Apie Aly­taus ož­kas ir sit­ro

Su­si­ner­vi­nu­si ož­ka

Pri­sik­lau­sė ket­ve­riu­kė kal­bų ir įro­di­nė­ji­mų, jog val­džios įstai­gos plia­žu jau be­veik pa­si­rū­pi­no: plū­du­rais pa­žy­mė­ta mau­dy­mo­si vie­ta, gel­bė­to­jui sė­dė­ti kios­kas ir val­tis at­vilk­ti. Ne­svar­bu, jog vie­nas nuo­lat už­ra­kin­tas, o ki­ta – be ir­klų gu­li ant šo­no. Svar­biau­sia, ge­ri no­rai. Iš­min­tis, jog ge­rais no­rais pra­ga­ras grįs­tas ir ge­rai bū­tų, kad šu­va ka­tės gy­ve­ni­mą tu­rė­tų ir žie­mą ant pe­čiaus gu­lė­tų, šio­je si­tu­a­ci­jo­je bu­vo nu­ty­lė­ta.

Vy­rai nu­ta­rė iš­si­mau­dy­ti. Vė­sus Ne­mu­no van­duo kaip­mat at­gai­vi­no kū­nus ir pa­si­mir­šo ką tik tau­zy­tos kal­bos. Iš­li­pu­si į kran­tą kom­pa­ni­ja ne iš kar­to puo­lė reng­tis ir ei­ti na­mo, šiek tiek dar pa­sė­dė­jo. Nu­ta­rus, jog lai­kas – An­ta­nas nie­kaip ne­ga­lė­jo ras­ti sa­vo marš­ki­nių. Į pa­ieš­kas at­sku­bė­jo drau­gai. Su­bruz­di­mu su­si­do­mė­jo ir ap­lin­ki­niai. Aky­les­nis pi­lie­tis pa­ta­rė at­kreip­ti dė­me­sį į ož­ką, ku­ri įnir­tin­gai kram­sno­jo, o po jos barz­da mas­ka­ta­vo ran­ko­vė. Vi­si puo­lė gel­bė­ti marš­ki­nius. Ož­ka leng­vai pa­si­duo­ti ne­si­ruo­šė. Kaž­kas jai stuk­te­lė­jo per šon­kau­lius, ši ne­ga­lė­da­ma ap­si­kęs­ti to­kios ne­pa­gar­bos sa­vo per­so­nai – grybš­te­lė­jo ra­gu.

Peš­ty­nės bai­gė­si tuo, jog su­si­ner­vi­nu­si ož­ka iš­spjo­vė tuos ne­lem­tus marš­ki­nius. Ir kai vi­si jau pa­ti­kė­jo, jog nu­ga­lė­jo ož­ką, pa­si­ro­dė, kad ji šį raun­dą lai­mė­jo 0:1 – marš­ki­niai bu­vo su­ga­din­ti ir ne­tin­ka­mi ne­šio­ji­mui.

Nu­si­mi­nęs An­ta­nas bur­no­jo ant to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to ir jo ke­ti­ni­mų plia­žo at­žvil­giu. Sa­kė, pra­džio­je bent už­draus­tų gy­vu­lius ten ga­ny­ti – bū­tų jau­kiau ir šva­riau.

Po ku­rio lai­ko ož­ka ta­po įžy­my­be – apie šį nu­ti­ki­mą bu­vo pa­ra­šy­tas fel­je­to­nas vie­ti­nia­me laik­raš­ty­je. Tai bu­vo ne pir­mas kar­tas, kai Aly­taus ož­kos pa­te­ko į spau­dą. Me­tų pra­džio­je pa­skelb­ta, jog kai ku­rios Ko­mu­na­li­nio ūkio bu­tų val­dy­bos ne­si­rū­pi­no me­de­lių prie­žiū­ra. To­dėl prieš me­tus ne­ma­žai jų ap­grau­žė ož­kos, ki­ta da­lis – iš­lau­žy­ta niek­da­rių.

Bo­ka­lų nė­ra ir sit­ro, tren­kian­tis kli­jais

No­rė­da­mi pa­guos­ti An­ta­ną drau­gai ke­ti­no jį pa­kvies­ti bo­ka­lo alaus, ta­čiau šios min­ties grei­tai at­si­sa­kė, pri­si­mi­nę, kiek lai­ko to alaus lau­kė pas­ku­ti­nį kar­tą už­su­kę į bu­fe­tą. Pra­džio­je ge­rą pus­va­lan­dį lau­kė pa­da­vė­jos, po to – ne­bu­vo lais­vų bo­ka­lų. At­si­lais­vi­nus vie­nam bo­ka­lui, drau­gai pa­sa­kė, jog pa­lauks vi­sai ket­ve­riu­kei. Ne­gers gi vi­si iš vie­no bo­ka­lo. Vis­kas bai­gė­si tuo, jog po 2,5 va­lan­dos lau­ki­mo drau­gai iš­ėjo nie­ko ne­gė­rę, sub­ju­ru­sia nuo­tai­ka ir net at­si­sa­kę min­ties šūks­niais pa­si­pik­tin­ti ar pa­pra­šy­ti skun­dų kny­gos.

Čia ir­gi tu­rė­jo ne ko­kią pa­tir­tį net laik­raš­ty­je ap­ra­šy­tą: „Jau­kiai pa­si­jau­čia pi­lie­čiai, už­ėję į nau­jai at­re­mon­tuo­tą Aly­taus Var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo ar­ba­ti­nę. Vi­du­ji­nis vaiz­das tei­kia puoš­nią iš­vaiz­dą. Ta­čiau po pir­mo su­si­ti­ki­mo su pa­da­vė­ja kli­jen­tas pri­vers­tas pa­keis­ti sa­vo nuo­mo­nę, nes jis ap­tar­nau­ja­mas ne­man­da­giai, pa­tie­ka­lai pa­duo­da­mi ne­šva­riai ir t. t.

Daug pa­stan­gų tu­ri pa­dė­ti kli­jen­tas, kad gau­tų iš bu­fe­to skun­dų ir pa­gei­da­vi­mų kny­gą. Cha­ra­ke­rin­ga tai, kad kli­jen­tų pa­stan­gos daž­niau­siai tiks­lo ne­pa­sie­kia – nu­ei­na vel­tui, nes ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las jo­kiu bū­du šios kny­gos „ne­ga­li“ su­ras­ti.“

Pa­trau­kė drau­gai į au­to­bu­sų sto­ties bu­fe­tą ger­ti šal­to sit­ro. Sit­ro – gai­vu­sis vai­si­nis ga­zuo­tas gė­ri­mas, pla­čiai ga­min­tas So­vie­tų Są­jun­go­je. Jis bu­vo ta­pęs ben­dri­niu vi­sų „li­mo­na­dų“ pa­va­di­ni­mu. Sit­ro bu­vo su­kur­tas pa­rin­kus cit­ri­nos rūgš­ties, cuk­raus, aro­ma­ti­za­to­rių ir įvai­rių cit­ru­si­nių vai­sių si­ru­pų de­ri­nį.

Pa­te­ko An­ta­nas, Pra­nas, Juo­zas ir Edu­ar­das į pa­tį dis­ku­si­jų ir gin­čų įkarš­tį. Pa­ma­nė gal kas su­si­mu­šė ar kas ką ap­vo­gė. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ob­jek­tu ta­po sit­ro... „Iš­troš­kęs ke­lei­vis go­džiai sie­kia sit­ro ir, grei­tai at­kim­šęs bon­ką, pi­la­si į stik­li­nę. Bet gai­vi­nan­tis skys­tis sly­pi bon­ko­je ir ne­bė­ga. Pa­ga­liau į stik­li­nę pra­de­da te­kė­ti sit­ro, ta­čiau jis la­bai ne­įpras­to pa­vi­da­lo: te­ka pa­ma­žu, plo­na sro­ve...

– Čia, ma­tyt, nau­ja rū­šis, – vėl krei­pia­si į kai­my­ną, ku­ris ir­gi jau plu­ša su bon­ka. – Pir­mą kar­tą ma­tau to­kį tirš­tą. Ir sko­nis jo, tur būt, ne­blo­gas.

Ta­čiau jo nuo­mo­nė pa­si­kei­tė. Ke­lei­vis, tik pa­mė­gi­nęs nu­ry­ti po­rą gurkš­nių gai­vi­nan­čios skys­čio, įre­mia klai­kų žvilgs­nį į par­da­vė­ją.

– Ką jūs man da­vė­te?! – iš­gą­sin­gai klau­sia.

– Sit­ro.

– Koks čia sitro, jeigu jis tirštesnis už kisielių ir turi medžio klijų skonį? – piktinasi keleivis.

– Ko­kį pram­kom­bi­na­to vais­van­de­nių dirb­tu­vė pa­ga­mi­na, to­kį ir par­da­vi­nė­jam, – mė­gi­na tei­sin­tis par­da­vė­ja.

Ir taip pi­lie­čiai, vel­tui su­mo­kė­ję pi­ni­gus, skirs­to­si, mi­nė­da­mi brok­da­rių ir chal­tū­ri­nin­kų var­dus.“

Pas­kui juos pa­trau­kia ir drau­gų ket­ve­riu­kė, nu­ta­ru­si, jog šian­dien ne itin vy­ku­si die­na. Iš­ei­da­mi dar nu­gir­do, jog už­kan­di­nė­je „Ne­mu­nas“ pa­da­vė­jai at­si­sa­kius par­da­vi­nė­ti to­kį ne­ko­ky­biš­ką sit­ro, jai bu­vo iš­ra­šy­tas pa­pei­ki­mas.