Apie gam­tos ir me­džio­to­jų ak­tu­a­li­jas rug­pjū­tį

Anks­ty­vą ry­tą ste­biu ja­vų lau­kuo­se be­si­ga­nan­čius tau­riuo­sius el­nius, stir­nas ir ap­ima ne­ri­mas. Kur dau­giau jiems su­si­ras­ti mais­to, jei žmo­gus at­ėmė vi­sas na­tū­ra­lias ga­nyk­las ir pa­ver­tė jas dir­ba­mais lau­kais? 

Ap­tvė­rė miš­ko jau­nuo­ly­nus, už­so­di­no miš­ko aikš­te­les ir iš es­mės at­ėmė iš ka­no­pi­nių žvė­rių jiems is­to­riš­kai pri­klau­san­čią mi­ty­bi­nę ba­zę, paukš­čių ir smul­kių gy­vū­nų gy­ve­ni­mo ir dau­gi­ni­mo­si vie­tas. 

Me­džio­to­jų ben­druo­me­nė gy­ve­na lau­ki­mu. Lie­pos 25 die­ną įvy­ko Me­džiok­lės tvar­ky­mo kon­sul­ta­ci­nės ta­ry­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos po­sė­dis. Klau­si­mų dau­giau ne­gu at­sa­ky­mų, to­kie ren­gi­niai yra pui­kus de­mo­kra­tinių pro­ce­sų imi­ta­vi­mas – jūs pa­kal­bė­kit, o mes pa­da­ry­sim kaip mums rei­kia. 

To­liau „stu­mia­mas“ elek­tro­ni­nis me­džiok­lės la­pas, ku­riam iš es­mės ne­pri­ta­ria nie­kas. Tai žmo­gaus tei­sių ir as­mens duo­me­nų ap­sau­gos pa­žei­di­mas, o pliu­sas aiš­kiai vie­nas – kaž­kam ver­kiant rei­kia įsi­sa­vin­ti pa­ža­dė­tus pi­ni­gė­lius. 
Vals­ty­bė ban­do at­si­sa­ky­ti bet ko­kios me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų ap­skai­tos ir po­pu­lia­ci­jų ko­ky­bės kon­tro­lės. Siū­lo­ma at­si­sa­ky­ti su­me­džio­ji­mo li­mi­tų tau­rie­siems el­niams. Iš es­mės tai nie­ko blo­go. 

Tie me­džio­to­jus vie­ni­jan­tys klu­bai ir bū­re­liai, ku­rie me­džio­jo tvar­kin­gai, – ir me­džios tvar­kin­gai, tie, ku­rie bu­vo „mė­si­niai“ – tie ir liks „mė­si­niais“. Juk pa­nai­ki­nus su­me­džio­ji­mo li­mi­tus šer­nams ir stir­noms – jų tik pa­dau­gė­jo.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 85 tūkst. 900 el­nių, ne­skai­tant šių me­tų prie­au­gio. Tai aiš­kiai per daug, ta­čiau tai, ma­no ma­ny­mu, ro­do, kad ne­pa­si­tei­si­no įvai­rių gam­to­sau­gi­nių or­ga­ni­za­ci­jų sklei­džia­ma dez­in­for­ma­ci­ja apie blo­gus me­džio­to­jus. Me­džio­to­jai my­li ir tau­so­ja gam­tą, o su­kur­tos me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų li­mi­tų skirs­ty­mo ko­mi­si­jos prie Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to, į ku­rias įei­na ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, miš­ki­nin­kai, me­džio­to­jai, že­mės ir miš­kų sa­vi­nin­kai ne­at­li­ko sa­vo funk­ci­jų, o dau­ge­liu at­ve­ju net truk­dė tau­rių­jų el­nių po­pu­lia­ci­jos re­gu­lia­vi­mui. 

Čia vis­kas ge­rai, ta­čiau iš­ki­lo la­bai ak­tu­a­lus ka­na­pi­nių žvė­rių pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo per­kė­li­mas me­džio­to­jų ben­druo­me­nei. Ir nors kaž­kas tri­na ran­ko­mis, ta­čiau žvė­ris yra vals­ty­bės nuo­sa­vy­bė ir tur­tas. Dar dau­giau, žvė­rys yra vi­suo­me­nės – mū­sų vai­kai, ir anū­kai tu­ri tei­sę juos ma­ty­ti at­ei­ty­je. 

To­dėl me­džio­to­jai pri­va­lo už­tik­rin­ti bent mi­ni­ma­lių jų po­pu­lia­ci­jų eg­zis­ta­vi­mą. Tai kur čia šuo pa­kas­tas? Juk net vie­na brie­džių šei­my­nė­lė, gy­ve­nan­ti tūks­tan­ty­je hek­ta­rų miš­ko, at­eis val­gy­ti į pa­so­din­tus spyg­liuo­čių jau­nuo­ly­nus, o tau­rių­jų el­nių šei­my­nė­lė ga­ny­sis jū­sų ja­vuo­se. 

Pa­pras­čiau­siai jie ne­tu­ri ki­tų ga­nyk­lų ir mes jų ne­iš­mo­kė­me val­gy­ti žvy­ro, ak­me­nų ar kel­mų. Aiš­ku vie­na, yra žvė­ris – yra ža­la, nė­ra žvė­ries – nė­ra ža­los. 

Tai­gi, pa­kan­ka­mai pa­ti­nė si­tu­a­ci­ja. Ma­nau, kad su­me­džio­ji­mo li­mi­tų pa­nai­ki­ni­mas tau­rie­siems el­niams, ža­los at­ly­gi­ni­mo klau­si­mai ir me­džiok­lės ter­mi­nai tu­ri bū­ti svars­to­mi kom­plek­siš­kai. Jų iš­skai­dy­mas smū­giuos per po­pu­lia­ci­jų ko­ky­bę ir me­džio­to­jų ki­še­nę. Ža­los ne­bus, jei vi­sus ka­no­pi­nius žvė­ris pa­ver­si­me kol­dū­nais ar ki­ta pro­duk­ci­ja. 

Pri­pa­žin­ki­me, kad že­mės ir miš­kų ūkis yra ver­slo rū­šys su iš to iš­plau­kian­čio­mis ri­zi­ko­mis. Tai­gi, žvė­rių pa­da­ry­tus nuos­to­lius tu­ri da­lin­tis vals­ty­bė, nes žvė­ris pri­klau­so jai, že­mės ir miš­kų sa­vi­nin­kai, per nu­sta­ty­tas mi­ni­ma­lias ne­iš­ven­gia­mos ža­los to­le­ran­ci­jos ri­bas, ir me­džio­to­jai, jei žvė­rių aiš­kiai per daug. 

Be to, tu­ri bū­ti aiš­kiai įvar­di­na­mos ap­sau­gos prie­mo­nės ir jos tu­ri bū­ti su­sie­tos su lai­ko­tar­piu, kai me­džio­ti iš vi­so ne­ga­li­ma. At­ro­do aiš­ku, kaip dukart du, ta­čiau pa­klo­dę vi­si sten­gia­si pa­trauk­ti į sa­vo pu­sę. 

Jau da­bar iš me­džio­to­jų su­rink­tų pi­ni­gė­lių kom­pen­suo­ja­ma vil­kų, lū­šių ir stumb­rų pa­da­ry­ta ža­la, ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės že­mės ir miš­kų sa­vi­nin­kams – iš­lai­dos pre­ven­ci­nėms prie­mo­nėms, ma­ži­nan­čioms ka­no­pi­nių žvė­rių da­ro­mą ža­lą. 

Ma­ne ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no kai ku­rių me­džiok­lės or­ga­ni­za­ci­jų ly­de­rių pa­siū­ly­mas tau­rių­jų el­nių pa­te­les ir jau­nik­lius me­džio­ti nuo lie­pos 15 die­nos. At­leisk jiems Vieš­pa­tie, nes jie ne­ži­no ką da­ro... 

Pri­me­nu, kad me­džiok­lės ter­mi­nai yra nu­sta­ty­ti pa­gal na­tū­ra­lius bio­lo­gi­nius rit­mus: gi­mi­mas, ru­ja, am­žius, nuo ku­rio jau­nik­lis ga­li iš­gy­ven­ti pats. Šio­je ne­są­mo­nių pa­siut­pol­kė­je pa­si­gen­du sa­va­ran­kiš­kų, ne­pri­klau­so­mų moks­li­nin­kų nuo­mo­nės. Su il­ge­siu pri­si­me­nu į am­ži­nuo­sius me­džiok­lės plo­tus iš­ke­lia­vu­sį Me­džiok­lė­ty­ros la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ją doc. Kęs­tu­tį Pė­te­lį, to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se jis ži­no­da­vo ką da­ry­ti, o da­bar – ka­pų ty­la.

Nei plau­ko, nei tau­ko!

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas,

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas

Straips­nio au­to­riaus nuo­mo­nė ne­bū­ti­nai su­tam­pa su re­dak­ci­jos.