Bro­lių Krein­ge­lių alie­jaus ir po­kos­to fab­ri­kas Aly­tu­je

Ant den­gia­mo­jo pa­vir­šiaus su­da­ro tvir­tą tam­prią ge­rai su­kim­ban­čią su pa­vir­šiu­mi plė­ve­lę. Na­tū­ra­lu­sis po­kos­tas ga­mi­na­mas iš džiūs­tan­čio­jo alie­jaus, daž­niau­siai sė­me­nų ar­ba ka­na­pių. Po­kos­tas nau­do­ja­mas alie­ji­niams da­žams ir glais­tams ga­min­ti, da­žams skies­ti prieš nau­do­ji­mą, da­žo­miems pa­vir­šiams ap­do­ro­ti.

Ati­da­rius fab­ri­ką ja­me bu­vo dir­ba­ma po 12 va­lan­dų. Mo­der­niau­sios ma­ši­nos ga­mi­no ko­ky­biš­kus pro­duk­tus. Iki tol sė­me­nų alie­jus bu­vo ve­ža­mas iš Kau­no, da­bar pa­kak­da­vo ūki­nin­kui at­si­vež­ti po­rą cent­ne­rių sė­me­nų ir po pus­va­lan­džio jau at­si­im­da­vo pro­duk­tus: alie­jų šei­mi­nin­kei, iš­spau­das – ver­še­liams. Fab­ri­ke taip pat vi­suo­met bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti švie­žio alie­jaus. Ir kai­na ge­ro­kai sky­rė­si nuo kau­niš­kės: lit­ras at­vež­ti­nio alie­jaus, ku­ris ne vi­sa­da bū­da­vo švie­žias, kai­nuo­da­vo 2,50 Lt, vie­ti­nio, vi­sa­da švie­žio, – 1,70 Lt. Iš pa­se­nu­sio alie­jaus fab­ri­ke ga­mi­no po­kos­tą.

Šis fab­ri­kas vie­tos rin­ko­je ge­ro­kai nu­mu­šė ir iš­spau­dų kai­nas. Kai jų iš Kau­no par­vež­da­vo Že­mės ūkio drau­gi­ja – cent­ne­ris iš­spau­dų kai­na­vo 21 Lt, o fab­ri­ke bu­vo ga­li­ma gau­ti po 14 Lt. Vi­du­ti­niš­kai per mė­ne­sį fab­ri­ke bu­vo su­nau­do­ja­ma 4–5 va­go­nai sė­me­nų. Skelb­ta, kad „sė­me­nys per­ka­mos su de­fe­ren­ci­ja 3 li­tai cent­ne­riui. Spau­džia­ma alie­jus ir iš sa­vo sė­me­nų.“ Po­kos­tą re­a­li­za­vo ne tik vie­tos rin­ko­je – jis pa­siek­da­vo už­sie­nį ir Klai­pė­dos kraš­tą.

1933 me­tais „Su­val­kie­tis“ apie fab­ri­ką ra­šė: „Alie­jaus ir po­kos­to įmo­nė vei­kia jau ke­lin­ti me­tai. Dzū­ki­joj ši įmo­nė yra vie­nin­te­lė, tuo dzū­kai ga­li di­džiuo­tis. Įmo­nė dir­ba kas­dien po 12 val. Pa­ga­min­to alie­jaus ir po­kos­to di­des­nė da­lis su­nau­do­ja­ma vie­tos rin­koj, o da­lis eks­por­tuo­ja­ma už­sie­nin.

Vie­tos ūki­nin­kams dar di­des­nis pa­to­gu­mas: at­ve­žęs sė­me­nis ga­li par­duo­ti ir ga­li už pus­va­lan­džio gau­ti ska­naus alie­jaus ir ge­rų ver­še­liams iš­spau­dų. Iš­spau­dos tu­ri 47 proc. bal­ty­mų, o tuo tar­pu sė­le­nos 7 proc. Iš­spau­dų pa­tar­ti­na ūki­nin­kams rei­ka­lau­ti per pie­ni­nes. Bro­liai Krein­ge­liai sa­vo įmo­nę šiais me­tais at­re­mon­ta­vo, pa­gra­ži­no ir to­bu­lai įren­gė.“

Fab­ri­ko sa­vi­nin­kai ga­lė­jo sau leis­ti re­kla­muo­tis ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je. Tai bu­vo ne toks daž­nas reiš­ki­nys tarp to me­to Aly­taus įmo­nių.

1939 me­tų pra­džio­je, kai fab­ri­ke bu­vo dir­ba­ma tri­mis pa­mai­no­mis, tarp dar­bi­nin­kų pra­si­dė­jo er­ze­ly­nė. Sa­vi­nin­kas žy­das šeš­ta­die­niais, t.y. per ša­bą, kai žy­dai ne­ga­li dirb­ti, dar­bą nu­trauk­da­vo. Sek­ma­die­nio va­ka­rą ga­my­ba bu­vo at­nau­ji­na­ma, o fab­ri­ke dir­bo be­veik vien ka­ta­li­kai, ku­riems sek­ma­die­nis – šven­ta die­na.

Tar­pu­ka­rio spau­da, pra­šy­da­ma apie alie­jaus ir po­kos­to fab­ri­ką, pa­teik­da­vo įvai­rių sa­vi­nin­kų pa­var­džių ver­si­jų: Kren­ge­liai, Krin­ge­liai, Kryn­ge­riai.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu šis fab­ri­kas bu­vo su­sprog­din­tas.

Kanapių CBD aliejus