Buklerių šeimos bitės

Buklerių ūkis įsikūrė natūraliai, kaip juokaudamas sako Vytautas, iš pradžių jis buvo lyg hobis, o vėliau tapo ir pragyvenimo šaltiniu. 

Pasitikę „Alytaus naujienų“ žurnalistą, ūkininkai pirmiausia jį pasodina prie stalo ir vaišina raudonėlio arbata, namuose keptais sausainiais. Po geros valandos pokalbio apie bites, jų gyvenimą, tapome kone giminės, nes ir Buklerių šeimą vienija bitės.

Vytautas ilgus metus dirbo tuomečiame Medvilnės kombinate, bet „per tuos chemikalus“ prarado sveikatą – plaučiuose atsirado „skylė“, o neseniai jam buvo atlikta sunki širdies operacija. Visada šalia jo buvo žmona Onutė, kuri savo gerumu ir šiluma padėjo Vytautui atsistoti ant kojų. 

„Man tikrai pasisekė, sutikau puikią gyvenimo draugę, jau daugiau kaip keturiasdešimt metų esame drauge. Labai darbšti ta mano lazdijokė, – meiliai žiūrėdamas į Onutę kalbėjo vyras.

Vytautas nuoširdžiai papasakojo ir savo šeimos istoriją,  paaiškino, kodėl jo pirmas klausimas žurnalistui buvo apie karo grėsmę Lietuvai.

Jo tėvukas Vitalis buvo Lietuvos partizanų ryšininkas, bet buvo išduotas vietinių, o enkavedistų labai žiauriai sumuštas ir nuteistas 10 metų lagerio. Atlikęs bausmę Krasnojarsko krašte grįžo į tėviškę, bet gimtųjų namų neberado – čia buvo įsikūrę kolūkio „veterinoriai“. 

Vytautas gimė 1831 metų sukilimo dalyvio Simono Konarskio dvare – čia buvo apgyvendinti grįžę tremtiniai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,  Bukleriai įsikūrė savo šeimos name. Kai anapilin išėjo Vytauto mama, į Varnagirių kaimą iš Alytaus jis su žmona Onute persikraustė nuolatiniam gyvenimui.

Sodybos kieme gražiai žaliuoja Vytauto senelio sodintas klevas, po kiemą laksto vištos, už kelių žingsnių – bitynas, pirtis, tvenkinys, netoliese ganosi avys. Ypač smagu būna, kai iš Vilniaus sugrįžta sūnus Darius, atvažiuoja anūkas Ignas, nes Vytautas vis dar nepraranda vilties, kad jis iš senelio perims bitininko amatą.

„Atvirai pasakysiu, matyt, mūsų šeimos genuose užkoduotos bitės, nes kai mažas matydavau senelio avilius, man seilės varvėdavo – taip norėdavau bitininkauti“, – atviravo bitininkas.

Vytautas džiaugiasi, kad per žiemą „šimtu procentų“ peržiemojo visos bitutės, kad nepuola jų ligos. Dar taip neseniai iš Lenkijos pusės atklydęs virusas išnaikino kone visas jo ūkio bičių šeimas, liko tik vienas avilys. Nieko nėra skaudžiau bitininkui kaip matyti išmirusias bites. 

Ir šis pavasaris bičių nelepina – šilumos juk reikia ne tik augalams, bet ir joms.

Iš pirmo žvilgsnio bites prižiūrėti labai paprasta, o iš tikrųjų darbų yra labai daug. Kol kas sunkiausiai sekasi realizuoti medų, geriausia reklama, žinoma, yra „žodis iš lūpų į lūpas“, bet Vytautas pyksta ant valdžios, kad į mūsų į šalį plūsta labai pigus medus iš Kinijos ir Ukrainos, o perpardavinėtojai apgaudinėja žmones sakydami, kad siūlo pirkti „lietuvišką medų“, kuris kainuoja vos kelis eurus. 
Lietuvos bitininkai parduoda medaus kilogramą vidutiniškai už 5­–7 eurus, kai kuriose Europos valstybėse jis kainuoja ir dvidešimt eurų.

„Skystas medus būna tik savaitę, vėliau jis kristalizuojasi, o perpardavinėtojai dažniausiai siūlo tik skystą medų, vadinasi, jis netikras“, – pataria Vytautas, kaip atskirti tikrą medų nuo padirbto.

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (37/14097).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas