Atminimas – irgi gyvenimas. Jo­ny­nų gi­mi­nės fe­no­me­nas

La­bai ne­si­gi­li­nant į fe­no­me­no pras­mę, at­spir­čiai pa­si­tel­ki­me Ima­nu­e­lį Kan­tą, ku­ris pir­ma­sis fe­no­me­no sa­vo­ką pa­nau­do­jo fi­lo­so­fi­jo­je, taip įvar­din­da­mas reiš­ki­nį, ga­lin­tį įvyk­ti pa­nau­do­jus žmo­nių pa­tir­tį ir ži­nias. Tad ir mes, mu­zie­ji­nin­kai, vyk­dy­da­mi pro­jek­tą ban­dė­me ieš­ko­ti at­sa­ky­mo į klau­si­mą – kuo pa­si­reiš­kia šios gi­mi­nės iš­skir­ti­nu­mas? O gal kiek­vie­na as­me­ny­bė tu­ri sa­vo pa­slap­tį?!

Dzū­ki­ja pa­grįs­tai ga­li di­džiuo­tis se­na, la­bai pla­čia Jo­ny­nų gi­mi­ne, ku­rios ge­ne­a­lo­gi­nio me­džio šak­nys iš­si­raiz­gę po Pie­tų Lie­tu­vos kai­mus ir mies­te­lius. Gi­mi­nė tur­tin­ga iš­ki­lio­mis as­me­ny­bė­mis, moks­lo bei me­no pa­sie­ki­mais pri­si­dė­ju­sio­mis prie Lie­tu­vos gar­si­ni­mo pa­sau­ly­je, prie jos dva­si­nių pa­ma­tų iš­sau­go­ji­mo ir stip­ri­ni­mo. Pa­grin­di­nis pro­jek­to už­da­vi­nys – su­reng­ti lau­ko pa­ro­dą „Jo­ny­nų gi­mi­nės fe­no­me­nas“, ku­ria sie­kė­me mies­to ben­druo­me­nę su­pa­žin­din­ti su kai ku­riais šios gi­mi­nės at­sto­vais, pri­min­ti ne­ei­li­nių as­me­ny­bių ta­len­tus, at­skleis­ti jų gy­ve­ni­mo mo­to.

Aly­tiš­kiams ge­riau­siai ži­no­mas An­ta­nas Jo­ny­nas (1923–1976) – ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas, spau­dos dar­buo­to­jas, vie­nas iš Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos (LAD) kū­rė­jų ir puo­se­lė­to­jų. 1944 me­tais jis bu­vo la­biau­siai iš­si­moks­li­nęs ak­la­sis, to­dėl jam bu­vo pa­ti­kė­ta kur­ti LAD, o 1949 m. pir­mas ne­re­gys pri­im­tas į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. A.Jo­ny­nas sa­vo gy­ve­ni­mą ly­gi­no su dvi­ka­mie­niu ber­žu. Vie­nas ka­mie­nas – ra­šy­to­jo kū­ry­ba. Ant­ra­sis – dar­bas Ak­lų­jų drau­gi­jo­je, ku­rio­je jis ma­tė di­de­lę pras­mę – pa­dė­ti ki­tiems.

Pa­žin­ti žmo­gų, gam­tą, vi­suo­me­nę, at­si­ver­ti pa­sau­liui... To­kia bu­vo A.Jo­ny­no nuo­sta­ta, to­kį jį pri­si­me­na ir drau­gai. O pats jis yra taip nu­sa­kęs gy­ve­ni­mo sie­kius: „Kad ir ko­kia di­de­lė fi­zi­nė ne­ga­lia bū­tų ak­lu­mas, jis vis dėl­to ne­su­nai­ki­na žmo­gu­je pa­grin­di­nių kū­ry­bi­nių ga­lių ir <…> ne­re­gys iš­lie­ka pa­jė­gus gy­ven­ti tur­tin­gą, pras­min­gą, jam pa­čiam džiaugs­mo tei­kian­tį ir vi­suo­me­nei nau­dos ga­lin­tį duo­ti gy­ve­ni­mą.“

A.Jo­ny­no sū­nus An­ta­nas A.Jo­ny­nas (g. 1953) taip pat po­etas. Ry­šio su se­ne­lių na­mais ne­nu­trau­kęs, ra­šy­to­jas vi­sa­da lau­kia­mas Aly­tu­je. A.A.Jo­ny­nas – dau­giau nei 20 po­ezi­jos kny­gų au­to­rius, jo kū­ry­ba iš­vers­ta į ke­lio­li­ka už­sie­nio kal­bų. A.A.Jo­ny­nui „po­ezi­ja yra kon­den­suo­to kal­bė­ji­mo me­nas“, o „ei­lė­raš­tis tie­siog tu­ri skam­bė­ti ir bū­ti pa­pras­čiau­siai gra­žus“. Jis – ir ver­tė­jas, ver­čian­ti po­ezi­ją iš vo­kie­čių, lat­vių, ru­sų, uk­rai­nie­čių kal­bų. Už Jo­ha­no Volf­gan­go Gė­tės „Faus­to“ ver­ti­mą jam pa­skir­ta Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. Ką tik pa­si­ro­dė dar vie­nas di­džiu­lis ver­tė­jo dar­bas – lie­tu­vių kal­ba iš­leis­tas Liud­vi­ko Rė­zos po­ezi­jos rin­ki­nys „Pru­te­na“. Po­eto A.A.Jo­ny­no kū­ry­bi­nė veik­la įver­tin­ta ir Bal­ti­jos Asam­blė­jos li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja.

Svar­bu pa­mi­nė­ti A.Jo­ny­no duk­te­ris: Rū­tą ir Sa­lo­mė­ją. Rū­ta Jo­ny­nai­tė (g. 1955) – ver­tė­ja, ver­čian­ti iš vo­kie­čių kal­bos pro­zą, dra­mą, vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­rą, ap­do­va­no­ta Me­tų ver­tė­jo krės­lo pre­mi­ja, už vai­kų li­te­ra­tū­ros ver­ti­mus įtrauk­ta į Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos (IB­BY) Gar­bės są­ra­šą. Ver­tė­ja ma­no, kad „ge­rų, bran­džių teks­tų ge­ri ver­ti­mai tur­ti­na, ple­čia ir įtvir­ti­na gim­to­sios kal­bos raiš­ką“.

Sa­lo­mė­ja Jo­ny­nai­tė (1963–2021) – dai­ni­nin­kė, il­ga­me­tė cho­ro „Jau­na mu­zi­ka“ va­do­vė. Cho­ras yra 15 tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­tas, kon­cer­tuo­jan­tis Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. „Mes bu­vom pa­tys tik­riau­si sa­vo ša­lies am­ba­sa­do­riai“ – tei­gė S.Jo­ny­nai­tė, kai 1990-ai­siais, pir­mais Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės me­tais, cho­ras da­ly­va­vo kon­kur­se Švei­ca­ri­jo­je.

Ki­tos Jo­ny­nų at­ša­kos at­sto­vas is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Ig­nas Jo­ny­nas (1884–1954), gi­męs Ates­nin­kuo­se, Sim­no vals­čiu­je, Aly­taus ra­jo­ne, pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­piuo­se. Jis da­ly­va­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo pro­ce­suo­se, dir­bo di­plo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je. Gy­ve­ni­mą pa­sky­ręs Lie­tu­vos is­to­ri­jos XV–XVII a. ty­ri­nė­ji­mams, pir­ma­sis dės­tęs Lie­tu­vos is­to­ri­ją uni­ver­si­te­to stu­den­tams. Pa­sak prof.  Vy­tau­to Mer­kio, I.Jo­ny­nas sa­vo dar­bais pri­si­dė­jo prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos moks­lo vys­ty­mo­si ir bran­dos – jis pri­ly­go ano me­to Eu­ro­pos is­to­riog­ra­fi­jai. Pa­sak pro­fe­so­riaus, „is­to­ri­ja be fak­tų – ne is­to­ri­ja, o is­to­ri­nė pa­sa­ka. Svar­bu nu­sta­ty­ti is­to­ri­jos fak­tus ir juos in­ter­pre­tuo­ti.“

I.Jo­ny­no sū­nus Vy­tau­tas Alek­san­dras Jo­ny­nas (1918–2004) bu­vo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, bib­lio­te­ki­nin­kas. Iš­ki­li lie­tu­vių tau­tos as­me­ny­bė, li­tu­a­nis­ti­ką puo­se­lė­ju­si iš­ei­vi­jo­je. Gy­ve­no Ka­na­do­je, dir­bo Mon­tre­a­lio uni­ver­si­te­to so­cia­li­nių moks­lų bib­lio­te­ko­je, dės­tė bib­lio­grafiją bib­lio­te­ki­nin­kys­tės mo­kyk­lo­je. Pa­ra­šė per 400 re­cen­zi­jų, straips­nių ir esė apie lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą. Die­no­raš­ty­je (1940 m.) ra­šė: „Skai­ty­da­mi kny­gas mes krau­nam sa­vo pa­są­mo­nėn įvai­rius įspū­džius. <…> Kny­gą į ran­kas rei­kia im­ti su tik­ru kri­tiš­ku­mo jaus­mu.“

Is­to­ri­ko Ig­no Jo­ny­no anū­kas, duk­ters Bi­ru­tės sū­nus, bu­vo žy­mus kom­po­zi­to­rius, nu­si­pel­nęs pe­da­go­gas, pia­nis­tas Ju­lius An­dre­je­vas (1942–2016). Pa­sak dr. Jur­gio Dva­rio­no, jis mu­zi­ką kū­rė pa­čios aukš­čiau­sios pra­bos. Ta­len­tin­gas mu­zi­kas, at­si­da­vęs mo­ky­to­jas sa­kė, kad jam mu­zi­ka yra „ne­pa­sie­kia­ma sva­jo­nė ir re­a­lus ama­tas.“

J.An­dre­je­vo sū­nus Ig­nas Jo­ny­nas (g. 1971) yra te­at­ro ir ki­no re­ži­sie­rius, ku­rian­tis so­cia­liai ak­tu­a­lius lie­tu­viš­kus fil­mus. Šian­dien ži­no­mas kaip pil­no met­ro fil­mų „Lo­šė­jas“, „Ne­ma­to­ma“ kū­rė­jas, sa­vo kū­ry­ba kal­ban­tis apie ak­tu­a­lius reiš­ki­nius, ieš­kan­tis pa­trauk­lių bū­dų jiems pa­pa­sa­ko­ti. Kaip tei­gia I. Jo­ny­nas, „ge­ras ki­nas vi­są lai­ką tu­rė­tų rem­tis re­a­ly­be, o po to ją pa­teik­ti to­kiu kam­pu, ku­ris at­sklei­džia te­mą“.

Dar vie­nas ta­len­tin­gas Jo­ny­nų pa­li­kuo­nis – me­ni­nin­kas Al­gis Griš­ke­vi­čius (g. 1954) yra is­to­ri­ko Ig­no Jo­ny­no se­sers Mor­tos anū­kas. „Aš kaip koks žem­dir­bys sė­jo­mai­na už­si­i­mu“ – sa­ko A.Griš­ke­vi­čius, tu­rė­da­mas gal­vo­je skir­tin­gas sa­vo kū­ry­bos iš­raiš­kas: ta­py­bą, ob­jek­tus ir su­re­ži­suo­tą fo­to­gra­fi­ją. Pa­sak me­ni­nin­ko, vi­so­je kū­ry­bo­je svar­bi ri­ba: „Bū­tent ri­ba. Nes ten vis­kas pra­si­de­da. Vis­kas bai­gia­si.“

Vy­tau­tas Ka­zi­mie­ras Jo­ny­nas (1907–1997), gi­męs Aly­taus vals­čiu­je, Ūd­ri­jos kai­me – vie­nas iš­ki­liau­sių XX a. lie­tu­vių me­ni­nin­kų. Dai­li­nin­kas, gra­fi­kas, kny­gų iliust­ruo­to­jas, skulp­to­rius ir vit­ra­žis­tas, pe­da­go­gas, me­no mo­kyk­lų stei­gė­jas ir puo­se­lė­to­jas, ra­šė: „Sa­vo pro­fe­si­ją my­liu kaip gy­ve­ni­mą“. Jo kū­ri­nių ga­li­ma ras­ti Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Vo­kie­ti­jos, Olan­di­jos, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų mu­zie­juo­se, Jung­ti­nių Ame­ri­kos vals­ti­jų, Aust­ra­li­jos, Eu­ro­pos mies­tų pa­sta­tuo­se. V.K.Jo­ny­nas, di­dži­ą­ją sa­vo kū­ri­nių ko­lek­ci­ją pa­do­va­no­jęs Tė­vy­nei, sa­kė: „Gi­miau Lie­tu­voj ir pri­klau­sau Lie­tu­vai“.

Tau­to­sa­ki­nin­kas, fi­lo­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ras Amb­ra­zie­jus Jo­ny­nas (1919–2006), ki­lęs iš Krekš­tė­nų kai­mo Aly­taus ra­jo­ne, sun­kiu me­tu pa­sie­kęs moks­lų aukš­tu­mas. Jo gy­ve­ni­mo dva­sią duk­ra Jo­lan­ta api­bū­di­no dviem žo­džiais: iš­ti­ki­my­bė ir stip­ry­bė. Ambr.Jo­ny­nas bu­vo iš­ti­ki­mas vi­so gy­ve­ni­mo tar­nys­tei – tar­nys­tei liau­diš­kam žo­džiui, kaip tau­to­sa­kos moks­lo ob­jek­tui. O jo stip­ry­bę lė­mė ti­kė­ji­mas dva­si­nės eg­zis­ten­ci­jos pras­min­gumu.

Vi­sos šios as­me­ny­bės bu­vo pri­sta­ty­tos „Aly­taus nau­jie­nų“ pus­la­piuo­se ir lau­ko pa­ro­do­je, ku­ri iš Aly­taus ke­liaus į Drus­ki­nin­kus.

Pro­jek­to rė­muo­se bu­vo įvyk­dy­tos ir ki­tos veik­los: „Dai­na­vos?“ ki­ne bu­vo pa­ro­dy­tas re­ži­sie­riaus I.Jo­ny­no fil­mas „Lo­šė­jas“, ku­ria­me ap­si­lan­kė apie 150 žiū­ro­vų ir be­veik vi­si fil­mą žiū­rė­jo pir­mą kar­tą (!), Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je du mė­ne­sius vei­kė A.Griš­ke­vi­čiaus kū­ry­bos pa­ro­da. Įvy­ko su­si­ti­ki­mai su po­etu ir ver­tė­ju A.A.Jo­ny­nu bei me­ni­nin­ku A.Griš­ke­vi­čiu­mi. Bu­vo su­reng­tos eks­pe­di­ci­jos į Jo­ny­nų gim­tas vie­tas – Krekš­tė­nų, Dau­gir­dų kai­mus. Ben­dra­dar­biau­ta su ko­le­go­mis Vy­tau­to Ka­zi­mie­ro Jo­ny­no ga­le­ri­jo­je Drus­ki­nin­kuo­se, o Vil­niu­je, stu­di­jo­je, ap­lan­ky­tas A.Griš­ke­vi­čius. Iš­vy­ko­se už­fik­suo­ti au­ten­tiš­ki vaiz­dai, nu­fil­muo­ti am­ži­nin­kų pa­sa­ko­ji­mai, par­si­vež­ta fo­to­gra­fi­jų.

Mu­zie­ji­nin­kų veik­lai pui­kiai at­lie­pia Ambr.Jo­ny­no žo­džiai: „At­mi­ni­mas – ir­gi gy­ve­ni­mas, daug il­ges­nis ir pa­sto­ves­nis už tą, ku­rį ma­tuo­ja­me mė­ne­siais ir me­tais.“

Mu­zie­ji­nin­kai

Gied­rius Ber­na­ta­vi­čius

Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė