Bu­vu­sio­je bež­džion­kės ka­vi­nė­je įsi­kū­rė gė­lių par­duo­tu­vė, ku­rio­je ga­li­ma ras­ti ir ka­vos su... sti­lin­go­mis bež­džio­nė­lė­mis (179)

Saulė Pinkevičienė
Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo. Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo. Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
Nors pa­sau­lis šiuo me­tu iš­šū­kių ne­sto­ko­ja, no­ras jų ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­me nie­kur ne­din­go – sma­gu ma­ty­ti žmo­nes, ku­rie per­mai­nų nuo­jau­tą pri­ima drą­siai ir ima­si veik­los, apie ku­rią se­niai sva­jo­jo. Pri­gim­ti­nė aly­tiš­kė Jū­ra­tė Stu­čins­kie­nė (nuotr.) prieš mė­ne­sį pa­čia­me mies­to cen­tre ati­da­rė gė­lių par­duo­tu­vę „Flo­rus“. Sa­vi­nin­kė ne­sle­pia, kad ne­ri­mo iman­tis ver­slo bū­ta, la­bai rei­kė­jo pa­drą­si­ni­mo. Ma­lo­niai nu­ste­bi­no ati­da­ry­mo pro­ga į sve­čius už­su­kę pa­va­sa­rį du­ris at­vė­ru­sios ka­vi­nės „Kavos skve­ras“ sa­vi­nin­kai, ne­ši­ni pa­čių kep­tu py­ra­gu, ka­vi­nės „Car­pe­Diem“ sa­vi­nin­kė Eg­lė, „Gy­va ka­ka­va“ sa­vi­nin­kai la­bai šil­ti jau­ni žmo­nės Po­vi­las ir Ag­nė, ki­ti kai­my­nai ver­sli­nin­kai. „Ti­kiuo­si, kad ne­di­de­lius mies­tą pa­gy­vi­nan­čius ver­slus pa­lai­kys ir aly­tiš­kiai“, – sa­ko Jū­ra­tė, ku­ri, be ki­ta ko, jau pa­si­rū­pi­no ir par­duo­tu­vės ap­lin­ka. Ša­lia jos įsi­kū­rė suo­liu­kas ir ke­li va­zo­nai, ku­riuo­se pa­ti gė­li­nin­kė su­kom­po­na­vo au­ga­lus.

Įsi­kū­rė pa­tal­po­se su is­to­ri­ja

Aly­taus mies­to cen­tre, pre­ky­bos cen­tro „Ne­mu­no“ pa­sta­te, vei­kia nau­ja gė­lių par­duo­tu­vė­lė „Flo­rus“. Jos sa­vi­nin­kai aly­tiš­kiai Jū­ra­tė ir Gin­ta­ras Stu­čins­kai iš pra­džių gė­lė­mis pre­kia­vo in­ter­ne­te, tin­kla­la­pį flo­rus.lt kū­rė jų vy­res­nis sū­nus Ar­nas ir tai ta­po pa­ska­ti­ni­mu im­tis ver­slo bei sa­vo­tiš­ku sėk­mės lin­kė­ji­mu. Prieš mė­ne­sį du­ris at­vė­rė ir re­a­li krau­tu­vė.

„Nors pa­tal­pų Aly­tu­je nuo­mo­ja­ma ne­ma­žai, bet ras­ti tin­ka­mas ne­bu­vo leng­va. Dai­rė­mės Pu­ti­nų, Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­nuo­se, bet ten pro­ble­ma su au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­mis. Pa­ti esu Aly­taus cen­tro vai­kas, au­gau se­na­mies­ty­je, tai­gi la­bai no­rė­jo­si ko­kio se­no iš­skir­ti­nio pa­sta­to, bet pa­siū­la ri­bo­ta. Pa­tal­pa „Ne­mu­ne“ man pa­ti­ko, tu­riu sen­ti­men­tų čia bu­vu­siai ka­vi­nei, į ku­rią su drau­gė­mis at­ei­da­vo­me iš­ger­ti ka­vos“, – pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

Pra­dė­jus tvar­ky­ti pa­tal­pas ir iš­ne­šus čia vei­ku­sios ba­tų par­duo­tu­vės len­ty­nas, at­si­den­gė se­na­sis ka­vi­nės in­ter­je­ras, oda ap­trauk­tos sie­nos. Kaip ir di­džio­ji dau­gu­ma aly­tiš­kių, Jū­ra­tė ži­no­jo, kad ka­vi­nė tu­rė­jo bež­džion­kės var­dą, bet ne­ži­no­jo, ko­dėl ji bu­vo taip pra­min­ta. Bu­vęs ši­tos ka­vi­nės bar­me­nas Eu­ge­ni­jus Pet­raš­ka jai pa­pa­sa­ko­jo, kad var­das at­si­ra­do dėl la­bai aukš­to ba­ro ir kė­džių, ant ku­rių bū­da­vo sun­ku už­si­ropš­ti. Nors po re­mon­to ba­ras bu­vo su­ma­žin­tas iki stan­dar­ti­nio, bet bež­džion­kės var­das li­ko.

Ne­ti­kė­tas su­ta­pi­mas bu­vo tai, jog Jū­ra­tė prie gė­lių puokš­čių jau siū­lė ka­vą „The Mo­od“ su de­ko­ruo­to­mis bež­džio­nė­mis ant įpa­ka­vi­mo. „Šios ka­vos pa­kuo­tės di­zai­nas, prieš ke­le­tą me­tų su­kur­tas di­zai­ne­rės Sal­vi­tos Bin­ge­ly­tės, di­džiau­sia­me tarp­tau­ti­nia­me di­zai­no ap­do­va­no­ji­mų kon­kur­se „A’De­sign Award & Com­pe­ti­tion“, iš­ko­vo­jo auk­so me­da­lį, o mums jis to­bu­lai ti­ko dėl par­duo­tu­vės pa­tal­pų is­to­ri­jos ir, ži­no­ma, ko­ky­biš­kos ka­vos“, – sa­ko Jū­ra­tė. Be­je, šios ka­vos pa­ke­lio di­zai­nas ypa­tin­gas dar ir tuo, kad ją su­nau­do­jus pa­ke­lį ga­li­ma pa­nau­do­ti kaip va­zo­ną au­ga­lui, tin­ka­mai jį pri­tai­kius in­ter­je­re.

 

Pra­ver­tė net ka­ran­ti­nas

Nors Jū­ra­tės iš­si­la­vi­ni­mas ne­tu­ri nie­ko ben­dro su flo­ris­ti­ka (ji yra bai­gu­si kon­stra­vi­mo-mo­de­lia­vi­mo stu­di­jas ir dau­gy­bę me­tų dir­bo „Dai­na­vos“ siu­vi­mo fab­ri­ke, bal­dų ga­my­bos įmo­nė­se), ta­čiau vi­sa­da do­mė­jo­si ap­žel­di­ni­mu, flo­ris­ti­ka. Per­mai­noms ry­žo­si at­šven­tu­si ju­bi­lie­jų – ėmė­si veik­los, apie ku­rią ty­liai pa­sva­jo­da­vo jau se­niai.

Aly­tiš­kė bai­gė kur­sus pas kau­nie­tę flo­ris­tę Vi­dą Šal­tie­nę, o ženg­ti pir­muo­sius žings­nius ver­sle pa­dė­jo Aly­tu­je vei­kian­tis ver­slo klu­bas „BNI Aly­tis“. Čia aly­tiš­kė ga­vo pa­lai­ky­mo, įgi­jo pa­žin­čių, in­for­ma­ci­jos, lan­kė įvai­rius mo­ky­mus. Pra­ver­tė net ir ka­ran­ti­nas – nuo­to­li­niai su­si­ti­ki­mai su įvai­rių mies­tų ver­sli­nin­kais pa­dė­jo ras­ti part­ne­rių, ku­rių pro­duk­ci­ja da­bar pre­kiau­ja „Flo­rus“.

Jū­ra­tė orien­tuo­ja­si į tva­rius, eko­lo­giš­kus, ran­kų dar­bo ga­mi­nius, to­kius kaip Pil­nų na­mų ben­druo­me­nės pa­ga­min­tos ar­ba­tos, eko­lo­giš­kos vo­kie­čių ruoš­tos ar­ba­tos, ka­ka­vos, pran­cū­zų na­tū­ra­lūs kos­me­ti­kos na­mų kva­pai. Kai ku­rie jų pa­kuo­ja­mi ne­įga­lių žmo­nių Pran­cū­zi­jo­je, tai taip pat ge­ras pa­vyz­dys lie­tu­viams, kaip vyk­do­mas už­im­tu­mas šiems žmo­nėms.

Jū­ra­tė sa­ko, kad jai iš es­mės no­rė­jo­si su­kur­ti kaž­ką pras­min­go sau pa­čiai, kad kas­die­na džiu­gin­tų kū­ry­bi­niu pro­ce­su, kar­tu fo­ku­suo­jan­tis į tva­rią ap­lin­ką, gam­tos tau­so­ji­mą, drau­giš­ką ben­dra­vi­mą.

 

Aly­tiš­kiai dai­ro­si ne tik ro­žių

Pa­šne­ko­vė ne­sle­pia: kal­bant apie veik­los pra­džią, ver­slo im­tis ne­bu­vo drą­su, nes gė­lės yra lai­ki­nas gro­žis, o tam, kad ap­lan­ky­tų sėk­mė, tu­rė­tum bū­ti kaž­kuo iš­si­ski­rian­tis. Ar kaip flo­ris­tė ji jau su­for­ma­vo sa­vo sa­vi­tą sti­lių ir kaip pa­vyks­ta ras­ti auk­so vi­du­rį tarp to, kad gra­žu pa­čiai, ir klien­to po­rei­kių?

Pa­si­ro­do, Jū­ra­tei la­biau­siai pa­tin­ka ryš­kias­pal­vės olan­diš­kos puokš­tės, ku­rio­se drą­siai kom­po­nuo­ja­mi įvai­rių fak­tū­rų žie­dai, ir pie­vų sti­liaus gė­lės. Tai, ką ji­nai siū­lo sa­vo klien­tams, yra tam tik­ra šio sti­lių va­ria­ci­ja: nau­do­ja ga­na tra­di­ciš­kas gė­les, bet puokš­tes pa­į­vai­ri­na smil­go­mis.

„Su­lau­kiu tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų ir tuo la­bai džiau­giuo­si. Sten­gia­mės, kad gė­lės mū­sų par­duo­tu­vė­je bū­tų kuo švie­žes­nės, ren­ka­mės tas, ku­rios il­giau sto­vės. Ne­ma­žai gė­lių va­sa­rą per­ka­me iš vie­ti­nių au­gin­to­jų. Puokš­tėms juk pui­kiai tin­ka ir lie­tu­viš­kos pie­vų gė­lės, ra­mu­nės, zun­dos, kros­pe­di­jos, ver­be­nos, įvai­rios smil­gos. Žie­mą, su­pran­ta­ma, teks grįž­ti prie olan­diš­ko asor­ti­men­to. Ap­skri­tai vie­nas šio ver­slo iš­šū­kių yra tas, kad esi pri­klau­so­mas nuo gė­lių tie­kė­jų, jų pa­siū­los, o to­kio da­ly­ko kaip ga­lio­ji­mo ter­mi­nas gė­lėms nė­ra. Sie­kia­my­bė bū­tų pa­čiai rink­tis gė­les, bet, pirk­da­mas šal­dy­tas, ne­si tik­ras dėl ko­ky­bės, ką tu­rė­si par­si­ve­žęs“, – apie gė­lių ver­slo sub­ti­ly­bes pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

No­rė­da­mi puokš­tėms pa­siū­ly­ti kuo švie­žes­nes gė­les, „Flo­rus“ sa­vi­nin­kai jas par­si­ve­ža ke­lis kar­tus per sa­vai­tę, ta­čiau įver­tin­ti pa­klau­są nė­ra leng­va, pa­si­tai­ko ir nuos­to­lių. Nors par­duo­tu­vė­je ga­li­ma ras­ti ir tra­di­ci­nių ro­žių, Jū­ra­tė pa­si­džiau­gia, kad aly­tiš­kiai jau įver­ti­no tam tik­rą par­duo­tu­vės iš­skir­ti­nu­mą – pa­gei­dau­ja įvai­res­nių, ma­žiau įpras­tų gė­lių puokš­tėms.

„Juk do­va­no­jant gė­les, svar­biau ne puokš­tės dy­dis, o au­ga­lų uni­ka­lu­mas, su­kur­ta kom­po­zi­ci­ja, ku­ri su­ke­lia ma­lo­nias emo­ci­jas. Jei­gu tą die­ną ne­tu­ri­me lie­tu­viš­kų pie­vų gė­lių, vis tiek ga­li­ma su­kur­ti lau­ki­nės sti­lis­ti­kos puokš­tę“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 

Jau­čia pa­lai­ky­mą ir sten­gia­si pa­lai­ky­ti ki­tus

Par­duo­tu­vės „Flo­rus“ sa­vi­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad ją vi­suo­met ža­vė­jo min­tis apie vie­tą, į ku­rią bū­tų ga­li­ma ry­te už­suk­ti ka­vos, su­val­gy­ti kru­a­sa­ną ir ke­liau­ti į dar­bą, nu­si­pir­kus gė­lių, ku­rias ten pa­si­merk­si ant sta­lo. Šiuo me­tu, kol ne­si­bai­gė va­sa­ra, ka­vos ar ar­ba­tos ga­li­ma iš­ger­ti ne tik prie sta­liu­ko vi­du­je, bet ir ant suo­le­lio ša­lia par­duo­tu­vės įė­ji­mo.

Jū­ra­tė pa­si­džiau­gia, kad ne­sun­kiai ra­do ben­drą kal­bą su mies­to vy­riau­siuo­ju ar­chi­tek­tu Min­dau­gu Ma­ta­žins­ku, pa­vy­ko su­de­rin­ti lau­ko va­zo­nų spal­vą bei for­mą. Jū­ra­tės ma­ny­mu, au­ga­lai mies­to vie­šo­sio­se erd­vė­se kom­po­nuo­ja­mi sko­nin­gai. Bu­vo sma­gu kaž­kiek pri­si­dė­ti ir jai pa­čiai prie šios veik­los.

Ki­ta ver­tus, no­rė­tų­si dau­giau mies­tie­čių ju­de­sio mies­to cen­tre. Šeš­ta­die­nio po­pie­tę Aly­taus mies­to cen­tras iš­tuš­tė­ja, o juk erd­vių ga­li­ma ras­ti įvai­rioms veik­loms. Eu­ro­po­je sa­vait­ga­liais mies­to cen­truo­se gy­ve­ni­mas ver­da ne tik sos­ti­nė­se.

Vis­gi „Flo­ros“ sa­vi­nin­kė ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo ir ti­ki, kad ju­da­me šia lin­kme. Ji pa­ti, jei tik tu­ri ga­li­my­bę, penk­ta­die­nio va­ka­rą vi­sa­da už­su­ka pa­si­klaus­ti gy­vos mu­zi­kos į ka­vi­nę „Ka­vos skve­ras“ (čia mu­zi­kuo­ja­ma lau­ke pa­sta­ty­ti pia­ni­nu), ir ska­ti­na ki­tus ne­pra­ei­ti pro ša­lį, be­je, sek­ma­die­niais ten ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti ir Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių.

Jū­ra­tė džiau­gia­si, kad jos pa­čios veik­la su­lau­kia pa­lai­ky­mo. Štai Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras pa­siū­lė ben­dra­dar­biau­ti – mies­to sve­čiai ras in­for­ma­ci­jos apie „Flo­rus“. Ma­lo­niai nu­džiu­gi­no į sve­čius už­su­ku­si nuo­sta­biai po­zi­ty­vus žmo­gus Jur­ga, ke­liau­jan­ti lie­tu­viš­kuo­ju Šven­to Jo­kū­bo ke­liu, ku­ris ei­na ir pro Aly­tų.

„Esa­me nu­to­lę vie­ni nuo ki­tų, ži­no­ma, tech­no­lo­gi­jos yra rei­ka­lin­gos, jos pa­de­da pa­siek­ti pa­sau­lį ir tau­po ver­tin­giau­sią da­ly­ką, ku­rį tu­ri­me – mū­sų lai­ką, ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me ir gy­vo ben­dra­vi­mo. Or­ga­ni­zuo­ki­me vie­šus kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, spal­vin­ki­me mies­to erd­ves, kaip tai da­rė stre­et art meist­rai, pa­puo­šę se­nas mies­to sie­nas. Džiau­giuo­si jau­nuo­ju me­ni­nin­ku Pi­ju­mi Še­ma­tuls­kiu, ku­ris sa­vo pie­ši­niais gra­ži­na Aly­tų. Ti­kiuo­si, jog vis dau­giau jau­nų žmo­nių kur­sis mū­sų mies­te ir kurs jo sa­vi­tu­mą“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.