Ar JAV pateiktą „taikos planą” Ukrainai rašė rusai?

Visame šiame spėlionių ir informacijos nutekinimo procese nemažėja rūko. O dar daugiau – tiesiog šiukšlių, dėl kurių gali įsisopėti galva. 

Ką iš tiesų galime žinoti jau dabar. Amerikietiški, europiniai bei rusiški šaltiniai sutaria, kad pirminį naujojo 28 punktų taikos plano variantą (red. pastaba: galutiniame liko 22) parengė Maskva. Greičiausiai prezidento Vladimiro Putino užsienio politikos patarėjas Jurijus Ušakovas ir Tiesioginių investicijų fondo vadovas Kirilas Dmitrijevas, tapęs vidnu svarbiausių Kremliaus derybininkų. Plano projektą jie perdavė partneriams JAV, kur prie jo prisėdo prezidento Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Stevenas Wittkoffas ir greičiausiai prezidento žentas Jaredas Kušneris, pirmosios D. Trumpo kadencijos metu svarbiai prisidėjęs prie vadinamųjų „Abraomo susitarimų” tarp Izraelio ir kai kurių arabų šalių. 

Tokią spėlionę mėgino patvirtinti britų laikraštis „The Guardian”, kuris po tam tikros lingvistinės ekspertizės dar praėjusios savaitės pabaigoje skelbė, kad plano projekto tekstas neabejotinai buvo rašytas rusų kalba ir tik vėliau išverstas į anglų. Todėl tekste esą liko negyvybingų, nevartojamų angliškų sąvokų ir kalbos konstrukcijų. 

Taikos plano Ukrainoje projekto autoriai savo ar statytinių rankomis dokumento turinį nutekino į žiniasklaidą. Likus dviem dienoms iki D. Trumpo Rusijos naftos gigantams „Rosneft” bei „Lukoil” paskelbtų sankcijų įsigaliojimo (lapkričio 21 d.). Turėdami tikslą tas sankcijas atidėti ar bent jau minimizuoti jų poveikį (ypač dėl „Lukoil” valdomo turbo užsienyje). Nesėkmingai. 

Kas aišku dar? O gi tai, kad D. Trumpas apie naująją taiko iniciatyvą iš pradžių kalbėjo itin aptakiai, vengė bet kokios konkretikos. Nors ir pabrėždamas, kad Ukrainai jo nederėtų atmesti. Būta pranešimų JAV medijose, esą D. Trumpas dokumento net neskaitė. Tačiau vėl gi – skelbta informacija buvo paremta neįvardytų šaltinių kalbėjimu su anonimiškumo sąlyga. Nors galėjo būti ir taip. D. Trumpas ikišiol demonstravo pasitikėjimą savo derybininkais ir tuo, ką jie veikia. 

Ko gero, labiau teisūs yra tie politikos analitikai, kurie šia tema pabrėžia, kad amerikiečių derybininkams buvo visiškai netikėta, kad rusų parengto plano metmenys nutekėjo į žiniasklaidą. Gi antrieji siekė labai konkrečių tikslų. Be sankcijų prieš „Rosneft” ir „Lukoil” suspendavimo jie galėjo tikėtis, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis atmes parengtą planą iš principo kaip nepriimtiną jo šaliai. Tikslas: parodyti, esą Rusija siekia realios taikos, siūlo savo variantus, o V. Zelenskis siekia tik spyriotis palaikomas Europos šalių. 

Jei taip ir buvo, užmačia neišdegė. V. Zelenskis pirmosiomis dienomis po žiniasklaidos pranešimų apie „taikos planą” akivaizdžiai buvęs „ties riba”. Galima prisiminti jo viešą pareiškimą, esą Ukraina gali būti priversta rinktis savo orumą ir kartu netekti esminio sąjungininko kare – JAV galų gale pavedė savo komandą rimtai derėtis su savo atstovais ir nesuteikti progų apkaltinti jo šalį taikos proceso sabotavimu. 

Dabar sakoma, kad naujasis „taikos plano” projektas sumažėjo savo apimtimi, Ukraina nubrėžė bent tris sau nepriimtinas „raudonas linijas” – dabar Rusijos kariuomenės okupuotų teritorijų atsisakymo, savo kariuomenės skaičiaus ribojimo ir Konstitucijoje įtvirtinto narystės NATO bloke siekio ir pasiuntė kamuolį atgal amerikiečiams bei rusams. 

Kita vertus, jeigu Kremliaus užmačia buvo siekti, kad naująjį planą V.Zelenskis tiesiog atmestų, tai dar nereiškia, kad Maskva turėjo tikslą jį priimti. Taip, net Vladimiras Putinas apie dokumentą spėjo pakalbėti palankiai. Taip, planas numato tokias nuostatas kaip „užtikrinta Ukrainos nepriklausomybė” bei Rusijos įsipareigojimas nebepulti Ukrainos ar Europos. Tačiau patirtis, deja, akivaizdžiai rodo, kaip rusai šiame amžiuje paiso savo anksčiau prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Ar tai būtų Budapešto memorandumas, ar Minsko susitarimai.