BIN­GO so­dy­bos sa­vi­nin­kė Jo­li­ta Sau­le­vi­čie­nė: „Esu spon­ta­niš­kas žmo­gus, ta­čiau šis pa­ra­mos va­ka­ras ne­bu­vo aki­mir­kos spren­di­mas“

Yra pra­smin­ges­nių in­ves­ti­ci­jų nei lo­te­ri­jos bi­lie­tas

Įvai­rias as­me­ni­nes ir ko­lek­ty­vi­nes šven­tes or­ga­ni­zuo­jan­čios so­dy­bos sa­vi­nin­kės J.Sau­le­vi­čie­nės klau­sia­me, kaip jai ki­lo idė­ja rink­ti pa­ra­mą spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams? „Au­tiz­mu pra­dė­jau do­mė­tis prieš pen­ke­rius me­tus. Į ma­no ge­rų drau­gų šei­mą ši ži­nia tren­kė kaip žai­bas iš gied­ro dan­gaus. Mes, žmo­nės, daž­nai ne­su­si­mąs­to­me ir ne­si­do­mi­me dau­ge­liu da­ly­kų, pro­ble­mų tol, kol tai ne­lie­čia mū­sų as­me­niš­kai, tik­riau­siai tai vi­siš­kai nor­ma­lu. Šiaip esu spon­ta­niš­kas žmo­gus, ta­čiau šis pa­ra­mos va­ka­ras ne­bu­vo spon­ta­ni­nis spren­di­mas. Prieš me­tus, so­dy­bos ati­da­ry­mo pro­ga, tu­rė­jo­me „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ dė­žu­tę, da­bar no­rė­jau pra­tęs­ti šią idė­ją. Nie­kas ne­vyks­ta be rei­ka­lo, la­bai lai­ku ir vie­to­je su­si­pa­ži­nau su „Po­ky­čių am­ba­sa­dos“ įkū­rė­ja ir va­do­ve Kle­men­ti­na Gruz­die­ne. Tu­rė­jo­me pro­gų nuo­šir­džiai pa­si­kal­bė­ti (vie­na iš jų – kai dvi va­lan­das šu­ka­vo­me Kle­men­ti­nos šu­nį Lo­kį, ku­rį vai­kai iš­da­žė sto­vyk­los me­tu įvai­rio­mis spal­vo­mis...) Ta­da su­pra­tau, kad dar la­bai daug ne­ži­nau apie au­tis­tiš­kus vai­kus ir per ma­žai apie tai yra kal­ba­ma. Po mū­sų po­kal­bio net ne­su­abe­jo­jau, kam bus skir­tas šis pa­ra­mos va­ka­ras“, – sa­ko Jo­li­ta.

Ji dė­ko­ja vi­siems, ne­at­ly­gin­ti­nai pri­si­dė­ju­siems prie to, kad šven­tė įvyk­tų – min­tis rink­ti pa­ra­mą su­bū­rė bū­rį ben­dra­min­čių, drau­ge pra­lei­du­sių gra­žų va­sa­ros va­ka­rą.

Lie­pos mė­ne­sį BIN­GO so­dy­bo­je taip pat vy­ko sto­vyk­la, skir­ta įvai­rių po­rei­kių vai­kams. „Pats nuo­sta­biau­sias da­ly­kas, kad net tie vai­kai, ku­rie ma­žai kal­ba, grį­žę na­mo iš sto­vyk­los ne­nu­sto­jo da­lin­tis pa­tir­tais įspū­džiais. At­ga­li­nis ry­šys iš tė­ve­lių vir­ši­jo vi­sus lū­kes­čius, la­bai no­rė­čiau ir ti­kiuo­si, kad to­kia va­sa­ros sto­vyk­la taps tra­di­ci­ja“, – sa­ko Jo­li­ta. Ji yra įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­ra­mą vie­no­kiai ar ki­to­kiai idė­jai ga­li­me skir­ti kiek­vie­nas, te­rei­kia šiek tiek pa­keis­ti po­žiū­rį ir įpro­čius. Pa­vyz­džiui, jei ky­la no­ras nu­si­pirk­ti lo­te­ri­jos bi­lie­tą, ga­li­ma ver­čiau pa­ieš­ko­ti „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ dė­žu­tės – net ke­lių eu­rų in­ves­ti­ci­ja tu­rės pras­mę.

Šei­mai pa­sa­kiau: „Bin­go!“

Me­tai lai­ko ver­slui – tai daug ar ma­žai? J.Sau­le­vi­čie­nė sa­ko, kad jos šei­mai tai ta­po tuo lai­ko tarps­niu, kai pa­vy­ko nu­veik­ti la­bai daug. „Tė­tis ati­da­vė se­nas pa­tal­pas, o ka­dan­gi dar­bo ne­bi­jo­me, tai vi­sa šei­ma pa­si­rai­to­jo­me ran­ko­ves ir ki­bo­me į dar­bus. Tu­riu di­de­lį bū­rį drau­gų, ku­rie vi­saip pa­lai­kė, kas pa­ta­ri­mais, kas fi­zi­ne pa­gal­ba, kas mais­tu (kai­my­nai iki šiol vai­ši­na nuo­sta­biais pa­tie­ka­lais). Štai taip ir pa­vy­ko re­no­vuo­ti pa­sta­tą, ku­ria­me per šiuos me­tus su­ren­gė­me ne vie­ną šven­tę, ir jos vi­sos bu­vo la­bai gra­žios. Džiu­gu, jog su klien­tais ir to­liau ben­drau­ja­me, ma­no tiks­las – su­teik­ti vi­sas šven­tei rei­ka­lin­gas pa­slau­gas, nuo ser­ve­tė­lės iki ves­tu­vių pla­nuo­to­jos. Tu­ri­me daug kon­tak­tų, ku­riais mie­lai da­li­na­mės. Šven­tė tu­ri bū­ti tik­ra šven­tė, tie­sa?“ – svars­to Jo­li­ta.

Ji pa­ti dėl ver­slo pri­si­pa­žįs­ta iš­ėju­si iš sa­vo kom­for­to zo­nos – 22-ejus me­tus dir­bo kir­pė­ja, tai­gi pa­keis­ti veik­lą te­ko iš es­mės. Ar bi­jo­jo? Jo­li­ta šyp­so­si: „Ge­ras po­sa­kis – bi­jai vil­ko – neik į miš­ką. Juk nie­ko ne­nu­tiks, net jei­gu ši­tas ver­slas ne­pa­si­seks, ta­čiau jei tu­ri pa­lai­ky­mą – nie­kas ne­bai­su.“

So­dy­bos pa­va­di­ni­mas taip pat ki­lo spon­ta­niš­kai: „La­bai sun­ku bu­vo su­gal­vo­ti trum­pą, aiš­kų pa­va­di­ni­mą, bet pa­sa­kau sa­vo šei­mai: „Bin­go! Mes tai pa­da­rė­me!“ Ir taip ne­ty­čia at­si­ra­do pa­va­di­ni­mas, nors da­bar kiek­vie­nas jį su­pran­ta sa­vaip, bet taip tik dar sma­giau.“