. Darau tai, kas man patinka ir tai, kas nekenkia kitiems. Galbūt kažkas radęs gražius įrašus irgi norės džiaugtis.

– Ko­kie yra jū­sų bū­dai „grįž­ti į sa­ve“ po, sa­ky­ki­me, sun­kios die­nos dar­be?

– Nu­ei­nu, nu­si­per­ku le­dų ir žings­niuo­ju tuos ke­tu­ris ki­lo­met­rus na­mo. Le­dų ka­lo­ri­jas per vaikščiojimą aš išdeginu, tad manau, kad galiu sau tai leisti. Dažnai taip darau.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tiems, ku­rie gy­ve­na nuo­la­ti­nia­me dis­ba­lan­se?

– Gal­vo­ju taip, kad, jei­gu žmo­gus yra su­gniuž­dy­tas ir no­ri sa­vęs gai­lė­tis, tai jis gai­lė­sis. Vis­ką val­do mū­sų sme­ge­nys. Ga­liu pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę – bū­ti­na at­ras­ti lai­ko sau. Juk pa­tys sau esa­me svar­biau­si. Jei­gu ga­li ne­iš­sa­ky­ti sa­vo blo­gos nuo­mo­nės, tai pa­si­lik ją sau, jei­gu ga­li pa­gir­ti, tai pa­girk. Jei­gu ne­no­ri gir­ti – pa­ty­lėk.