Auganti kultūra regionuose: ko tikėtis šiemet Alytuje? (1)

–2018 m. Lietuvos kultūros taryba įsteigė „Tolygios kultūrinės raidos“ programą. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo svarbiausiu įrankiu finansuojant kultūros ir meno projektus, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru skirstant regionų kultūrinėms iniciatyvoms tenkantį LKT finansavimą. Kokį Regioninių kultūros tarybų tikslą jūs matote?
Jurgita Murauskienė: Regionines kultūros tarybas matau ne kaip arbitrus, o kaip savotiškus fasilitatorius, kurie tuo pat metu privalo būti nešališki ir neutralūs, tačiau rasti būdų bendradarbiauti su projektų vykdytojais, nukreipiant juos kultūros politikos tikslų įgyvendinimo kryptimi. Jos negali nurodyti kam, kaip ir ką daryti, tačiau turėdamos įrankius – suformuotus prioritetus bei suteiktą vertinimo teisę, gali padėti efektyviau dirbti, siekiant visų kultūros lauko žmonių bendro tikslo – tvarios, įtraukios ir prieinamos kultūros. – Regioninės kultūros tarybos nare esate jau porą metų. Kokias kultūros problemas pastebite savo apskrityje? Kaip „Tolygios kultūrinės raidos“ programa galėtų jas atliepti? Jurgita Murauskienė: Matau projektų vykdytojų inerciją tiek idėjine, tiek vadybine prasme. Dažnai naudojama formulė „pasiteisino praėjusį kartą, taip darykim ir dabar“. Manau, toks išskaičiavimas – prastas, į aklavietę vedantis reikalas. Jis nesuteikia jokio saugumo projektų vertinimo kontekste, o pačią organizaciją veda į stagnaciją. Suprantu, kad geros mintys nesimėto ant kelio, reikia pastangų, laiko joms sugeneruoti. Vis tik kūrybinis impulsas dažniausiai gimsta bendraujant bei bendradarbiaujant, ko labai linkiu ir taip pat labai pasigendu. Dažnai pastebiu formalaus bendradarbiavimo apraiškų, tiesiog dėl dar vieno pliuso sąraše. Manau, taip vyksta tikrai ne dėl vykdytojų tingumo ar aplaidumo. Tikiu, jog tai – informacijos vieniems apie kitus stoka, kitaip tariant, neišvystyta tinklaveika. Vis pagalvoju, kad būtų labai naudinga surengti kokią „Kolegų dieną“ apskrityje, kurios metu galėtų vykti prisistatymai ir apsikeitimas kontaktais.
– Kokias tendencijas pastebėjote vertindama 2024 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programos paraiškas? Kokie projektai nudžiugino?
Jurgita Murauskienė: Mane labai nudžiugino etninės kultūros ir istorinės atminties puoselėjimo paraiškos – labai originalus (tiek turinio, tiek formatų prasme) žvilgsnis į savo autentiškumą, aiškus tapatybės suvokimas ir to ištransliavimas aplinkai. Taip pat itin pagirtinos muziejų, bibliotekų pastangos plėsti savo funkcionalumą, integruojant edukaciją, išmaniąsias technologijas ir kt. Apskritai, kiekvienoje srityje buvo perlų, kurie išties papuoš regiono kultūros karūną. Bendra tendencija, kurią pastebėjau – nemokamų renginių gausa. Iš beveik 100 paraiškų, tik vienoje numatytos mokamos projekto veiklos. Man tai atrodo netvaru ir smarkiai prisideda prie bendros kultūros devalvacijos. Suprantu, jog tokiu būdu mažinamas finansinis kultūros prieinamumo barjeras. Bet tyrimai atskleidžia, jog jis – ne vienintelė ir dažniausiai ne pagrindinė nedalyvavimo kultūroje priežastis. Greta egzistuoja fiziniai, psichologiniai prieinamumo barjerai, apie kuriuos projektų vykdytojai net neužsimena. Sunku pasakyti, ar tai – paprasčiausio sprendimo ieškojimas, ar tiesiog informacijos bei edukacijos trūkumas. – 2022 m. Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad 60 proc. profesionalių meno kūrėjų gyvena ir kuria Vilniuje. –Ko reikėtų, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus? Kaip paskatinti vietos bendruomenę, kad ji taptų aktyvia kultūros kūrėja?
Jurgita Murauskienė: Reikia elementariausių sąlygų kurti ir vartotojų srauto, kitaip tariant – poreikio kūrybai, kurį būtų galima monetizuoti. Kita vertus, geriausias bei patikimiausias būdas – kalbėti. Klausti ir nebijoti išgirsti, kas kultūros produkto, paslaugos kūrimo procese yra tiek labiausiai skatinantys, tiek labiausiai vietos bendruomenę stabdantys elementai. Juos išsiaiškinus, pirmuosius, kiek įmanoma maksimizuoti, antruosius – minimizuoti.
– Tyrėja Kristina Mažeikaitė Savivaldybių kultūros indekse minėjo, kad nevyriausybinis sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę. Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose? Ar jūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus?
Jurgita Murauskienė: Taip, mūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus. Tai atsispindi ir prioritetuose – į projektus skatinamos įsitraukti nevyriausybinės kultūros srities organizacijos, ypatingai naujos, ne ilgiau kaip 3 metus regione veikiančios NVO. Reikia pripažinti, jog NVO konkuruoti su biudžetiniu sektoriumi, turinčiu savo infrastruktūrą, nepalyginamai gausesnius žmogiškuosius resursus ir bent minimalų organizacijų procesų stabilumą, yra sudėtinga. Vis tik, galvočiau ne apie sektorių supriešinimą, bet galimybių dirbti kartu kūrimą.
Karolina Bagdonė, Lietuvos kultūros taryba
Komentarai
Palikite savo komentarą
tiketis kad kas nors…
Komentaras
tiketis kad kas nors sugrebos lapus Santaikos gatveje nes gatve virsta sabakstynu reikia tik gero vejo ir bus graziausia gatve Alytaus mieste nors padare nauja grazu kelia bet siukslyno nesugeba sutvarkyt o gal nera kam tvarkyt Cesiuliui visiskai dzin miesto gatves