Bet­ha­ny York: „Ma­nau, kad lie­tu­vių kul­tū­ra ati­tin­ka ko­ko­so kul­tū­rą“

– Mes no­rė­tu­mė­me su­si­pa­žin­ti su ju­mis, mū­sų vieš­nia. Iš kur esa­te ki­lu­si?

– Esu iš JAV. Tiks­liau iš Me­ri­lan­do vals­ti­jos, ku­ri yra la­bai ne­to­li Va­šing­to­no vals­ti­jos. Mū­sų te­ri­to­ri­ją dar va­di­na the DMV (Ko­lum­bi­jos ap­skri­tis, Me­ri­lan­das, Vir­dži­ni­ja).

– Ar ji ski­ria­si nuo Lie­tu­vos?

– O taip, la­bai ski­ria­si! Aly­tus yra ma­žes­nis mies­tas, čia ma­žiau gy­ven­to­jų. Ma­no gim­ti­nė iš­ties yra įvai­ria­tau­tė. Čia, Aly­tu­je, vie­nin­te­lė tau­ta, ku­rią su­tin­ku, yra lie­tu­viai. Ma­no gim­ti­nė­je yra di­de­lė lo­ty­nų ame­ri­kiečių ben­druo­me­nė, yra net­gi lie­tu­vių bei ki­tų ry­tų eu­ro­piečių ben­druo­me­nės.

– Ar jūs tu­ri­te bro­lių ir se­se­rų?

– Tu­riu vy­res­nį bro­lį ir se­se­rį. Aš esu jau­niau­sia šei­mo­je.

– Ar daž­nai su­si­sie­kia­te su sa­vo šei­ma?

– Taip, jiems pa­skam­bi­nu tris ar ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę.

– Ar jūs tu­ri­te au­gin­ti­nių?

– Tu­riu! Au­gi­nu auk­sas­pal­vį ret­ri­ve­rį var­du Zu­lu. Jam yra pen­ke­ri me­tai ir jis da­bar gy­ve­na su ma­no tė­vais. Vaiz­do skam­bučių me­tu vi­sa­da man ma­lo­nu jį pa­ma­ty­ti.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

– Sa­vait­ga­liais aš mėgs­tu ke­liau­ti. Esa­me ga­na ge­ri drau­gai su vie­nu „Fulb­right“ pro­gra­mos an­glų kal­bos mo­ky­to­jų asis­ten­tu. Mes su juo kar­tu ke­liau­ja­me po Lie­tu­vą. Esu kiek in­tra­ver­tė, to­dėl mėgs­tu tie­siog pail­sė­ti, ypač po mo­ky­to­jos dar­bo. Taip pat man pa­tin­ka bė­gio­ti. Aly­tus man la­bai gra­žus, to­dėl mė­gau­juo­si jo vaiz­dais. Čia la­bai ma­lo­nu tie­siog ir pa­si­vaikščio­ti.

– Pra­kal­bo­te apie mū­sų mies­tą, tai­gi ko­kia jū­sų mėgs­ta­miau­sia vie­ta Aly­tu­je?

– Bal­to­sios ro­žės til­tas! Kai ma­no drau­gai čia lan­ko­si, aš juos bū­ti­nai ten nu­ve­du.

– Na, mes su ju­mis kal­ba­me an­gliš­kai, bet gal­būt jūs kal­ba­te ir ki­to­mis kal­bo­mis ar net ži­no­te kaž­kiek lie­tu­viš­kų žo­džių?

– Iš tik­rų­jų aš dar va­sa­rą JAV da­ly­va­vau in­ten­sy­viuo­se lie­tu­vių kal­bos kur­suo­se! Tai man tik­rai pa­dė­jo prieš čia at­vyks­tant. Uni­ver­si­te­te mo­kiau­si lo­ty­nų, se­no­vės grai­kų kal­bų, taip pat ke­le­rius me­tus mo­kiau­si ru­sų. Kaip ir dau­gu­ma mo­ki­nių JAV, mo­kyk­lo­je mo­kiau­si is­pa­nų, tačiau ne­ga­liu teig­ti, kad mo­ku kal­bė­ti is­pa­niš­kai.

– Ką jūs stu­di­ja­vo­te?

– Stu­di­ja­vau neu­ro­moks­lus, ku­rie tik­rai ski­ria­si nuo pe­da­go­gi­kos, ir įgi­jau kla­si­ki­nių stu­di­jų spe­cia­li­za­ci­ją. Jau pra­ėjo tre­ji me­tai, kai bai­giau uni­ver­si­te­tą. Vis dar pla­nuo­ju stu­di­juo­ti Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te.

– O ku­ria­me mies­te Jūs stu­di­ja­vo­te?

– Aš stu­di­ja­vau Bal­ti­mo­rė­je.

– Ar tu­rė­jo­te at­ei­ties pro­fe­si­jos sva­jo­nių, kai bu­vo­te ma­ža?

– Tik­riau­siai vi­sa­da no­rė­jau bū­ti gy­dy­to­ja. Įdo­mu tai, kad ma­no šei­mo­je nė­ra gy­dy­to­jų, nors žmo­nės, ku­rie ren­ka­si šią pro­fe­si­ją, daž­nai tu­ri šei­mos na­rių, ku­rie dir­ba šio­je sri­ty­je.

– Ko­kia jū­sų, kaip mo­ky­to­jos, pa­tir­tis?

– Pra­ėju­siais me­tais aš dir­bau gam­tos moks­lų mo­ky­to­ja pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Taip pat dir­bau ne­for­ma­laus ug­dy­mo sri­ty­je. Nors tu­riu pe­da­go­gi­nės pa­tir­ties, jū­sų mo­kyk­la ir mo­ki­nių el­ge­sys kla­sė­je, ma­nau, ski­ria­si nuo ma­no gim­ti­nės mo­ki­nių elg­se­nos. Prie jos man rei­kė­jo pri­pras­ti. Pir­muo­sius du mė­ne­sius dirb­da­ma čia pa­ty­riau bai­mę, tačiau ją įvei­kiau. Pa­ste­bė­jau, kad lie­tu­viai mo­ki­niai bei ap­skri­tai lie­tu­viai yra at­sar­ges­ni, už­da­res­ni. Su­si­pa­žin­ti su mo­ki­niais bu­vo ga­na sun­ku, bet ne­ma­nau, kad tai di­de­lė pro­ble­ma, ją kar­tu iš­spren­dė­me! Yra to­kie po­sa­kiai kaip „ko­ko­so kul­tū­ra“ ir „per­si­ko kul­tū­ra“. Ko­ko­sas yra kie­tas, to­dėl jo vi­dų pa­siek­ti sun­ku, o per­si­ko kau­liu­ką pa­siek­ti leng­va jį per­pjo­vus. Ma­nau, kad lie­tu­vių kul­tū­ra ati­tin­ka ko­ko­so kul­tū­rą.

Pra­džio­je, kai mo­ki­niai at­si­sto­da­vo man įė­jus į ka­bi­ne­tą, tai ma­ne la­bai ste­bi­no, nes prie to ne­bu­vau pri­pra­tu­si. Taip pat man pa­si­ro­dė keis­ta, kai mo­ky­to­ja, mo­ki­niui pa­bai­gus pri­sta­ty­mą, jam pa­sa­kė jo pa­žy­mį. Bu­vo ne­jau­ku taip da­ry­ti ir man. JAV pa­žy­miai yra la­bai slap­tas da­ly­kas ir mo­ky­to­jai net­gi už jų pa­skel­bi­mą ga­li su­lauk­ti ne­ma­lo­nu­mų.

Kai iš mo­ki­nių su­ži­no­jau apie dai­lės, mu­zi­kos mo­kyk­las, su­pra­tau, kad Lie­tu­vo­je me­nams ski­ria­ma ga­na daug dė­me­sio. JAV me­nų mo­ky­to­jai tu­ri ko­vo­ti, jog jų pro­gra­mos ne­bū­tų pa­ša­lin­tos iš ben­dro­sios pro­gra­mos.

– Ar pa­tin­ka ko­kia nors spor­to ša­ka?

– Mo­kyk­lo­je žai­džiau tin­kli­nį ir reg­bį. Kal­bant apie spor­tą Lie­tu­vo­je, bu­vau sa­vo pir­mo­se krep­ši­nio var­žy­bo­se per Ne­pri­klau­so­my­bės die­ną Kau­ne. Ne­ma­niau, kad tai man pa­tiks, nes ne­su di­de­lė spor­to ger­bė­ja, tačiau vi­sa ta ener­gi­ja bu­vo už­krečian­ti ir bu­vo la­bai sma­gu.

– Esa­te mi­nė­ju­si, jog mėgs­ta­te skai­ty­ti, tai­gi, ko­kia yra jū­sų mėgs­ta­miau­sia kny­ga?

– Tai pri­klau­so nuo kny­gų žan­ro. Mėgs­tu fan­tas­ti­ką, kla­si­ki­nę li­te­ra­tū­rą. Stu­di­jų uni­ver­si­te­te me­tu lan­kiau is­to­ri­jos pa­mo­kas, ku­rio­se daug mo­kiau­si apie Ru­si­jos (ypač So­vie­tų Są­jun­gos) is­to­ri­ją. Tai­gi, man pa­tin­ka skai­ty­ti ir apie so­vie­ti­nius lai­kus. Bet jei­gu rei­kė­tų rink­tis vie­ną mėgs­ta­miau­sią, iš­skirčiau Pa­tric­ko Rot­hfus­so kny­gą „Vė­jo var­das“.

– Ar yra kny­gų, ku­rios ne­pa­tin­ka, ne­pai­sant jų po­pu­lia­ru­mo?

– Esu ga­na iš­ran­ki tam, ką skai­tau. Man ne­pa­tin­ka sa­vi­pa­gal­bos kny­gos, taip pat ger­bė­jų li­te­ra­tū­ra (angl. fan­fic­tion). Skai­ty­da­ma siau­bo kny­gas grei­tai iš­si­gąs­tu.

– Ar pa­ti ką nors ra­šo­te?

– Ne. Mė­gau­juo­si skai­ty­mu, bet ge­ra is­to­ri­jų ra­šy­to­ja sa­vęs ne­lai­kau.

– Tai gal esa­te kaž­ka­da ban­džiu­si ką nors ra­šy­ti pa­na­šaus į po­ezi­ją, esė?

– Kar­tais mėgs­tu ra­šy­ti esė, ku­rio­je, pa­vyz­džiui, ką nors ana­li­zuo­ju. Tačiau ne­ku­riu ei­lė­raščių. Ne­su po­etiš­ka as­me­ny­bė, tačiau įga­vu­si dau­giau prak­ti­kos gal ir būčiau ge­ra po­etė.

– Tru­pu­tė­lį pri­si­lies­ki­me prie šian­die­ni­nių ak­tu­a­li­jų. Mi­nė­jo­te, kad do­mė­jo­tės So­vie­tų Są­jun­gos is­to­ri­ja. Dau­gu­ma žmo­nių šian­die­nos ka­ro Uk­rai­no­je bai­su­mus ly­gi­na su so­viet­mečio re­a­li­jo­mis. Iš es­mės ka­ras – tai nu­si­kal­ti­mas prieš žmo­giš­ku­mą. Tad ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė šiuo klau­si­mu?

– Aš ma­nau, kad tai, kas vyks­ta Uk­rai­no­je, yra bai­su (pa­ti tu­riu pa­žįs­ta­mų bū­tent iš šios ša­lies). Man yra gra­žu ste­bė­ti, kaip Lie­tu­vo­je yra stip­riai pa­lai­ko­ma Uk­rai­na – vi­sur ga­li­ma iš­vys­ti šios vals­ty­bės vė­lia­vų. Su­pran­tu, kad jums, lie­tu­viams, šis ka­ras reiš­kia daug ir yra la­bai svar­bus. Da­bar vi­sas pa­sau­lis ma­to, ką žiau­raus ga­li pa­da­ry­ti Ru­si­ja. Tačiau, vi­liuo­si, jog Uk­rai­na šį ka­rą lai­mės.

– Dar no­rė­tu­me pa­klaus­ti apie Jū­sų įsi­kū­ri­mą Lie­tu­vo­je. Ar bu­vo sun­ku adap­tuo­tis mū­sų ša­ly­je?

– Taip, kai tu per­si­ke­li į sve­ti­mą ša­lį, jau­tie­si pri­blokš­tas. Tad at­vy­ku­si į Lie­tu­vą pra­džio­je taip ir jaučiau­si. Prieš baig­da­ma uni­ver­si­te­tą gy­ve­nau ne­to­li nuo sa­vo šei­mos – mus sky­rė 45 mi­nu­tės ke­lio. Be to, ga­lė­da­vau sa­vait­ga­liais ap­lan­ky­ti sa­vo na­miš­kius. Tad čia yra pir­mas kar­tas, ka­da esu taip to­li nuo sa­vo šei­mos. Nors ma­no jaus­mai pri­me­na ame­ri­kie­tiš­kus kal­ne­lius – pa­si­tai­ko ir ge­rų mo­men­tų, ta­čiau pir­muo­sius du mė­ne­sius iš­ties jaučiau­si pri­blokš­ta.

– O ar bu­vo sun­ku pri­si­tai­ky­ti prie lie­tu­viš­ko kli­ma­to, orų?

– Lie­tu­vo­je yra ga­na lie­tin­ga, šal­ta, bet man to­kie orai pa­tin­ka. Nes ten, kur aš gy­ve­nu, oras ir ap­lin­ka tik­rai ne­bū­na pa­tys ma­lo­niau­si. O Lie­tu­vo­je ma­ne ma­lo­niai nu­ste­bi­no, jog at­ėjus žie­mai snin­ga kiek­vie­ną die­ną.

– Ko­kius įspū­džius jums pa­lie­ka Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­dis, ap­lin­ka?

– Man jū­sų ša­lies kraš­to­vaiz­dis yra la­bai gra­žus, ypač Dzū­ki­jos re­gio­nas. Aly­tus yra ga­na jau­kus mies­te­lis, ka­dan­gi ja­me nė­ra to­kios gy­ven­to­jų gau­sos, kaip ma­no mies­te JAV.

– O koks pa­tie­ka­las ar sal­du­my­nas, ra­gau­tas Lie­tu­vo­je, jums ska­niau­sias?

– Mėgs­tu šal­ti­barščius, man pa­tin­ka jų spal­va. Taip pat mėgs­tu ce­pe­li­nus. Ten, kur aš gy­ve­nu, yra di­de­lė lie­tu­vių ben­druo­me­nė. Tad kiek­vie­ną penk­ta­die­nį kar­tu su sa­vo se­ne­liais lie­tu­viais val­go­me va­ka­rie­nę, ku­rią ga­mi­nu aš. Tai­gi, pir­mą­kart lie­tu­viš­ką mais­tą iš­mė­gi­nau ne jū­sų ša­ly­je, o JAV. Taip pat mėgs­tu bul­ves, bul­vi­nius bly­nus, varš­kė­tu­kus. Ap­skri­tai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad man pa­tin­ka lie­tu­viš­kas mais­tas.

* * *

Apie lie­tu­viš­kus pa­tie­ka­lus, pa­sau­lio pa­tie­ka­lų įvai­ro­vę po­kal­bis tę­sė­si ska­nau­jant mū­sų klu­bo na­rės Eve­li­nos Ge­ce­vi­čiū­tės kep­tus me­duo­liu­kus. Dė­ko­ja­me Bet­ha­ny, kad at­vy­ko į mū­sų po­pie­tę, džiau­gia­mės, kad tu­rė­jo­me pui­kią pro­gą pa­gau­sin­ti šne­ka­mo­sios an­glų kal­bos įgū­džius.

Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos Knyg(i)ų klu­bo na­rės

Ta­ja Tam­ke­vi­čiū­tė ir Ug­nė Gu­dai­ty­tė