Ateiviuko autorė Jovita: „Ir mūsų mažasis Alytus paminėtas kosmose“

Jovita baigė 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Dainavos progimnazija) ir gimtasis miestas jai yra labai svarbus. „Alytus visada buvo, yra ir liks mano šaknimis, mano mylimu miestu, kuriame gimiau, augau, mokiausi, studijavau, dirbau ir gyvenau nuostabius 25-erius metus. Tai miestas, į kurį visada su malonumu grįžtu. Nors užsuku ne taip dažnai, kaip norėčiau, tačiau kai turiu galimybę, visada jį aplankau. Juk ten laukia tėvai ir draugai“, – sako pašnekovė.

– O kas paskatino pradėti rašyti? – klausiu trijų knygų autorės.

– Rašyti paskatino mano pačios vaikai. Jiems gimus, daug laiko skyriau jų tobulėjimui, tad knygos buvo neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Augdami vaikai vis dažniau prašė pasakoti mano sugalvotas istorijas, kurios suteikdavo jiems didžiausią džiaugsmą. Tada net nesusimąsčiau, kur šios istorijos mane nuves. Nuo vaikystės buvau meniškos sielos. Kūryba visada užėmė ypatingą vietą gyvenime, tad vaikų paskatinta parašiau pirmąją knygą ,,Kajaus ir Ateivuko kelionė į Burbuliandiją“, kuri sulaukė puikių mažųjų skaitytojų atsiliepimų ir ne vieno tiražo. Tuomet labai natūraliai sekė ir antroji knyga vaikams – ,,Kajus ir Ateivukas gelbsti gyvūnus“. O visai neseniai pasirodė trečioji – „Kajus ir Ateivukas ieško pradingusios žiemos“. Taip paskatinta vaikų tapau vaikiškų knygų rašytoja.

– Sakoma, kad teatre sunkiausias žanras – vaikiški spektakliai. O kaip literatūroje?

– Taip pat. Vaikai niekada nemeluoja, jei jiems patinka, tai patinka nuoširdžiai, jeigu ne, tai greitai tą ir sužinai. Rašant vaikams man labai svarbu rasti balansą tarp paprastumo ir gilumo. Knygos turi būti įdomios ir suprantamos jų amžiui, kad atspindėtų tikras emocijas ir vertybes, kad skaitymas būtų ne tik pramoga, bet ir vertingas ugdymo procesas. Kad teisingai formuotų vaikų mąstymą, pasaulėžiūrą, skatintų empatiją ir kritinį mąstymą. Tiesa sakant, tai yra tikras iššūkis, nes turi kalbėti tiek širdimi, tiek ir protu. Bet kartu šis kūrybinis procesas suteikia man daug džiaugsmo.

– Knygos vaikams, kūrybiškumo lavinimo dirbtuvės – kaip pavyksta sudominti vaikus? Kaip priverčiate juos pasidėti mobiliuosius telefonus?

– Kaip mama ir kūrėja žinau, kad kūrybiškumas ir fantazija yra dovanos, kuriomis apdovanoti visi vaikai. Tačiau kaip šias dovanas lavinti? Kaip jas tinkamai panaudoti? Kaip nuo technologijų ir ekranų grįžti prie vaizduotę žadinančių žaidimų ir į fantazijų pasaulį nukeliančio knygų skaitymo?

Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, stebėjau savo vaikus, kūriau ir sekiau jiems istorijas, žaidžiau su jais ir eksperimentavau, kol sukaupta patirtis nugulė mano knygose vaikams. Parašiusi pirmąją knygą, supratau, kad su savo skaitytojais noriu susitikti ir gyvai, įkvėpti juos džiaugtis, kurti, svajoti ir nuo ekranų grįžti prie skaitymo malonumo!

– Papasakokite prašau apie savo knygelių herojų Ateivuką. Gal jis turi prototipą?

– Istorijas apie Ateivuką pradėjau sekti savo pirmagimiui, tad net nebuvo dvejonių, kokį personažą pasirinkti rašant knygą. Taip ir liko Ateivukas ir berniukas, tik ne mano sūnaus Majaus vardu, o pavadinau jį Kajumi, taip įprasmindama savo vaikystės planą būsimą sūnų pavadinti tokiu vardu.

Sūnui davėme Majaus vardą, tad savo vaikystės svajonę norėjau išpildyti nors tokiu būdu. O Ateivukas atsirado iš to, kad vieną vakarą prieš miegą mano sūnus paklausė ar egzistuoja ateiviai? Ar kažkas gyvena kitose planetose? Jis tą vakarą paprašė manęs pasekti pasaką apie ateivį. Taip ir gimė Ateivukas, smagus, linksmas personažas, tapęs Majaus, o vėliau ir...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14054-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas