Bu­vu­sio­je bež­džion­kės ka­vi­nė­je įsi­kū­rė gė­lių par­duo­tu­vė, ku­rio­je ga­li­ma ras­ti ir ka­vos su... sti­lin­go­mis bež­džio­nė­lė­mis

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (1)
2020 Rugpjūtis 21
Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo. Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo. Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
Nors pa­sau­lis šiuo me­tu iš­šū­kių ne­sto­ko­ja, no­ras jų ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­me nie­kur ne­din­go – sma­gu ma­ty­ti žmo­nes, ku­rie per­mai­nų nuo­jau­tą pri­ima drą­siai ir ima­si veik­los, apie ku­rią se­niai sva­jo­jo. Pri­gim­ti­nė aly­tiš­kė Jū­ra­tė Stu­čins­kie­nė (nuotr.) prieš mė­ne­sį pa­čia­me mies­to cen­tre ati­da­rė gė­lių par­duo­tu­vę „Flo­rus“. Sa­vi­nin­kė ne­sle­pia, kad ne­ri­mo iman­tis ver­slo bū­ta, la­bai rei­kė­jo pa­drą­si­ni­mo. Ma­lo­niai nu­ste­bi­no ati­da­ry­mo pro­ga į sve­čius už­su­kę pa­va­sa­rį du­ris at­vė­ru­sios ka­vi­nės „Kavos skve­ras“ sa­vi­nin­kai, ne­ši­ni pa­čių kep­tu py­ra­gu, ka­vi­nės „Car­pe­Diem“ sa­vi­nin­kė Eg­lė, „Gy­va ka­ka­va“ sa­vi­nin­kai la­bai šil­ti jau­ni žmo­nės Po­vi­las ir Ag­nė, ki­ti kai­my­nai ver­sli­nin­kai. „Ti­kiuo­si, kad ne­di­de­lius mies­tą pa­gy­vi­nan­čius ver­slus pa­lai­kys ir aly­tiš­kiai“, – sa­ko Jū­ra­tė, ku­ri, be ki­ta ko, jau pa­si­rū­pi­no ir par­duo­tu­vės ap­lin­ka. Ša­lia jos įsi­kū­rė suo­liu­kas ir ke­li va­zo­nai, ku­riuo­se pa­ti gė­li­nin­kė su­kom­po­na­vo au­ga­lus.

Įsi­kū­rė pa­tal­po­se su is­to­ri­ja

Aly­taus mies­to cen­tre, pre­ky­bos cen­tro „Ne­mu­no“ pa­sta­te, vei­kia nau­ja gė­lių par­duo­tu­vė­lė „Flo­rus“. Jos sa­vi­nin­kai aly­tiš­kiai Jū­ra­tė ir Gin­ta­ras Stu­čins­kai iš pra­džių gė­lė­mis pre­kia­vo in­ter­ne­te, tin­kla­la­pį flo­rus.lt kū­rė jų vy­res­nis sū­nus Ar­nas ir tai ta­po pa­ska­ti­ni­mu im­tis ver­slo bei sa­vo­tiš­ku sėk­mės lin­kė­ji­mu. Prieš mė­ne­sį du­ris at­vė­rė ir re­a­li krau­tu­vė.

„Nors pa­tal­pų Aly­tu­je nuo­mo­ja­ma ne­ma­žai, bet ras­ti tin­ka­mas ne­bu­vo leng­va. Dai­rė­mės Pu­ti­nų, Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­nuo­se, bet ten pro­ble­ma su au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­mis. Pa­ti esu Aly­taus cen­tro vai­kas, au­gau se­na­mies­ty­je, tai­gi la­bai no­rė­jo­si ko­kio se­no iš­skir­ti­nio pa­sta­to, bet pa­siū­la ri­bo­ta. Pa­tal­pa „Ne­mu­ne“ man pa­ti­ko, tu­riu sen­ti­men­tų čia bu­vu­siai ka­vi­nei, į ku­rią su drau­gė­mis at­ei­da­vo­me iš­ger­ti ka­vos“, – pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

Pra­dė­jus tvar­ky­ti pa­tal­pas ir iš­ne­šus čia vei­ku­sios ba­tų par­duo­tu­vės len­ty­nas, at­si­den­gė se­na­sis ka­vi­nės in­ter­je­ras, oda ap­trauk­tos sie­nos. Kaip ir di­džio­ji dau­gu­ma aly­tiš­kių, Jū­ra­tė ži­no­jo, kad ka­vi­nė tu­rė­jo bež­džion­kės var­dą, bet ne­ži­no­jo, ko­dėl ji bu­vo taip pra­min­ta. Bu­vęs ši­tos ka­vi­nės bar­me­nas Eu­ge­ni­jus Pet­raš­ka jai pa­pa­sa­ko­jo, kad var­das at­si­ra­do dėl la­bai aukš­to ba­ro ir kė­džių, ant ku­rių bū­da­vo sun­ku už­si­ropš­ti. Nors po re­mon­to ba­ras bu­vo su­ma­žin­tas iki stan­dar­ti­nio, bet bež­džion­kės var­das li­ko.

Ne­ti­kė­tas su­ta­pi­mas bu­vo tai, jog Jū­ra­tė prie gė­lių puokš­čių jau siū­lė ka­vą „The Mo­od“ su de­ko­ruo­to­mis bež­džio­nė­mis ant įpa­ka­vi­mo. „Šios ka­vos pa­kuo­tės di­zai­nas, prieš ke­le­tą me­tų su­kur­tas di­zai­ne­rės Sal­vi­tos Bin­ge­ly­tės, di­džiau­sia­me tarp­tau­ti­nia­me di­zai­no ap­do­va­no­ji­mų kon­kur­se „A’De­sign Award & Com­pe­ti­tion“, iš­ko­vo­jo auk­so me­da­lį, o mums jis to­bu­lai ti­ko dėl par­duo­tu­vės pa­tal­pų is­to­ri­jos ir, ži­no­ma, ko­ky­biš­kos ka­vos“, – sa­ko Jū­ra­tė. Be­je, šios ka­vos pa­ke­lio di­zai­nas ypa­tin­gas dar ir tuo, kad ją su­nau­do­jus pa­ke­lį ga­li­ma pa­nau­do­ti kaip va­zo­ną au­ga­lui, tin­ka­mai jį pri­tai­kius in­ter­je­re.

 

Pra­ver­tė net ka­ran­ti­nas

Nors Jū­ra­tės iš­si­la­vi­ni­mas ne­tu­ri nie­ko ben­dro su flo­ris­ti­ka (ji yra bai­gu­si kon­stra­vi­mo-mo­de­lia­vi­mo stu­di­jas ir dau­gy­bę me­tų dir­bo „Dai­na­vos“ siu­vi­mo fab­ri­ke, bal­dų ga­my­bos įmo­nė­se), ta­čiau vi­sa­da do­mė­jo­si ap­žel­di­ni­mu, flo­ris­ti­ka. Per­mai­noms ry­žo­si at­šven­tu­si ju­bi­lie­jų – ėmė­si veik­los, apie ku­rią ty­liai pa­sva­jo­da­vo jau se­niai.

Aly­tiš­kė bai­gė kur­sus pas kau­nie­tę flo­ris­tę Vi­dą Šal­tie­nę, o ženg­ti pir­muo­sius žings­nius ver­sle pa­dė­jo Aly­tu­je vei­kian­tis ver­slo klu­bas „BNI Aly­tis“. Čia aly­tiš­kė ga­vo pa­lai­ky­mo, įgi­jo pa­žin­čių, in­for­ma­ci­jos, lan­kė įvai­rius mo­ky­mus. Pra­ver­tė net ir ka­ran­ti­nas – nuo­to­li­niai su­si­ti­ki­mai su įvai­rių mies­tų ver­sli­nin­kais pa­dė­jo ras­ti part­ne­rių, ku­rių pro­duk­ci­ja da­bar pre­kiau­ja „Flo­rus“.

Jū­ra­tė orien­tuo­ja­si į tva­rius, eko­lo­giš­kus, ran­kų dar­bo ga­mi­nius, to­kius kaip Pil­nų na­mų ben­druo­me­nės pa­ga­min­tos ar­ba­tos, eko­lo­giš­kos vo­kie­čių ruoš­tos ar­ba­tos, ka­ka­vos, pran­cū­zų na­tū­ra­lūs kos­me­ti­kos na­mų kva­pai. Kai ku­rie jų pa­kuo­ja­mi ne­įga­lių žmo­nių Pran­cū­zi­jo­je, tai taip pat ge­ras pa­vyz­dys lie­tu­viams, kaip vyk­do­mas už­im­tu­mas šiems žmo­nėms.

Jū­ra­tė sa­ko, kad jai iš es­mės no­rė­jo­si su­kur­ti kaž­ką pras­min­go sau pa­čiai, kad kas­die­na džiu­gin­tų kū­ry­bi­niu pro­ce­su, kar­tu fo­ku­suo­jan­tis į tva­rią ap­lin­ką, gam­tos tau­so­ji­mą, drau­giš­ką ben­dra­vi­mą.

 

Aly­tiš­kiai dai­ro­si ne tik ro­žių

Pa­šne­ko­vė ne­sle­pia: kal­bant apie veik­los pra­džią, ver­slo im­tis ne­bu­vo drą­su, nes gė­lės yra lai­ki­nas gro­žis, o tam, kad ap­lan­ky­tų sėk­mė, tu­rė­tum bū­ti kaž­kuo iš­si­ski­rian­tis. Ar kaip flo­ris­tė ji jau su­for­ma­vo sa­vo sa­vi­tą sti­lių ir kaip pa­vyks­ta ras­ti auk­so vi­du­rį tarp to, kad gra­žu pa­čiai, ir klien­to po­rei­kių?

Pa­si­ro­do, Jū­ra­tei la­biau­siai pa­tin­ka ryš­kias­pal­vės olan­diš­kos puokš­tės, ku­rio­se drą­siai kom­po­nuo­ja­mi įvai­rių fak­tū­rų žie­dai, ir pie­vų sti­liaus gė­lės. Tai, ką ji­nai siū­lo sa­vo klien­tams, yra tam tik­ra šio sti­lių va­ria­ci­ja: nau­do­ja ga­na tra­di­ciš­kas gė­les, bet puokš­tes pa­į­vai­ri­na smil­go­mis.

„Su­lau­kiu tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų ir tuo la­bai džiau­giuo­si. Sten­gia­mės, kad gė­lės mū­sų par­duo­tu­vė­je bū­tų kuo švie­žes­nės, ren­ka­mės tas, ku­rios il­giau sto­vės. Ne­ma­žai gė­lių va­sa­rą per­ka­me iš vie­ti­nių au­gin­to­jų. Puokš­tėms juk pui­kiai tin­ka ir lie­tu­viš­kos pie­vų gė­lės, ra­mu­nės, zun­dos, kros­pe­di­jos, ver­be­nos, įvai­rios smil­gos. Žie­mą, su­pran­ta­ma, teks grįž­ti prie olan­diš­ko asor­ti­men­to. Ap­skri­tai vie­nas šio ver­slo iš­šū­kių yra tas, kad esi pri­klau­so­mas nuo gė­lių tie­kė­jų, jų pa­siū­los, o to­kio da­ly­ko kaip ga­lio­ji­mo ter­mi­nas gė­lėms nė­ra. Sie­kia­my­bė bū­tų pa­čiai rink­tis gė­les, bet, pirk­da­mas šal­dy­tas, ne­si tik­ras dėl ko­ky­bės, ką tu­rė­si par­si­ve­žęs“, – apie gė­lių ver­slo sub­ti­ly­bes pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

No­rė­da­mi puokš­tėms pa­siū­ly­ti kuo švie­žes­nes gė­les, „Flo­rus“ sa­vi­nin­kai jas par­si­ve­ža ke­lis kar­tus per sa­vai­tę, ta­čiau įver­tin­ti pa­klau­są nė­ra leng­va, pa­si­tai­ko ir nuos­to­lių. Nors par­duo­tu­vė­je ga­li­ma ras­ti ir tra­di­ci­nių ro­žių, Jū­ra­tė pa­si­džiau­gia, kad aly­tiš­kiai jau įver­ti­no tam tik­rą par­duo­tu­vės iš­skir­ti­nu­mą – pa­gei­dau­ja įvai­res­nių, ma­žiau įpras­tų gė­lių puokš­tėms.

„Juk do­va­no­jant gė­les, svar­biau ne puokš­tės dy­dis, o au­ga­lų uni­ka­lu­mas, su­kur­ta kom­po­zi­ci­ja, ku­ri su­ke­lia ma­lo­nias emo­ci­jas. Jei­gu tą die­ną ne­tu­ri­me lie­tu­viš­kų pie­vų gė­lių, vis tiek ga­li­ma su­kur­ti lau­ki­nės sti­lis­ti­kos puokš­tę“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 

Jau­čia pa­lai­ky­mą ir sten­gia­si pa­lai­ky­ti ki­tus

Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo.

Jū­ra­tė pa­si­džiau­gia, kad ne­sun­kiai ra­do ben­drą kal­bą su mies­to vy­riau­siuo­ju ar­chi­tek­tu Min­dau­gu Ma­ta­žins­ku, pa­vy­ko su­de­rin­ti lau­ko va­zo­nų spal­vą bei for­mą. Jū­ra­tės ma­ny­mu, au­ga­lai mies­to vie­šo­sio­se erd­vė­se kom­po­nuo­ja­mi sko­nin­gai. Bu­vo sma­gu kaž­kiek pri­si­dė­ti ir jai pa­čiai prie šios veik­los.

Ki­ta ver­tus, no­rė­tų­si dau­giau mies­tie­čių ju­de­sio mies­to cen­tre. Šeš­ta­die­nio po­pie­tę Aly­taus mies­to cen­tras iš­tuš­tė­ja, o juk erd­vių ga­li­ma ras­ti įvai­rioms veik­loms. Eu­ro­po­je sa­vait­ga­liais mies­to cen­truo­se gy­ve­ni­mas ver­da ne tik sos­ti­nė­se.

Vis­gi „Flo­ros“ sa­vi­nin­kė ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo ir ti­ki, kad ju­da­me šia lin­kme. Ji pa­ti, jei tik tu­ri ga­li­my­bę, penk­ta­die­nio va­ka­rą vi­sa­da už­su­ka pa­si­klaus­ti gy­vos mu­zi­kos į ka­vi­nę „Ka­vos skve­ras“ (čia mu­zi­kuo­ja­ma lau­ke pa­sta­ty­ti pia­ni­nu), ir ska­ti­na ki­tus ne­pra­ei­ti pro ša­lį, be­je, sek­ma­die­niais ten ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti ir Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių.

Jū­ra­tė džiau­gia­si, kad jos pa­čios veik­la su­lau­kia pa­lai­ky­mo. Štai Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras pa­siū­lė ben­dra­dar­biau­ti – mies­to sve­čiai ras in­for­ma­ci­jos apie „Flo­rus“. Ma­lo­niai nu­džiu­gi­no į sve­čius už­su­ku­si nuo­sta­biai po­zi­ty­vus žmo­gus Jur­ga, ke­liau­jan­ti lie­tu­viš­kuo­ju Šven­to Jo­kū­bo ke­liu, ku­ris ei­na ir pro Aly­tų.

„Esa­me nu­to­lę vie­ni nuo ki­tų, ži­no­ma, tech­no­lo­gi­jos yra rei­ka­lin­gos, jos pa­de­da pa­siek­ti pa­sau­lį ir tau­po ver­tin­giau­sią da­ly­ką, ku­rį tu­ri­me – mū­sų lai­ką, ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me ir gy­vo ben­dra­vi­mo. Or­ga­ni­zuo­ki­me vie­šus kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, spal­vin­ki­me mies­to erd­ves, kaip tai da­rė stre­et art meist­rai, pa­puo­šę se­nas mies­to sie­nas. Džiau­giuo­si jau­nuo­ju me­ni­nin­ku Pi­ju­mi Še­ma­tuls­kiu, ku­ris sa­vo pie­ši­niais gra­ži­na Aly­tų. Ti­kiuo­si, jog vis dau­giau jau­nų žmo­nių kur­sis mū­sų mies­te ir kurs jo sa­vi­tu­mą“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.