Apie korupcijos įtaką krašto gynybai

Negali pasakyti, kad tokie skaičiai galėtų išversti iš koto, bet tai, kad Ukrainos kariuomenė jau ilgą laiką patiria aštrų vadinamosios „gyvosios jėgos” deficitą – anokia paslaptis. Šitai kiekviena palankia proga pabrėžia vietiniai ir tarptautiniai karo stebėtojai. Kada ši problema, taip pat ir dezertyrų skaičius tapo masiniai, Rusijos agresiją atremiančioje šalyje nustota kalbėti apie galimą persilaužimą, pergalę ar teritorijos su nuo 1991 m. galiojusiomis sienomis vientisumo atkūrimą.

Nuo pat karo pradžios, kada į kovą su rusų agresoriais stojo didelė dalis idėjinių ukrainiečių, o vėliau didelei daliai jų neišvengiamai žuvus, Ukrainos valdžia patiria vis didesnių mobilizacijos iššūkių. Tai ir plačiai nušviesta korupcija teritoriniuose kariuomenės komplektavimo padaliniuose ir kūrybiškai sukurtos schemos, kurios padeda išvengti draudimo šaukiamojo amžiaus piliečiams išvykti į užsienį. Be to ukrainiečiai niekada nesekė tuo pavyzdžiu, kuriuo savo ginkluotąsias pajėgas jau keletą metų komplektuoja Rusija, skatindama kariauti už pinigus pačius asocialiausius asmenis. Kuriems suteikiama viltis uždirbti tiek pinigų, kiek jie normaliomis aplinkybėmis nesugebėtų užsidirbti per visą savo gyvenimą. Kitas Vladimiro Putino diktatūros taikinys – kriminalinis elementas. Dar 2022-2023 m. šią schemą, teisėsaugai iškėlus baudžiamąją bylą ar įkalinus baudžiamas veikas padariusius asmenis, šaukti į vadinamųjų privačių karo kompanijų ar kariuomenės gretas pasiūlė tuo metu režimui artimas verslininkas-mafijozas Jevgenijus Prigožinas. 2023 m., per Jonines jis sukėlė maištą, kuris savaime nuslopo. Galiausiai J. Prigožinas buvo privačiame lėktuve, kuris dėl oficialiai nežinomų aplinkybių sprogo ore, kai skrido iš Maskvos į Sankt Peterburgą.

Kalinius į karą prieš Rusiją verbavo ir ukrainiečiai, tačiau ši praktika niekada nebuvo masinė, be to reglamentuota įstatymų, kurie tokią idėją įgyvendinti labiau trukdė, nei padėjo ją išpuoselėti ligi rusiškos tobulybės.

M. Fedorovas, Aukščiausiojoje Radoje (parlamente) patvirtintas tik iš antro karto (pirmąsyk Volodymirui Zelenskiui pateikus jo kandidatūrą į gynybos ministrus jis virto nesurinkus reikiamos balsų daugumos) apie padėtį karo lauke prakalbo tą pačią dieną, kada vienai iš V. Zelenskio politinių oponentų – buvusiai ministrei pirmininiei Julijai Tymošenko – Ukrainos antikorupcinės teisėsaugos organai pateikė įtarimus dėl bandymų papirkti parlamentarus, mokant jiems po 5 ir 10 tūkst. JAV dolerių per mėnesių, o šiems įsipareigojant balsuoti Radoje taip, kaip reikia J. Tymošenko ir jos vadovaujamai partijos „Batkivščina” frakcijai parlamente. Kažkada ši politikė, su V. Putinu Maskvoje pasirašiusi susitarimą dėl neskaidraus rusiškų gamtinių dujų tiekimo į Ukrainą, pasak ukrainiečių medijų, pastaruoju metu itin kritikavo JAV ir Europos Sąjungos (ES) remiamas antikorupcijos institucijas, sakydama, kad šalis negali būti „valdoma iš užsienio”.

Pavartęs Ukrainos medijas internete, niekur nemačiau diskusijos apie tai, ar verta kovoti su didžiule šalies problema – korupcija – agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje metu. Tačiau kai kurie žmonės kelia svarbią dilemą: ar nėra amoralu smerkti vengiančius karo tarnybos, dezertyruojančius iš kovos dalinių bendrapiliečius, kurie nenori dėti savo galvos už tokius kaip J. Tymošenko ar buvęs V. Zelenskio biuro vadovas Andrejus Jermakas bei kitus, kuriuos už pakarpos praėjusiais ir šiais metais sugriebė Ukrainos nacionalinis kovos su korupcija biuras ir specialioji kovos su korupcija prokuratūra. Dvi institucijos, kurias pernai V. Zelenskis siekė integruoti į savo valdžios vertikalę (J. Tymošenko balsavo „už”). 

Pamokantis klausimas šia prasme yra tik vienas: kiek lietuvių karo grėsmės akivaizdoje atsisakys patriotinio motyvo ir ims svarstyti, ar verta jiems ginti ne tėvynę, o kompanijos „Fegda” ir jos buvusio komercijos direktoriaus, dabar laikinojo socialdemokratų ppartijos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus interesą?