Au­ten­tiš­kuo­se laiš­kuo­se iš trem­ties iš­gul­dy­ti skau­džios mū­sų is­to­ri­jos pa­tvir­ti­ni­mai

Prof. L.Ma­žy­lis su­si­rin­ku­siems į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­pa­sa­ko­jo apie jos su­ma­ny­mo ap­lin­ky­bes. Tei­gė, kad jam di­de­lių pa­stan­gų su­rink­ti me­džia­gą šiai pa­ro­dai ne­rei­kė­jo, nes eks­po­zi­ci­ją su­da­ro laiš­kai, iš trem­ties siųs­ti se­ne­lių šei­mai į Kau­ną. Šiuos laiš­kus iš­sau­go­ju­si An­ta­ni­na Ma­žy­lie­nė vė­liau juos per­da­vė sū­nui, o šis – sa­vo at­ža­lai prof. L.Ma­žy­liui. Jis ne­slė­pė, kad pra­džio­je la­bai ne­si­do­mė­jo laiš­kų tu­ri­niu. Ta­čiau vė­liau su­vo­kė, ko­kį tur­tą pa­vel­dė­jo.

Dau­giau­sia laiš­kų, pa­sak pro­fe­so­riaus, iš­sau­go­ta iš jo tė­vo pus­bro­lio Juo­zo Si­ru­čio, ku­riam te­ko iš­kęs­ti ne­pa­pras­tai sun­kias są­ly­gas la­ge­riuo­se. Eu­ro­par­la­men­ta­ras L.Ma­žy­lis tei­gė, kad jį stip­riai pa­vei­kė dė­dės Juo­zo mei­lė Lie­tu­vai, sie­kis grįž­ti į sa­vo tė­vy­nę, to­dėl šia eks­po­zi­ci­ja no­ri pa­ro­dy­ti, kas so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais Lie­tu­vo­je vy­ko.

Pro­fe­so­rius kal­bė­jo, kad dė­dė Juo­zas bu­vo iš­trem­tas 1941-ųjų bir­že­lį, pir­mo­mis trem­ties die­no­mis, o pir­mie­ji laiš­kai Kau­ne pa­si­li­ku­sius ar­ti­muo­sius pa­sie­kė po ket­ve­rių me­tų, tuo­met ir už­si­mez­gė re­gu­lia­rus ry­šys.

Tad ir pa­ro­do­je – au­ten­tiš­ki laiš­kai iš la­ge­rių, jų ne­re­da­guo­tas tu­ri­nys, ku­ria­me sly­pi tik­ros iš­gy­ve­ni­mų, skaus­mo, ba­do, šal­čio is­to­ri­jos, per­smelk­tos ar­ti­mų­jų il­ge­sio, pri­si­mi­ni­mų ir ku­pi­nos vil­ties.

Kaip pa­ste­bi pro­fe­so­rius L.Ma­žy­lis, ne­pai­sant cen­zū­ros ir sa­vi­cen­zū­ros dė­dė Juo­zas la­bai kruopš­čiai ap­ra­šė trem­ties vie­tų bui­ties vaiz­dus, žiau­riai se­ki­nan­čias šal­čio at­žvil­giu dar­bo są­ly­gas. Kiek­vie­na­me laiš­ke ne­ma­žai ra­mi­nan­čių žo­džių, tai ro­dė, koks mo­ra­liš­kai tvir­tas bu­vo žmo­gus, jis ne­pa­si­da­vė ir iš­lai­kė. Kiek­vie­na­me laiš­ke yra ir pri­si­mi­ni­mų bei pa­si­il­gi­mo žo­džių apie tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą, Kau­ną, čia jis bu­vo pra­dė­jęs stu­di­jas.

Pats L.Ma­žy­lis dė­dės Juo­zo laiš­kus va­di­na au­ten­ti­ka, su tik­rais to me­to žo­džiais.

Be­je, no­ri­si pri­min­ti, kad trem­ty­je bu­vu­sius ar­ti­mus žmo­nes, gi­mi­nes ir bi­čiu­lius A.Ma­žy­lie­nė sten­gė­si pa­lai­ky­ti ne vien pa­guo­dos žo­džiais. Pro­fe­so­riaus se­ne­lis, mo­čiu­tės An­ta­ni­nos vy­ras, taip pat pro­fe­so­rius Pra­nas Ma­žy­lis tu­rė­jo sta­tu­są ir re­sur­sų. Tad jo žmo­na ga­lė­jo ir tu­rė­jo iš ko pa­dė­ti. Siųs­da­vo, ko tik ga­lė­jo, ypač dė­dei Juo­zui, ku­ris bu­vo iš­vež­tas iš jų bu­to, nes čia bu­vo re­gist­ruo­tas ir gy­ve­no. Pa­si­bel­dę oku­pan­tai tuoj pat iš­si­ve­žė Juo­zą Si­ru­tį, nes jis kaip stu­den­tas ne­si­slaps­tė.

J.Si­ru­tis į Lie­tu­vą ne­grį­žo, pa­si­bai­gus baus­mei ap­si­gy­ve­no Ka­zach­sta­ne, ten su­kū­rė šei­mą. Sa­vo duk­rą pa­va­di­no An­ta­ni­na, daug jam pa­dė­ju­sios A.Ma­žy­lie­nės gar­bei.

„Kai ta­vo tau­ta iš­gy­ve­no ban­dy­mą ją su­nai­kin­ti, kai tai grio­vė šim­tus tūks­tan­čių li­ki­mų, kai žū­da­vo vai­kai, mo­te­rys ir vy­rai – pri­va­lo­me nuo­lat pri­min­ti tai vi­suo­me­nei, da­ly­tis šio­mis tra­giš­ko­mis pa­tir­ti­mis – dar ir tam, kad ši is­to­ri­ja nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų. Ti­kiuo­si, kad pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi laiš­kai, siųs­ti ma­no šei­mai, at­skleis ir pa­dės mums su­vok­ti tra­giš­kos trė­mi­mų is­to­ri­jos re­a­ly­bę“, – sa­kė L.Ma­žy­lis.

Jis dar pri­dū­rė, kad da­bar, kai siun­čia svei­ki­ni­mus ar­ti­mie­siems, kar­tu įde­da ir Dė­dės Juo­zo jaut­raus laiš­ko, ra­šy­to Ka­lė­doms, ko­pi­ją.

Eks­po­zi­ci­jo­je ne tik Juo­zo Si­ru­čio laiš­kai. Pa­ro­do­je ga­li­ma iš­vys­ti ir ant­ro­jo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pre­zi­den­to Alek­san­dro Stul­gins­kio žmo­nos Onos laiš­kų, ku­riuos iš trem­ties ji taip pat siun­tė A.Ma­žy­lie­nei. Mo­te­rys bu­vo bi­čiu­lės. Į Si­bi­rą ji iš­vež­ta tą pa­čią nak­tį kaip ir J.Si­ru­tis.

Laiš­kuo­se A.Ma­žy­lie­nei O.Stul­gins­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo ne tik apie kas­die­ny­bę trem­ty­je, kar­tais pa­si­da­ly­da­vo ži­nio­mis apie ka­li­na­mą vy­rą.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jams pa­tei­kia­mi ir ki­tų gi­mi­nai­čių, ku­riuos rė­mė pro­fe­so­riaus L.Ma­žy­lio mo­čiu­tės An­ta­ni­nos šei­ma: tai ir Pet­ro­nė­lės Si­ru­ty­tės-Las­ty­tės, Onos Ma­tu­lai­ty­tės-Stul­gins­kie­nės bei Jo­no ir Onos Si­ru­čių laiš­kai, ad­re­suo­ti A.Ma­žy­lie­nei.