Čiurlionistė Aušra: „Ką bedaryčiau, galvoju, ar patiktų genijui“

– Daug įvairių idėjų esate sumaniusi ir įgyvendinusi. Iš kokio lobių šulinio visa tai semiate?

– Visa, ką turiu gražaus ir prasmingo, sudėjo mano šeima, mano močiutė, mano seneliai. Jais didžiuojuosi. Mama Daiva Jakulevičienė jau vienuolika metų laimina iš aukštybių. Šviesiai atsimenu mamos tėvelius, senelį Stasį Ignatavičių vadinau baltu seneliu, iš jo gavau daug energijos. Jis 1953 metais su kitais organizacinio komiteto nariais organizavo visos Vorkutos kalinių sukilimą. Šiemet jam 105 metai būtų sukakę. Jo atminimui žadu organizuoti parodą. Laisvės gynėjo statusą turėjęs senelis man suteikė drąsos ir sparnus. Mes su mama – kaunietės. Mamai antrą kartą ištekėjus, 1974 metais, atvykome į Alytų. Mokiausi dabartinėje Putinų gimnazijoje, kuri anuomet buvo naujutėlė ir prie pat mano namų, Žuvinto g. 13.

– Kultūros sostinės renginių ciklo atidarymo šventė atėmė žadą. Turbūt įspūdingi bus ir kiti Druskininkų, kaip kultūros sostinės, renginiai?

– Renginių iš tiesų planuojama daug. Alytiškiams noriu pareklamuoti savuosius, juk kiekvienam pažįstamas M. K. Čiurlionis. Jis vienintelis toks originalus. Menininko jubiliejui sukurta nauja svetainė. Visus renginius čia rasite, viskas aiškiai ir patogiai – vienoje vietoje. Kovo 14 dieną darau kino vakarą su režisieriumi aktoriumi Valentinu Masalskiu. Kartu žiūrėsime 1986 metais sukurtą kino juostą „Žalčio karūna“. Po dviejų savaičių, kovo 28-ąją, su muzikantu ir pianistu, M. K. Čiurlionio provaikaičiu Roku Zubovu žiūrėsime „Laiškus Sofijai“, jau kito žanro filmą. Kino vakarus rengiu jau šešerius metus, į juos susitikti su kūrėjais atvyksta ir alytiškių.

Kovo 8 dieną kviečiu į ekskursiją po Druskininkus „M. K. Čiurlionio šeimos moterys“. Adelei Čiurlionienei esame dėkingi, kad pagimdė ir išsūpavo Lietuvai genijų. Dėka seserų – Valerijos ir Jadvygos Čiurlionyčių ( iš viso menininkas turėjo 4 seseris), menotyrininkės ir  muzikologės, – jo paveikslai ir  muzika buvo išsaugoti, aprašyti ir išviešinti.

Gegužės 16–18 dienomis kviečiu alytiškius į žygį, kuris sujungs du Čiurlionio lopšius – gimtąją Senąją Varėnos ir kūrybos lopšį, Druskininkų miestą. Eisime pėsčiomis su  dvejomis nakvynėmis. Žygis – 50 kilometrų.  Nakvosime, kalbėsime, bus įdomių pašnekesių, kultūros bei meno žmonių. Žygio „Čiurlionis jungia“ idėja gimė dar 2017 metais ir kaip džiugu, kad švenčiant menininko 150-ąjį gimtadienį, idėja taps kūnu. Toliau – knygos „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ pristatymas. Jis Alytuje vyks balandžio 29 d. 

– Baigėte magistro studijas, kurios susijusios su Čiurlioniu. Kokią jo gyvenimo kryptį nagrinėjote, ką sudėjote į knygą?

– Buvau alkana žinių, įstojau į magistrantūrą, kaip juokauju, įsėdau paskutiniame traukinuko vagonėlyje. Sakiau, Čiurlionio temos neimsiu, visko apie šį menininką tiek daug prirašyta, sukurta: publikacijų, knygų. Ir tą daro stiprios mokslininkų pajėgos. Bet tokia lemtis, kad tyrinėjau temą „Čiurlioniai – gyvenimas muzikoje“. Lemtis tiesiog pametė užmačią, kad galimai vienoje bažnyčioje yra Konstantino Čiurlionio (tėvo) darbo instrumentas. Išvyniojau detektyvą, kuris tęsiasi, gimė knyga. Man kaip Kalėdų dovana tas Čiurlionių šeimos palikimas – senųjų vargonų dalys, rastos 2020 metais Kabelių bažnyčioje ir tapusios kultūros paveldo kilnojamąja vertybe. Instrumentu tuometinėje Ratnyčios bažnyčioje, kuri 1910 metais su visu inventoriumi buvo perkelta į Kabelius, galėjo groti M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. 

– Kartais atradimams reikia tik geros idėjos?

– O kai panyri – visos durys atsidaro. Man vėrėsi, matyt, Čiurlionis turi tokią aurą. Ir a. a. mamos globą jaučiau. Lipome su vyru į Kabelių bažnyčios pastogę ir radome medinius vargonų vamzdžius, oro paskirstymo dėžę, klaviatūros rėmą, griežyklą. Dabar visa yra bažnytinio paveldo muziejuje išvalyta nuo visų kenkėjų ir saugiai laukia, kada bus padaryta šio instrumento instaliacija–paroda. Visa tai keičiant bažnyčios stogą galėjo būti sunaikinta negrįžtamai, šitiek metų niekas nežinojo. Prieš gerą dešimtmetį menotyrininkas Adelbertas Nedzelskis man patikėjo svarbios istorijos pradžią. Taip prasidėjo tikras detektyvinis istorinis tyrimas. Taigi aš viena, be mokytojo, visų laurų ir žvaigždžių neprisiimu. Žinias gali gauti tik iš pirminių šaltinių, tai yra iš archyvinių inventorinių knygų, nes visos knygelės turi klaidų, pirmo dokumento informacija visada yra tiksliausia.

O Čiurlionistika prasidėjo Liškiavoje, kur prieš 150 metų, 1874-ųjų lapkričio 15 d., pusę trijų po pietų susituokė menininko tėvai: motina Adelė Marija Ona Magdalena Radmanaitė, išeivių iš Bavarijos palikuonė, gimusi Seirijuose, ir Konstantinas Čiurlionis, laisvų valstiečių iš Guobinių kaimo sūnus. Tai liudija bažnyčios inventorinėse knygose rastas įrašas. Liškiavos bažnyčioje vargonavo K. Čiurlionis, o Adelė į mišias ateidavo su grafiene Juzefa Opermaniene. Opermanų dvare, netoli Liškiavos, Adelė dirbo vaikų aukle ir ponios garderobo tvarkytoja. Romos katalikų bažnyčios papročiai mergaitei buvo nežinomi, šeima buvo evangelikų liuteronų tikėjimo, bet vargonų muzika ypatingai palietė merginos širdį. Vėliau A. Čiurlionienė sakydavo: ,,Mūsų piršliu buvo vargonai“. Prie to altoriaus jie ir susituokė.

Iš Liškiavos siūlau keliauti į Senąją Varėną – menininko gimtinę. Bet tada Varėna dar nebuvo Senoji, o tik Varėna. Pro Ratnyčią, tęsiu maršrutą Druskininkuose. Kviečiu pasivaikščioti po K. M. Čiurlionio namus–muziejų, pasigrožėti autentiškais menininko daiktais, Čiurlionių sodu. 

– Kuo išskirtinis buvo šios šeimos gyvenimas Druskininkuose prie ežero? 

– Vaikų muzikinis lavinimas Čiurlionių namuose prasidėdavo anksčiau už bendrąjį. Visi muziką pamildavo nuo mažų dienų: ji čia buvo įprastas dalykas ir skambėdavo nuolat. Čiurlionių namai buvo ne tik muzikalūs, bet ir labai svetingi. Ypatinga gamta, maudynės Nemune ir ežeriuke prie namų, mamos paprastas, bet labai skanus maistas ir taip jau nemažą Čiurlionių šeimyną vasaros metu paversdavo dar gausesne. Vis dėlto labiausiai atvykusius svečius nustebindavo tai, kad pianinas čia niekada nenutildavęs, tai būdavo tikrai neįprasta ir darydavo svečiams didžiulį įspūdį. Visiems vaikams kaip oro reikėjo Bacho! Taigi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Druskininkų miestelyje Čiurlionių namai buvo tikras kultūros centras, spinduliavęs muzikinę kultūrą visai parapijai.

....

Daugiau skaitykite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (15 / 14075).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas