Asta Galbuogienė: „Gyvenimo keliu keliaukime taip, kad nebūtų gėda atsisukus atgal ir galėtume ištarti „aš čia ėjau ir po manęs čia pasidarė gražiau“

Vėliau sekė savanorystė Maltos ordino Alytaus skyriuje, vadovavo jauniesiems maltiečiams. Keletą metų įgyvendino respublikinį savanorystės projektą mokykloje, sukūrė ir keletą metų Alytaus mieste įgyvendino integruotą Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) programą ,,Būkim savanoriais“. „O 2019 metais atradau dar vieną įdomų pomėgį – filmavimąsi, užsiregistravau Vilniaus kastinguose, aktorių agentūroje, buvau nufotografuota bei užregistruota ir Kauno modelių agentūroje. Vėliau pabaigiau dviejų pakopų kino vaidybos kursus ir iki dabar nepraleidžiu nė vienos galimybės filmuotis reklamose, dokumentiniuose bei vaidybiniuose filmuose, televizijos laidose. Kartais į filmavimus nusiveždavau ir savo mokinius, jiems taip pat tai buvo įdomi patirtis“, – sako nenurimstanti Asta. Veiklią alytiškę A.Galbuogienę kalbina Aldona KUDZIENĖ.

– Pirmiausia paklausiu štai ko – Jūs, Asta, esate linksma, miela, stilinga. Ir jau močiutė. Kur to jaunatviškumo paslaptis? Papasakokite prašau daugiau apie save.

– Nėra jokios paslapties, tik paprastas žmogiškas ir aktyvus gyvenimas, pilnas veiklos ir kuo įvairiausių užsiėmimų. O veiklos per savo gyvenimą teko turėti visokiausios: dar besimokydama Alytaus 54-oje profesinėje technikos mokykloje, aktyviai dalyvaudavau agitbrigados pasirodymuose, sportavau, vykau į varžybas, sąskrydžius.

Neapleidžiu sporto ir dabar, rytais basomis bėgioju po 10 ratų aplinkui stadioną, darau mankštą, medituoju. Nepamirštu meilės sau ir kitiems, gamtai ir žemėje esančiai gyvybei, nuolatinio judėjimo, sveikos gyvensenos, sveikos mitybos, taip gyventi skatinu ir kitus.

Sukūriau ir Alytaus mieste įgyvendinau integruotą NVŠ programą „Judėk ir būk sveikas“, kurioje judėjau kartu su savo mokiniais. Pernai Vasario 16-ąją kartu bėgome trumpąjį bėgimą, o po to aš dar bėgau 7 kilometrus su vėliava. Ne vienerius metus su mokiniais dalyvavome Kovo 11-osios bėgime „Geroji žinia“. Kartais važinėju dviračiu, žiemos metu slidinėju, čiuožinėju pačiūžomis.

Aktyviai dalyvauju ir įvairioje visuomeninėje veikloje: nuo 2002 metų esu Alytaus apskrities literatų „Tėkmės“ klubo narė. Nuo pat vaikystės mėgau dainuoti, kurti dainas, tad nenuostabu, kad vis kažkas pakviesdavo dainuoti kolektyvuose: pirmasis kolektyvas, į kurį buvau pakviesta – „Alytaus retro“, po to buvau Alytaus liaudies meno studijos „Dainava“ choristė, choro „Putinas“ dainininkė.

Įsijungiau ir į bažnytinius chorus, mišiose tekdavo giedoti psalmes, skaityti Šventąjį Raštą, teko giedoti beveik visose Alytaus miesto bažnyčiose, kartais paprašydavo paskaityti ir pagiedoti Lenkijos lietuviai. Dar sodinu gėles, auginu vaisius, uogas, daržoves tiek, kad jų užtenka visai žiemai ne tik mums su vyru, bet ir dukros Irmos šeimai, prisikraunu ir lekiu su krepšiais į Vilniaus rajoną.

Taigi, veiklos tikrai netrūksta, netrūko visą gyvenimą. Buvo periodas, kai teko keletą metų slaugyti a. a. tėvą, Joną Mečionį, apie 20 metų slaugiau ir mamą, a. a. Vladzę Barynaitę-Mečionienę. Pagal galimybes veždavausi į renginius, kad ir ji galėtų turėti nors kiek įdomesnį gyvenimą. Po motinos mirties viskas šiek tiek sustojo, bet, pasibaigus gedulo laikotarpiui, vėl bandau veikti toliau, pradėjau dalyvauti renginiuose, atradau laiko paruošti ir išleisti savo pirmąją knygą.

Taigi taip laikas ir skrieja, o aš stengiuosi nuo jo neatsilikti, skrieju kartu su juo, kartais viena, kartais su šeima, kartais drauge su kitais bendraminčiais. Senti ir liūdėti nėra kada.

– Dar Sokratas yra pasakęs: „Laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi žmonės tampa mokytojais.“ Kokioje mokykloje mokėtės Jūs, kokius mokytojus mėgote, kokie kolegos dabar Jus supa darbe – Dzūkijos mokykloje?

– Mano gyvenimas niekada nestovėjo vienoje vietoje. Dar vaikystėje tėvams teko keliauti iš vieno kolūkio į kitą. Gimiau Raseinių rajone, Kilupiuose, o 1 klasę baigiau Kėdainių rajone, Gudžiūnuose, 2 klasę – Alytaus 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar Alytaus Dzūkijos mokykla), kurioje jau daug metų dirbu. Nuo 3 iki 8 klasės mokiausi Alytaus 2-oje vidurinėje mokykloje (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija).

Prisimenu buvusius auklėtojus: linksmą matematikos mokytoją Joną Navicką, kuris puikiai pažinojo ir mano mamą, nes su ja buvo lankęs mokyklą, vokiečių kalbos mokytoją Laimutę Šiugždienę, su kuria ir baigėme 8 klasę. Mokykloje mėgau muziką, lankiau chorą, tad puikiai prisimenu muzikos mokytoją Gražiną Kymantienę, su kuria koncertuodavome dainų šventėse. Lankiau literatų būrelį, tad prisimenu ir lietuvių kalbos mokytoją Urbonavičių, kuris skatino kurti eilėraščius, pamenu, kad mano eilėraščiai buvo patalpinti mokyklos sienlaikraštyje.

Dabartinis Dzūkijos mokyklos kolektyvas yra nemažas, mane supa daug įvairių žmonių. Tenka bendrauti su vadovais ir visos mokyklos kolektyvu, tačiau dažnesnis bendravimas vyksta su specialiųjų ir lavinamųjų klasių mokytojais, su jais bendraujame ir bendradarbiaujame metodiniuose susirinkimuose, sprendžiame aktualius specialiųjų poreikių mokinių klausimus, aptariame renginius.

Anksčiau inicijavau integruotus projektus, bendradarbiaudama su puikia kolege, spec. pedagoge Danguole Balčiūniene, dabar su nuostabia bendradarbe, lavinamosios klasės mokytoja Irma Latvaitiene, kuri yra ne tik puiki spec. pedagogė, draugiška kolegė, bet ir mūsų metodinio būrelio pirmininkė. Sutariame ir su kitų klasių mokytojais, dalinamės patirtimi, kolektyve tikrai yra daug nuostabių žmonių.

–Norisi išgirsti Jūsų komentarą, kokie jaunuoliai mūsų šalyje šiandien renkasi mokytojo kelią ir kur Lietuvai gauti autoritetingų pedagogų?

– Labai gaila, bet šiandien jaunuoliai mažiau domisi mokytojo profesija, dažniau žiūri į pelningesnes. Manau, kad pedagogams labai svarbus atsidavimas, pašaukimas, meilė mokiniams ir savo darbui, tačiau tarp jaunuolių tokių pedagogų mažoka.

Ši profesija vis dar nėra populiari ir pakankamai vertinama, o tai įtakoja ir valstybės politika. Norint turėti autoritetingų pedagogų, vis dar reikėtų kelti mokytojų prestižą bei atlygį už darbą, o ne tik žadėti, kad kažkada mokytojų profesija jau bus prestižinė.

– Esate literatė, kaip jau sakėte, vartanti ir savo pirmąją knygą „Mylėkime savo pasaulį“. Kokie jausmai šėlioja Jūsų širdyje?

– Džiaugiuosi, kad pagaliau išleidau savo pirmąją knygą, kurią paskyriau savo tėvų Vladzės ir Jono Mečionių atminimui. Gera, kad pagaliau galiu dalintis savo kūryba su kitais žmonėmis. Šia savo knyga norėjau perteikti žmonėms pozityvias mintis apie šio pasaulio grožį. Jis yra skirtas mums visiems, tik reikia mokėti jį mylėti ir pastebėti šalia esančius žmones, mylėti ir gerbti savo tėvus, saugoti šeimą kaip vertybę, mylėti gamtą, mylėti savo Tėvynę – Lietuvą. Artimiausiu metu planuoju prisijungti prie Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narių.

– O žmogiško pavydo, kad kiti literatai leidžia knygą po knygos, Jumyse nekyla?

– Pavydo mano sieloje nėra, esu žmogus, mokantis pasidžiaugti ne tik savo, bet ir kitų žmonių sėkme, tad visada džiaugiuosi kiekviena nauja jų knyga. Tai tarsi dar vienas kūdikis, ateinantis į pasaulį, kurio gimimu džiaugiamės visi kartu.

Kiekvieno galimybės kitokios. Mano planuose – taip pat ne viena knyga, šiemet planuoju išleisti eilėraščių knygelę vaikams, dar pasakų knygelę, o, jei bus galimybė, tai ateityje norėčiau ir dainyno, ir muzikinių spektakliukų scenarijų knygelės, gal dar savo dainų kompaktinio disko. Planų daug, kad tik būtų galimybės juos įgyvendinti.

– Ar kūryba Jums – sunkus užsiėmimas? Ar turite pakankamą laisvę kurti ir galimybę dalintis?

– Kūryba – ne sunkumas, o malonumas. Kūryboje žmogus vis iš naujo atranda save, kiekvieną kartą gimsta nauji dalykai, kartais eilėraštis, kartais – daina, kartais kažkoks personažas ar kostiumas, muzikinis spektaklis. Kurti galima įvairiai ir įdomiai – visada smagu savo kūryba dalintis su kitais. Gal kartais pritrūksta lėšų savo kūrybai realizuoti, bet esu taupi, tad, kai siekiu to tikslo, taupau ir sutaupau.

– Ką Jūs pati gaunate iš savo kūrybos? Ir apskritai, kas skatina kurti, o kas, atvirkščiai, kiša koją?

– Kūryba man yra džiaugsmas. Kai kažką kuri, gyvenimas tampa įdomesnis, nėra kada nuobodžiauti – tuo, ką sukuri, gali dalintis su kitais. Kūryba man tarsi varomoji jėga, kuri savaime skatina eiti į priekį ir realizuoti savo mintis, gebėjimus. Tačiau kurti skatina ir bendrystė su kitais literatais, dainuojančiais, muzikuojančiais žmonėmis.

– Daugelis girdėjome Jus dainuojant, gėrėjomės stipriu gražiu balsu. Kodėl nepasukote dainininkės keliu?

– Viską sudėstė likimas. Vaikystėje labai mėgau dainuoti, dainuodavau kartu su radijo imtuvu, su senų plokštelių įrašais, mintinai mokėjau visas dainas, kurias tada transliuodavo per radiją. Gal ir būčiau pasukusi tuo keliu, bet neturėjau sąlygų.

Kai dar buvau mokinė, dėl absoliučios klausos mane atrinko į muzikos mokyklos smuiko klasę. Bet gyvenome kaime, tėvas dirbo ir neturėjo galimybės mane ten vežioti, o motina buvo neįgali, taigi, teko pasitenkinti mokyklos choru ir dainavimu namuose ar sodelyje.

Vėliau tėvai man išrinko siuvėjos profesiją ir aš, nors ir nenorėjau, kaip paklusni dukra įstojau į profesinę mokyklą ir kurį laiką dirbau siuvimo fabrike. Kai atsirado pedagogų padėjėjų etatai, išėjau iš siuvimo fabriko, nes labai norėjau dirbti su vaikais. Tada įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, baigiau edukologijos, socialinės pedagogikos bakalauro ir socialinio darbo, menų terapijos specialybių magistro programas. Svajojau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, bet neturėjau nei patirties, nei pinigų, tai taip viskas ir liko. Dainavau ir kūriau spektaklius kartu su mokiniais. Slaugydama motiną, dainuodavau ir prie jos lovos.

– Savo kuriamoms melodijoms renkatės tik savas eiles, ar dainomis paverčiate ir kitų literatų eilėraščius?

– Dažniausiai kurdavau pagal savo eiles, tiesą sakant, kartais būdavo ir taip, kad iš karto gimsta ne eilėraštis, o daina. Kelias dainas esu sukūrusi ir pagal Marijampolės literatų ,,Sietyno“ klubo pirmininko Ričardo Jurgelevičiaus žodžius, kai jis, išgirdęs mano dainavimą, paprašė sukurti dainas pagal jo eilėraščius. Taip atsirado dainos ,,Pušelė ir mergelė“, ,,Kalėdinė dainelė“ ir ,,Daina tėvui“.

Dar vieną dainą ,,Meilė – tai“ sukūriau pagal savo ir savo mamos eilėraščių žodžius. Ši daina gimė, kai muzikantas iš Vilniaus Gintautas Mečinskas atsiuntė man savo sukurtą įgrotą muziką ir pasiūlė ką nors pagal ją sukurti. ,,Meilė – tai“ dabar dainuoja jauni Lietuvos atlikėjai Jurinta ir Martynas. Armonikos ansamblio vadovas, maestro, kompozitorius Stasys Liupkevičius sukūrė pagal mano eiles dvi dainas ,,Žmogui reikia žmogaus“ ir ,,Siela“, o Alytaus apskrities literatų klubo ,,Tėkmė“ narė Loreta Zabalujeva – dainą ,,Lietuvai“. Muzikantas Nerijus Čekavičius šį muzikinį kraitį papildė dar trimis dainomis ,,Aš noriu angelu pavirsti“, ,,Ašarų upė“, ,,Aš ieškosiu tavęs“.

– Kaip dažnai panirstate į praeitį, prisiminimus? Kaip nusakytumėte, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenąs?

– Praeitis – dabartis – ateitis – viskas surišta mūsų gyvenime. Nėra dabarties be praeities, nėra ateities be dabarties, tad būna visaip. Kartais prisimeni praeitį, kartais pasvajoji apie ateitį, bet suvoki, kad praeities pakeisti negali, o ateitis dar kažkur neapčiuopiama. Tad geriausia būti čia ir dabar ir džiaugtis kiekviena gyvenimo dovanota akimirka.

Gyvenimo prasmė kiekvienam atrodo skirtingai. Manau, kad žmogaus gyvenimas prasmingas tada, kai jis moka mylėti, kai jis gyvena ne vien tik sau ir žygiuoja per gyvenimą, padėdamas ar ką nors duodamas kitiems ir net po savęs palikdamas pėdsakus kitų žmonių širdyse. Gyvenimo keliu keliaukime taip, kad atsisukus atgal nebūtų gėda ir galėtume ištarti „aš čia ėjau ir po manęs čia pasidarė gražiau“…

– Kokiais žmonėmis iš savo giminės didžiuojatės?

– Gal ne tiek didžiuojuosi, tiesiog esu dėkinga savo tėvams už man suteiktą gyvybės dovaną ir už viską, ką dėl manęs padarė.

– Ir filosofinis klausimas: kuo šiandien esate geresnė negu buvote vakar?

– Į filosofinį klausimą – filosofinis ir atsakymas. Kažkam šiandien esu geresnė negu vakar, kažkam vakar buvau geresnė, negu šiandien, visiems gera niekada nebūsi, tad ir vėl klausimas – geresnė kam? Jei kalbėsime apie tai, kad geresnė sau – tai iš tikrųjų sau leidžiu daugiau norėti negu anksčiau.

– Esate nepalaužiama optimistė. Ar savo nuolat sėjamu pozityvumu, meile neatstumiate kai kurių žmonių, ypač verkšlenančių pesimistų?

– Būna visaip, yra nemažai žmonių, kuriems patinka mano optimizmas, pozityvumas, meilė, kai kurie džiaugiasi mano buvimu šalia ir dėkoja, kad esu, laiko mane labai miela ir protinga, nors kartais atsiranda ir tokių, kurie galvoja, kad aš beprotė. Nepriklausomai nuo jų nuomonės, esu tokia, kokia esu, tokia ir stengsiuosi išlikti.

Gyvenime teko susidurti ir su apkalbomis, ir su pavydu, kartais atsirasdavo ir tokių, kurie bandydavo visokiais būdais juodinti, kai kurie bandydavo klijuoti nebūtas etiketes, kai kurie sakė, kad ,,jei viskas žmogui gerai, tai kažkas nenormalu“.

Kartais būdavo nemalonu ir nelengva būti šalia tokių negatyviai nusiteikusių žmonių, kartais tiesiog dvasiškai pavargdavau nuo jų pesimizmo, bet negaliu jų teisti. Galbūt jiems neduota pamatyti ir suprasti šio gyvenimo šviesiųjų pusių, o tamsoje juk viskas atrodo niūru.

– Pasaulyje šiuo metu vyksta sudėtingi geopolitiniai procesai. Kaip pačią veikia netoliese vykstantis karas?

– Norėčiau, kad būtų taika visame pasaulyje. Karas niekam nėra malonus, tad, žinoma, liūdna, kad jis vyksta, kad kenčia niekuo nekalti žmonės. Kai pastaruoju metu iš eterio sklinda daugybė negatyvios informacijos, ji žmones vargina, tad manau, kad žmonėms dabar ypač reikalingi pozityvūs dalykai. Džiaugiuosi, kad mano išleista knyga „Mylėkime savo pasaulį“ jau skaitytojų rankose.

– Ir klausimas, kurio nepaklausiau, o turite ką pasakyti.

– Taip filosofiškai ir sudėtingai galvojusi apie gyvenimą, praėjusi daugybę gyvenimo sunkumų, supratau, kad gyvenimas – tiktai žaidimas. Reikia gerai išmanyti šio žaidimo taisykles ir turėti šalia kuo daugiau gerų žaidimo partnerių.

Tad džiaukimės ir žaiskime gyvenimą taip, kad šis žaidimas būtų smagus ne tik mums, bet ir kitiems.