Bal­ka­so­džio mau­zo­lie­ji­nė kop­ly­čia – ne­gai­les­tin­gai nio­ko­ja­ma lai­ko, gelbs­ti­ma kraš­to žmo­nių

Ši vie­ta ir pa­ti kop­ly­čia sle­pia daug įvai­riau­sių pa­slap­čių. Pa­sak is­to­ri­kų, Bal­ka­so­džio kop­ly­čios is­to­ri­ja yra su­dė­tin­ga ir iki ga­lo ne­baig­ta ty­ri­nė­ti, to­dėl kas­kart pa­tiks­li­na­ma ir pa­pil­do­ma nau­jais fak­tais. Ne­ma­žai apie ją jau pa­ra­šy­ta, vis dėl­to iš­lie­ka­mą­ją ver­tę tu­rin­čio­se pub­li­ka­ci­jo­se taip ir ne­te­ko už­tik­ti, kiek daug dėl šios kop­ly­čios iš­sau­go­ji­mo nu­veik­ta vie­ti­nių bal­ka­so­diš­kių. O juk tik pa­tys kai­mo žmo­nės ją pri­kė­lė iš griu­vė­sių. Bet apie vis­ką iš ei­lės.

Pra­džia

Kaip ra­šo­ma is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se, šio­je vie­to­je XVI­II am­žiu­je bu­vo įkur­tas dva­ras. Il­gą lai­ką jis pri­klau­sė Ja­ciuns­kų gi­mi­nei. Apie tai liu­di­ja ir gre­ta kop­ly­čios esan­tis ant­ka­pi­nis pa­min­klas su len­kiš­kais už­ra­šais, ku­rie by­lo­ja, jog čia pa­lai­do­ta šios gi­mi­nės at­sto­vų.

La­bai daž­nai jie pa­va­di­na­mi Jo­ciuns­kais, ta­čiau mi­nė­ta­me pa­min­kle įra­šy­ta Ja­ciuns­kai. Gal­būt vie­ti­niams taip bu­vo pa­pras­čiau tar­ti pa­var­dę, ir il­gai­niui pri­gi­jo Jo­ciuns­kai. Iki šių die­nų iš­li­kęs pa­sa­ko­ji­mas, kad po­nas Ja­ciuns­kas mi­rė Len­ki­jo­je, bet vi­suo­met sa­kė no­rin­tis bū­ti pa­lai­do­tas kop­ly­čio­je sa­vo gi­mi­nės dva­ro ka­pi­nė­se. Ar­ti­mie­ji nu­ta­rė iš­pil­dy­ti jo no­rą ir slap­čio­mis po­no kū­ną ga­be­no į Bal­ka­so­dį.

Ve­lio­nis bu­vo įso­din­tas į di­li­ža­ną, iš abie­jų pu­sių sė­do mo­te­rys, kad jį pri­lai­ky­tų. Taip ir lei­do­si į ke­lio­nę. Po­no bū­ta dai­laus vy­ro juo­dais plau­kais, tan­kia barz­da. Jam bu­vo už­dė­ta skry­bė­lė. Tad nie­kam net ne­ki­lo įta­ri­mas, kad tai mi­ręs žmo­gus, ga­lė­jai pa­ma­ny­ti, jog po­nas tie­siog mie­ga.

Ta­čiau, pa­sak Bal­ka­so­džio kop­ly­čios is­to­ri­ją ati­džiau ty­ri­nė­ju­sio Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­ko Ar­tū­ro Bal­čiū­no, var­gu ar po­nas Ja­ciuns­kas bu­vo pa­lai­do­tas kop­ly­čios rū­sy­je. Am­ži­no­jo po­il­sio jis grei­čiau­siai at­gu­lė gre­ta esan­čio­se ka­pi­nė­se. O kop­ly­čios is­to­ri­ją rei­kė­tų sie­ti su ki­tu dva­ro sa­vi­nin­ku – Eu­ge­ni­ju­mi Domb­kov­skiu.

„Kai ku­riais at­ve­jais ma­no­ma, kad kop­ly­tė­lė­je pa­lai­do­ta bu­vu­sių dva­ro sa­vi­nin­kų Jo­ciuns­kų pa­lai­kai. Ma­nau, tai nė­ra tie­sa. Ži­no­mas pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kai mi­rus Jo­ciuns­kui jo pa­lai­kai iš Len­ki­jos bu­vo ga­be­na­mi slap­ta. Vi­sai įma­no­ma. Ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad Jo­ciuns­kai ga­lė­jo pri­si­dė­ti prie su­ki­li­mo, o ca­ri­nės Ru­si­jos val­džia to­kių dva­ri­nin­kų tur­tą nu­sa­vin­da­vo ar ki­taip jų veik­lą ap­ri­bo­da­vo, į jų vie­tą at­kel­din­da­vo sau lo­ja­lius“, – pa­sa­ko­ja A.Bal­čiū­nas.

Mu­zie­ji­nin­ko pa­ste­bė­ji­mu, kop­ly­tė­lė­je bu­vo pa­lai­do­ti bu­vu­sio sa­vi­nin­ko E.Domb­kov­skio pa­lai­kai. Ži­no­mi trys sar­ko­fa­gai: vie­nas su­au­gu­sio žmo­gaus, o du ma­žiu­kai – vai­kų. Ar bū­ta dau­giau – ne­ži­nia.

„Domb­kov­skis dva­rą įsi­gi­jo iš Jo­ciuns­kų, ir kop­ly­tė­lė ten pa­sta­ty­ta, o gal ir per­sta­ty­ta, jau val­dant Domb­kov­skiui. Slap­ta ga­ben­to Jo­ciuns­ko pa­lai­kai vei­kiau­siai pa­lai­do­ti bu­vu­sio­se šei­mos ka­pi­nė­se ant tos pa­čios kal­vos, kur da­bar Bal­ka­so­džio kop­ly­tė­lė. Iki šian­dien iš­li­ku­sios pa­lai­do­ji­mo vie­tų žy­mės – ant­ka­pis ir nu­lauž­tas kry­žius – me­na čia gy­ve­nu­sią Jo­ciuns­kų gi­mi­nę“, – tei­gia A.Bal­čiū­nas.

Kop­ly­čia

Re­mian­tis is­to­ri­niais šal­ti­niais, E.Domb­kov­skis į mū­sų kraš­tus at­vy­ko iš No­vo­čer­kas­ko. 1884 me­tais nu­si­pir­ko Bal­ka­so­džio dva­rą. Jo te­ri­to­ri­jo­je bu­vu­sio­se ka­pi­nė­se ir nu­ta­rė pa­sta­ty­ti kop­ly­čią, po ja įreng­ti lai­do­ji­mo rū­sį. Apy­lin­kė­se sklan­dė kal­bos, esą kop­ly­čios sta­ty­bai pa­kvies­ti meist­rai ita­lai.

Kop­ly­čios vi­du­je bu­vo al­to­rius, sta­las su vi­sais li­tur­gi­nių apei­gų reik­me­ni­mis, lan­gus puo­šė vit­ra­žai, ant sie­nų ka­bo­jo pa­veiks­lai, ant pa­lan­gės sto­vė­jo Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­la. Grin­dys bu­vo iš juo­do­jo ir bal­to­jo met­la­cho ply­te­lių, rū­sys su ci­lin­dri­niais skliau­tais.

Bu­vu­si kop­ly­čia tu­rė­jo jai pri­klau­san­čius li­tur­gi­nius reik­me­nis, me­no kū­ri­nius, švy­tin­čius vit­ra­žus, ją su­po ka­pa­vie­tės, gė­ly­nai. Pu­pa­so­dy­je gy­ve­nan­tis An­ta­nas Mon­ke­liū­nas iki šian­dien me­na ten žy­dė­ju­sias aly­vas. Prieš ke­lias die­nas jis kal­bė­jo

„Gal koks penk­to­kas bu­vau, kai tė­tis į tas vie­tas ma­ne nu­si­ve­žė. La­biau­siai ste­bi­no ne iš­li­ku­sios sta­ti­nių lie­ka­nos, pa­skli­dę ak­me­nys, bet gau­sy­bė be­zų (dzū­kai taip va­di­na aly­vas – A.K.) krū­mų.“

Ki­ti pa­šne­ko­vai kal­bė­jo apie prie al­to­riaus bu­vu­sį Šven­to­sios Šei­mos pa­veiks­lą, ant pa­lan­gės sto­vė­ju­sią Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, iš ku­rios ran­kų į vi­sas pu­ses skli­dę pa­lai­min­gie­ji spin­du­liai, sta­tu­lą. O ša­lia li­tur­gi­nių daik­tų ir šven­tų­jų pa­veiks­lų il­gai ka­bo­jęs ir po­ną Domb­kov­skį vaiz­duo­jan­tis pa­veiks­las.

Tar­pu­ka­riu dva­ras su kop­ly­čia pri­klau­sė Me­čis­lo­vui ir Onai Olens­kams. Kop­ly­čia bu­vo pri­žiū­ri­ma, tvar­ko­ma. Kal­ba­ma, jog po­nia Ona tu­rė­ju­si jos rū­sio rak­tus ir pa­pra­šy­ta at­ra­kin­da­vu­si, leis­da­vu­si pa­si­žval­gy­ti. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ėmus kur­tis ko­lū­kiams, mi­rus pas­ku­ti­niam dva­ro sa­vi­nin­kui po­nui Olens­kui, o po­niai Olens­kie­nei iš­vy­kus į Vil­niaus kraš­tą, kop­ly­tė­lė li­ko be šei­mi­nin­ko. Įsi­tvir­ti­nus so­viet­me­čiui pa­sta­tas bu­vo ap­leis­tas ir ne­pri­žiū­ri­mas. Tie­sa, tei­gia­ma, kad apie 1948–1949 me­tus čia po­rą kar­tų dar bu­vo lai­ko­mos pa­mal­dos. Il­gai­niui ap­leis­ta kop­ly­čia ta­po il­ga­pirš­čių tai­ki­niu. Po tru­pu­tį bu­vo va­gia­mi daik­tai, nio­ko­ja­ma ir ji pa­ti.

1975 me­tais Mi­ros­la­vo baž­ny­čio­je ku­ni­gau­jant Al­bi­nui Jau­de­giui ir vi­ka­rau­jant Al­fon­sui Sva­rins­kui kop­ly­tė­lė­je sto­vė­ju­si ir ga­nė­ti­nai api­ru­si Kris­taus, ne­šan­čio kry­žių, sta­tu­la bu­vo pa­ste­bė­ta, iš­kel­ta, res­tau­ruo­ta. Ir šian­dien ją ga­li­ma pa­ma­ty­ti Mi­ros­la­vo baž­ny­čio­je.

Mu­mi­ja

Mi­ru­sio dva­ro sa­vi­nin­ko E.Domb­­kov­skio kū­nas bal­za­muo­tas. Ve­lio­nis bu­vo ap­vilk­tas ka­riš­kais rū­bais, lai­do­ja­mas su auk­si­niu me­da­lio­nu ir kar­du. Pra­dė­jus nio­ko­ti kop­ly­čią iš­plėš­ti ir jos rū­sy­je sto­vin­tys kars­tai. Be­je, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, vyks­tant mū­šiams, kop­ly­čio­je il­sė­da­vo­si vo­kie­čių ka­riai, ta­čiau daik­tų ir kars­tų ten ne­lie­tė. Kal­ba­ma, ne­va niek­da­riai pra­džio­je nu­mo­vę po­no ba­tus, juos tam­pę po Bal­ka­so­dį. Ga­liau­siai taip įsi­drą­sin­ta, jog sep­tin­ta­ja­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je ir mi­ru­sių­jų kū­nai žie­mą bu­vo iš­mes­ti ant snie­go.

E.Domb­kov­skio pa­lai­kus iš­gel­bė­jo teis­mo me­di­kai. Mu­mi­fi­ka­vę­sis kū­nas bu­vo per­duo­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Ana­to­mi­jos, his­to­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos ka­ted­rai. Tai kol kas vie­nin­te­lė ži­no­ma mu­mi­ja mū­sų kraš­te. Ki­tų ve­lio­nių pa­lai­kai dar ku­rį lai­ką iš­mė­ty­ti vo­lio­jo­si, pas­kui din­go.

Šias die­nas pa­sie­kė pa­sa­ko­ji­mas, esą vie­nas žmo­ge­lis iš po­no kars­to pa­vo­gė auk­si­nį me­da­lio­ną, su ku­rio šis bu­vo pa­lai­do­tas. Bet pra­dė­jo jam sap­nuo­tis koš­ma­rai. Pa­si­kan­ki­nęs nu­pė­di­no pas ku­ni­gą pa­si­pa­sa­ko­ti nuo­dė­mės. Iš­klau­sė jį ku­ni­gas ir lie­pė grą­žin­ti pa­vog­tą daik­tą ve­lio­niui į kars­tą. Vos tik tą pa­da­rė – bai­gė­si jo kan­čios. O kai­mo žmo­nės su­ko gal­vas, kaip čia nu­ti­ko, kad din­gęs po­no me­da­lio­nas po kiek lai­ko vėl at­si­ra­do.

Vie­tos se­no­liai dar ir šian­dien šne­ka, jog po­no E.Domb­kov­skio vė­lė net ir iš­gel­bė­jus kū­ną ne­ra­do ra­my­bės. Se­nie­ji bal­ka­so­diš­kiai tei­gia, kad jei iš­drį­si­te su­te­mus ap­lan­ky­ti šią kop­ly­čią – ne­iš­si­gąs­ki­te, kai prie jū­sų pri­eis XIX am­žiaus ka­riš­kais dra­bu­žiais ap­si­ren­gęs in­te­li­gen­tiš­kas ba­sas vy­ras su auk­si­niu me­da­lio­nu ir pa­klaus, ar pa­ke­liui ne­ra­do­te odi­nių ba­tų.

Da­bar­tis

Da­bar in­ter­ne­to pla­ty­bė­se esa­ma ne­ma­žai ra­gi­ni­mų, kvie­ti­mų ap­lan­ky­ti Bal­ka­so­džio kop­ly­čią, ku­ri at­gimė nau­jam gy­ve­ni­mui, – jau „ap­tvar­ky­ta, ap­sau­go­ta nau­ju sto­gu“. Ir nė žo­de­lio apie tai, kas tuo pasirū­pino.

Pa­kal­bin­ti bal­ka­so­diš­kiai mi­nė­jo du žmo­nes, ku­rie, be jų pa­čių, dau­giau­sia pri­si­dė­jo prie kop­ly­čios at­sta­ty­mo dar­bų. Tai vie­ti­nis An­ta­nas Rau­lič­kis ir bu­vęs Mi­ros­la­vo se­niū­nas Jo­nas Ju­ra­vi­čius.

„1990 me­tais pa­skel­bus ne­pri­klau­so­my­bę vėl at­gi­jo Bal­ka­so­džio žmo­nių se­na sva­jo­nė at­sta­ty­ti kop­ly­čią. No­rai žmo­nių bu­vo gra­žūs, bet ne jų jė­goms, to­dėl dau­ge­lis dė­jo vil­tis į tur­tin­gą kraš­to žmo­gų Taut­vy­dą Barš­tį. Jis bu­vo pa­reiš­kęs to­kią min­tį sa­vo ma­mai, tuo­me­ti­nei Bal­ka­so­džio par­duo­tu­vės ve­dė­jai.

Tuo lai­ko­tar­piu dir­bau Mi­ros­la­vo se­niū­nu ir prie Da­nu­tės Barš­tie­nės iš­sa­ky­to lū­kes­čio no­rė­jau kaip nors pri­si­dė­ti.

Kop­ly­čios būk­lė bu­vo ap­verk­ti­na: sto­gas ir vir­šu­ti­nė per­dan­ga su­kri­tę, krū­vos ply­tų, tin­ko nuo­lau­žų. Ap­link au­go me­džiai, brūz­gy­nai.

Tuomet se­niū­ni­jai bu­vo ski­ria­ma ne­ma­žai dar­bi­nin­kų vie­šie­siems dar­bams. Šie žmo­nės be jo­kios tech­ni­kos iš­va­lė per šimt­me­tį su­si­da­riu­sias nuo­lau­žas, iš­kir­to krū­my­nus, me­džius, kop­ly­čios ap­lin­ko­je iš­ro­vė kel­mus. Šie sun­kūs dar­bai at­lik­ti Jū­ra­tės Ma­tu­le­vi­čie­nės dė­ka. Ši ma­no pa­gal­bi­nin­kė pa­ti sa­vo trans­por­tu vež­da­vo dar­bi­nin­kus, kar­tu su jais dir­bo.

Bal­ka­so­džio ben­druo­me­nė vi­są lai­ką bu­vo gau­si ir or­ga­ni­zuo­ta. Re­gis, 2008 me­tais po kai­mo mi­šių Bal­ka­so­džio ir Plen­tos kai­mų žmo­nės su­si­rin­ko prie pa­tvar­ky­tos kop­ly­čios. Čia mel­dė­si, dau­ge­lis pa­si­sa­kė. Da­ly­va­vo tuo­me­ti­nis Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas An­ta­nas Ma­tu­se­vi­čius. Su­si­rin­ku­siuo­sius nu­ste­bi­no Taut­vy­das Barš­tys. Jis pa­si­rū­pi­no, kad vi­siems da­ly­viams bū­tų kur at­si­sės­ti. Vi­si sė­dė­jo už sta­lų, vie­tos gy­ven­to­jus ap­tar­na­vo mais­to ruo­šė­jai iš Kau­no.

Dar po me­tų ki­tų kop­ly­čia bu­vo kon­ser­vuo­ta. Dar­bais rū­pi­no­si An­ta­nas Rau­lič­kis“, – me­na J.Ju­ra­vi­čius.

A.Rau­lič­kis, ku­ris iki šiol ry­šius pa­lai­ko su pas­ku­ti­nių Bal­ka­so­džio kop­ly­čios ir dva­ro sa­vi­nin­kų Onos ir Me­čis­lo­vo Olens­kių anū­ku, gy­ve­nan­čiu Len­ki­jos sos­ti­nė­je Var­šu­vo­je, kal­bė­jo: „Kop­ly­čios kon­ser­va­ci­jai sky­riau sa­vų lė­šų. Ji pri­duo­ta vals­ty­bei sau­go­ti, yra įtrauk­ta į ne­kil­no­ja­mą­jį kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Da­bar tik vals­ty­bė ja ga­li rū­pin­tis. Juo­kau­ju, kad mau­ras sa­vo dar­bą pa­da­rė ir ati­da­vė ki­tų rū­pes­čiui.“

Pa­klaus­tas, kiek lė­šų Bal­ka­so­džio apy­lin­kių švie­suo­lis sky­rė kop­ly­čios at­sta­ty­mui, ati­ta­rė: „Pa­da­riau au­ką dėl kop­ly­čios ir žmo­nių, ku­riems ji bu­vo ir yra bran­gi. Tuo­met dir­bau, ga­vau ge­rą at­ly­gi­ni­mą ir la­bai džiau­giuo­si tuo, ką at­li­kau. Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau ir ne­si­gai­liu.

Kop­ly­čia – šven­ta, ji pa­šven­tin­ta, o lai­ko nu­skriaus­ta šian­dien man dar gra­žes­nė. Tik­rai pen­kias­de­šimt me­tų sa­vo tvir­tu­mą iš­lai­kys. Ma­lo­niai jau­čiuo­si į tą kraš­tą iš Aly­taus par­vy­kęs, ne­pra­va­žiuo­ju ir pro kop­ly­čią. Su­tin­ku ir dau­giau žmo­nių, ku­rie ke­liau­ja po Dzū­ki­ją, tarp jų – ne­ma­žai len­kų.“

Kai Bal­ka­so­džio kop­ly­čia at­si­dū­rė kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­re, at­si­lie­pė dva­ri­nin­kų Olens­kių anū­kas, va­do­vau­jan­tis vie­nam iš Var­šu­vos mu­zie­jų. Su­si­ti­kęs su kop­ly­čios at­sta­ty­mo in­ves­ti­to­riu­mi A.Rau­lič­kiu, do­mė­jo­si, ko­kių jaus­mų ve­di­nas jis ėmė­si šios veik­los? „Jam, kaip ir jums, sa­kiau – ne­klaus­kit, ne­ži­nau. Ma­tyt, taip rei­kė­jo. Šir­dis taip ve­dė“, – šian­dien tei­gia A.Rau­lič­kis.

O gal įta­kos tu­rė­jo ir tai, kad, Olens­kiui mi­rus, jo naš­lė la­bai pri­si­ri­šo prie Ma­ri­jo­nos Rau­lič­kie­nės, An­ta­no ma­mos? Ku­rį lai­ką net jų na­muo­se gy­ve­no.

Ka­dan­gi per­ne­lyg su­dė­tin­ga į vie­ną pub­li­ka­ci­ją su­tal­pin­ti vi­sas ži­nias apie Bal­ka­so­džio kop­ly­čią ir dva­rą, pa­teik­ti dau­giau ži­nių apie po­no An­ta­no lab­da­rin­gus dar­bus bei is­to­ri­nius at­ra­di­mus (kie­no iš Bal­ka­so­džio dva­ro tur­tuo­lių pa­lai­kai gu­li krip­to­je po Mer­ki­nės baž­ny­čia, ku­ris dva­ri­nin­kas am­ži­no po­il­sio at­gu­lė Mi­ros­la­vo se­no­sio­se ka­pi­nė­se), te­mą pra­tę­si­me ki­tų me­tų pra­džio­je.

Nors koplyčia – kultūros ver­tybių registre, ir ja dabar rūpinasi valstybė, Bal­ka­so­džio kraš­to gyventojai dar puo­se­lė­ja vil­tį, kad jau­nes­nių ir vis bran­des­nių kar­tų žmonės ims ir padės šaliai vi­siš­kai at­sta­tyti kop­ly­čią. Ar tai re­a­lu, klau­sia­me Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­ko A.Bal­čiū­no.

„Ne­ti­kiu, kad bus at­sta­ty­ta, bet taip nu­tik­ti ga­li. Nie­kas ne­ti­kė­jo, kad ji ap­skri­tai nors kiek bus su­tvar­ky­ta. Gai­la, kad per tą lai­ką, jau da­bar­ti­nės Lie­tu­vos lai­ko­tar­piu, pra­puo­lė tam tik­ri ele­men­tai – lan­guo­se bu­vu­sios me­ta­li­nės gro­tos“, – ap­gai­les­ta­vo A.Bal­čiū­nas.