Bi­ru­tė Vit­kaus­kie­nė: „Ge­ra kny­ga man yra ta, ku­rią per­skai­čius, ga­liu už­si­ra­šy­ti ne vie­ną ci­ta­tą”

– Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je jau­nie­siems skai­ty­to­jams la­bai ori­gi­na­liai pri­sta­tė­te ne­leng­vą kny­gos „Iš­kas­ti lo­biai“ at­si­ra­di­mo ke­lią. Kaip jos au­to­rė pa­pa­sa­ko­jo­te kny­gos is­to­ri­ją nuo min­ties gi­mi­mo, tai­sy­mo, brau­ky­mo, gra­žiau­sio žo­džio ieš­ko­ji­mo, sa­ki­nių su­gul­dy­mo į pa­strai­pas, kny­gos ati­da­vi­mo į spaus­tu­vę, lau­ki­mo dar kve­pian­čios da­žais ir pa­slap­ti­mi – iki at­si­dū­ri­mo skai­ty­to­jų ran­ko­se. Kuo do­mė­jo­si vai­kai, kas jiems rū­pė­jo?

– Tik­rai ne­ma­niau, kad vai­kams ga­li bū­ti taip įdo­mu. Vi­si, ypač ma­no prieš­mo­kyk­li­nu­kai (lop­še­lio-dar­že­lio „Li­ne­lis“ ug­dy­ti­niai), bu­vo la­bai ak­ty­vūs. Ta­jus sa­vo ma­my­tei pa­pa­sa­ko­jo, kad jo auk­lė­to­ja pa­ra­šė kny­gą ir jis ją no­ri per­skai­ty­ti. Kiek­vie­ną ry­tą abu su ma­ma pa­si­džiau­gia, kad prieš mie­gą ją kas­dien pa­skai­to. Ir svar­biau­sia, kad abiem yra įdo­mu: tiek ma­mai, tiek vai­kui. Ne­už­te­ko kny­ge­lę tik per­skai­ty­ti, ją pa­no­ro ir įsi­gy­ti.

Kas įdo­mu bu­vo vai­kams? Drą­siai ga­liu teig­ti, kad vis­kas. Tiek li­no, tiek kny­gos ke­lias. Dau­gu­ma li­nų kuo­de­lį pa­ma­tė pir­mą kar­tą. Jiems bu­vo sun­ku su­vok­ti, kaip iš ma­žos sėk­le­lės ga­li­ma pri­ei­ti iki dro­be­lės. Į klau­si­mą, ar no­rė­tų šian­dien ei­ti to­kiu il­gu ke­liu, tei­gia­mų at­sa­ky­mų ne­su­lau­kė­me.

Dar sun­kiau bu­vo at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kie­no ke­lias il­ges­nis – li­no ar kny­gos. At­sa­ky­mą vai­kai pa­tei­kė ak­me­nė­liuo­se gu­a­šu pieš­da­mi: kas žy­din­čius li­nus, kas kny­ge­lę ar jos au­to­rę. Vi­sų pie­ši­nu­kai iš­ties bu­vo įspū­din­gi.

Pri­sta­ty­mo me­tu vai­kai žai­dė, šo­ko liau­dies ra­te­lius kar­tu su fol­klo­ri­nio an­sam­blio „Žvan­gu­cis“ (va­do­vas Griš­ke­vi­čius Griš­ke­vi­čius) na­riais. Ačiū Gied­riui už ge­ra­no­riš­ką pa­gal­bą.

– Šią kny­gą skai­ty­ti leng­va. O ra­šy­ti ją tur­būt bu­vo gan su­dė­tin­ga dėl pla­taus tu­ri­nio mos­to. Kaip jums pa­vy­ko su­konst­ruo­ti tu­ri­nio ei­gą, kad ir vai­kams bū­tų įdo­mu, ir kad su­au­gu­sie­ji ras­tų ko pa­si­mo­ky­ti?

– Vi­sa­da ra­šau taip, kad bū­tų leng­va skai­ty­ti. Tur­būt jau taip įpra­tu­si per sa­vo il­ga­me­tę pe­da­go­gi­nę pa­tir­tį ir bū­tent su pra­di­nu­kais. Aukš­tų ma­te­ri­jų jie nie­ka­da ne­su­pras. Juk sa­ko­ma, kad ge­nia­lu­mas ir sly­pi pa­pras­tu­me. Ži­no­ma, ne­bu­vo leng­va su­dė­lio­ti tu­ri­nį, to­dėl ir pa­si­kvie­čiau į pa­gal­bą vai­kiš­ką per­so­na­žą pe­liu­ką Na­mi­nu­ką, ku­ris ta­po pa­sa­ko­to­ju.

Dir­bau tik­rai il­gai. Vie­ną die­ną su­konst­ruo­ju, ki­tą die­ną nu­ei­nu į miš­ką, at­si­sė­du ant kel­me­lio ir dė­lio­ju min­tis. Štai ten jos ir iš­lais­vė­ja. Grįž­tu na­mo ir vėl imuo­si dar­bo. Kei­čiu, brau­kiu... Bū­tent miš­ke gi­mė idė­ja kny­gos vir­še­liui: la­bai ma­ne už­bū­rė sap­nas ir iš­kas­ti lo­biai.

– Pui­kiai įpy­nė­te ir hu­mo­ro. Ko­kia vie­ta ir svar­ba juo­ko biog­ra­fi­nė­je apy­brai­žo­je?

– Aš ma­nau, kad juo­kas yra gy­ve­ni­mo va­ro­mo­ji jė­ga bet ko­kio­je si­tu­a­ci­jo­je. Ap­skri­tai mū­sų tau­ta per rim­tai žiū­ri į vi­sas pro­ble­mas. O kar­tais už­ten­ka tik pa­kel­ti gal­vą ir nu­si­šyp­so­ti.

– Sa­ko­ma, kad kny­go­se bū­na už­mas­kuo­ta ži­nu­čių, ku­rias tik pats au­to­rius ži­no. Tai bū­din­ga ir Jū­sų kū­ry­bai?

– Ko ge­ro, taip, juk ir bet ku­ria­me re­cep­te šei­mi­nin­kė daž­nai ne­pa­sa­ko pa­grin­di­nio in­gre­dien­to. Nu­ty­lė­siu ir aš. O jei skai­ty­to­jai at­ras, bū­siu lai­min­ga ži­no­da­ma, kad sa­vo mi­si­ją at­li­kau.

– Kas dar bu­vo Jū­sų kny­gos ren­gi­mo ko­man­do­je?

– Štai čia pats svar­biau­sias mo­men­tas – pa­dė­ko­ti vi­siems, ku­rie pri­si­dė­jo prie šio dar­bo. Pir­miau­sia no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo re­dak­to­rei, jau­nys­tės lai­kų drau­gei, o šiuo me­tu ir ko­le­gei Ri­mai Rin­ke­vi­čie­nei. Ka­dan­gi esu itin jaut­ri as­me­ny­bė, ji ma­ne daž­nai nu­ge­sin­da­vo: at­si­pa­lai­duo­jam, ra­miai ir vis­kas bus ge­rai. Pa­ra­šau, iš­tai­so, o aš vėl per nak­tį pri­mąs­tau ir vėl: „Ri­mu­te, per­žiū­rėk.“ Ačiū jai už kan­try­bę bei psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą.

Dė­ko­ju sa­vo bi­čiu­lei Ie­vai, ku­ri skai­tė ma­no teks­tus ir pa­teik­da­vo la­bai ge­rų įžval­gų. Ją aš pa­va­di­nau sa­vo kny­gos krikš­ta­mo­te. Esu dė­kin­ga vi­siems fo­to­gra­fams, ypač Li­nai Ša­pa­lie­nei, ku­ri kan­triai dir­bo ne tik fo­to­gra­fuo­da­ma žais­lus, juos­tas, bet ir ma­ke­tuo­da­ma vir­še­lį. Dė­ko­ju bi­bio­te­ki­nin­kei Dai­nai Kru­ko­nie­nei už kū­ry­bin­gai, ori­gi­na­liai pra­ves­tą kny­gos pri­sta­ty­mą.

Ne­ga­liu ir dar kar­tą ne­pa­mi­nė­ti „Žvan­gu­cio“ va­do­vo G.Griš­ke­vi­čiaus, ku­ris ne tik pri­sta­ty­ti, bet ir iš­leis­ti pa­dė­jo – su­ra­do rė­mė­ją. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju M. Čy­žie­nės in­di­vi­du­a­lia­jai įmo­nei ,,Mil­či­ja“ už pa­ra­mą lei­džiant kny­ge­lę. Dė­ko­ju ir vi­siems ma­no pa­šne­ko­vams, ku­rie su­ra­do lai­ko ir gra­žių žo­džių apie tau­to­dai­li­nin­kę Da­nu­tę Bo­zie­nę. Ži­no­ma, bū­tų keis­ta, jei ne­pa­dė­ko­čiau spaus­tu­vei „Rid­sa­les“. Be jos ne­tu­rė­tu­me šios kny­ge­lės. Kaip ma­to­te, aš daž­nai nau­do­ju ma­žy­bi­nę for­mą – kny­ge­lę. Ko­dėl? Ogi to­dėl, kad, įdė­jus tiek dar­bo, kny­ge­lė iš­ties pa­si­ro­do per ma­ža. Ro­dos, ten tu­rė­tų bū­ti ke­li to­mai.

– „Iš­kas­ti lo­biai“ jau ant­ro­ji Jū­sų kny­ga. Trum­pai pri­sta­ty­ki­te pir­mą­ją.

– Pir­mo­ji ma­no kny­ge­lė „Pri­glus­kim prie sa­vo šak­nų“ 2007 me­tais iš­leis­ta Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos lė­šo­mis, skir­to­mis pi­lie­ti­nio ir tau­ti­nio ug­dy­mo pro­jek­tui. Šio pro­jek­to tiks­las – grą­žin­ti jau­ną­ją kar­tą prie tra­di­ci­jų, nu­ties­ti til­tą tarp pra­ei­ties ir da­bar­ties. Ti­kiuo­si, kad kny­ga kam nors pa­dės at­sig­ręž­ti į tau­tos pa­li­ki­mą ar pa­ža­dins do­mė­ji­mą­si tė­vų tra­di­ci­jo­mis, pa­pro­čiais, iš­min­ti­mi…

– Ko­dėl ren­ka­tės biog­ra­fi­nes kny­gas, ku­rių ra­šy­mo pro­ce­sas kruopš­tus ir at­sa­kin­gas? Tai juk ne ro­ma­nai, ku­riuo­se ga­li pra­ma­nus lie­ti.

– Esu re­a­lis­tė, net ir ro­ma­nus skai­ty­mui daž­nai ren­kuo­si, pa­rem­tus re­a­liais fak­tais.

– Kas la­biau­siai Jus ska­ti­na ra­šy­ti? Tur­būt au­go­te skai­tan­čio­je šei­mo­je? Ar bu­vo koks nors įvy­kis, pa­ska­ti­nęs Jus pra­dė­ti ra­šy­ti?

– Sun­kus klau­si­mas. Šei­ma tik­rai ne­tu­rė­jo įta­kos ma­no po­mė­giui ra­šy­ti. Pir­mą kar­tą ži­nu­tę mū­sų ra­jo­ni­niam laik­raš­čiui pa­ra­šiau bū­da­ma vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je. Pui­kiai pri­si­me­nu ra­ši­nu­ko tu­ri­nį. Ra­šiau sa­vo įspū­džius apie dar­bą su tuo­me­ti­niais pio­nie­riais (bū­da­ma kom­jau­nuo­lė, juos še­fa­vau). Ko ge­ro, jau tuo­met pra­dė­jau sa­vo „pe­da­go­gi­nę“ veik­lą. Pri­si­me­nu vie­ną net itin ne­ma­lo­nų nu­ti­ki­mą. Su sa­vo še­fuo­ja­mais šeš­to­kais bu­vau iš­vy­ku­si į Vidz­gi­rio miš­ką ir ten, bėg­da­ma nuo kal­no, kri­tau ir su­si­lau­žiau ko­ją. Ma­no še­fuo­ja­mi mo­ki­niai tu­rė­jo bėg­ti iki „grei­to­sios“, juk te­le­fo­nų tuo me­tu ne­tu­rė­jo­me. Ir li­go­ni­nė­je vai­kai ma­ne lan­kė.

– Pa­kal­bė­ki­me ir apie įsi­min­ti­niau­sias per­skai­ty­tas kny­gas, ku­rios už­ka­bi­no taip, kad iki da­bar at­si­me­na­te?

– Kaip jau mi­nė­jau, esu re­a­lis­tė, la­biau­siai už­ka­bi­na kny­gos, pa­rem­tos re­a­liais fak­tais. Ge­ra kny­ga man yra ta, ku­rią per­skai­čius, ga­liu už­si­ra­šy­ti ne vie­ną ci­ta­tą. Ge­ro­mis ga­lė­čiau pa­va­din­ti De­lia Owens „Ten, kur gie­da vė­žiai“, Juo­zo Gai­žaus­ko „Die­vas su šle­pe­tė­mis“, Eric Wei­ner „Lai­mės ge­og­ra­fi­ja“, Lau­rent Gou­nel­le „Die­vas vi­sa­da ke­liau­ja in­cog­ni­to“...

– Iš kur at­klys­ta gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai?

– Gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai at­klys­ta iš ke­lio­nių. La­bai mėgs­tu ke­liau­ti, tiek, kiek lei­džia ga­li­my­bės. Dirb­da­ma mo­kyk­lo­je mei­le ke­lio­nėms už­krės­da­vau ir vai­kus. Bū­da­vo ir to­kių me­tų, kai per moks­lo me­tus suor­ga­ni­zuo­da­vau apie 13 di­des­nių ir ma­žes­nių ke­lio­nių.

– Ar skai­to­te tin­kla­raš­čius? Ap­skri­tai, ko daž­niau­sia ieš­ko­te in­ter­ne­te?

– Tin­kla­raš­čių ne­skai­tau. In­ter­ne­te in­for­ma­ci­jos ieš­kau pa­gal po­rei­kį. Daž­niau­siai grį­žu­si po ke­lio­nės pa­si­ieš­kau pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos apie ap­lan­ky­tą ša­lį ar ob­jek­tą, pa­pil­dau sa­vo ke­lio­nė­se įgy­tas ži­nias.

– Ko­kios ap­lin­kos Jums rei­kia ra­šy­mui? Kel­me­lio miš­ke?

– Svar­biau­sia, kad bū­tų min­tis, ta­da sė­du prie ra­šo­mo­jo sta­lo ir ra­šau. Kai „įstrin­gu“ su min­ti­mis, ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti į miš­ką, kol jos su­gu­la taip, kaip rei­kia. Ge­riau­siai jau­čiuo­si ra­mio­je vie­to­je.

– Pir­mo­sios jū­sų kny­gos stip­riai ski­ria­si vie­na nuo ki­tos. Iš Jū­sų iš­si­ta­ri­mų, pla­nuo­ja­mos tre­čio­sios te­ma­ti­ka – ir­gi skir­tin­ga. Ar skai­ty­to­jams jau at­sklei­si­te, apie ką ji bus?

– Ra­šy­da­ma biog­ra­fi­nę apy­brai­žą, įsi­ti­ki­nau, kad ra­šy­ti apie ki­tą žmo­gų la­bai sun­ku. Ne­abe­jo­ju, kad apie sa­ve tik­rai leng­viau. Tu­riu sva­jo­nę pa­ra­šy­ti apie sa­vo pe­da­go­gi­nio ke­lio at­kar­pą su 1995–1999 me­tų lai­da „Sa­ka­lė­lio“ mo­kyk­lė­lė­je. Pri­si­mi­ni­mų tu­riu su kau­pu, nes tai bu­vo lai­da mo­ki­nių, ku­riems ati­da­viau gal­būt net dau­giau nei pa­ti tu­rė­jau. 2006 me­tais bu­vo tos lai­dos su­si­ti­ki­mas, ku­ria­me da­ly­va­vau ir aš. Man tie vai­kai kaž­kuo ypa­tin­gi iš­liks vi­sam gy­ve­ni­mui.

– Dy­ka­duo­nia­vi­mo va­lan­dų kaž­kiek tu­ri­te? Ko­kia me­no rū­ši­mi už­si­i­ma­te, kai ne­ra­šo­te?

– Ma­no dy­ka­duo­nia­vi­mas – tai bu­vi­mas gam­to­je. La­bai pa­tin­ka fo­to­gra­fuo­ti. Ne­sa­kau, kad tai me­ni­nės fo­to­gra­fi­jos, bet man la­bai pa­tin­ka pa­ste­bė­ti įdo­mes­nį au­ga­lė­lį, va­ba­liu­ką, net ir sau­lė­ly­džio nu­raus­vin­tą dan­gų ar pas­ku­ti­nių sau­lės spin­du­lių pa­lies­tą eže­rą.

– Gal­būt no­rė­tu­mė­te ką nors pa­sa­ky­ti skai­ty­to­jams?

– Skai­ty­to­jams lin­kiu vi­sa­da ap­si­dai­ry­ti ap­link ir pa­ste­bė­ti tai, kas mū­sų gy­ve­ni­mą da­ro gra­žes­nį, įdo­mes­nį. Kiek­vie­no­je kny­go­je, straips­ny­je – ieš­ko­ti kaž­ko įdo­maus, nau­jo ar pa­mirš­to se­no. Gy­ve­na­me pa­čiais gra­žiau­siais lai­kais ir gra­žiau­sio­je ša­ly­je.