Alytiškius į Iš­lau­žą trau­kia ne tik žu­vis

At­vy­kus į Iš­lau­žą šiek tiek pa­si­dai­riau po šios pa­ra­pi­jos Die­vo Dva­ro par­ką. Nuo kle­bo­ni­jos skli­do mie­la ra­mi mu­zi­ka. Su­tik­tas kai­mo sen­bu­vis Jo­nas Se­niū­nas pa­sa­ko­jo, kad par­kas su­kur­tas ben­dro­mis kle­bo­no ir kai­mo ben­druo­me­nės pa­stan­go­mis, ga­vus lė­šų per vie­tos veik­los gru­pę, pri­si­de­dant ir ki­tiems rė­mė­jams. Pa­ro­dė ir Vil­ka­viš­kio vys­ku­po Ri­man­to Nor­vi­los kry­žių, ku­ris pa­sta­ty­tas šven­to­riu­je, skir­tas pa­gerb­ti pa­ra­pi­jai ir jo­je gy­ve­nu­siems vys­ku­po se­ne­liams, ku­rie dva­si­nin­ką pa­lai­kė ti­kė­ji­mo ke­ly­je. Pa­siū­lė pa­si­gė­rė­ti jau įsta­ty­to­mis dve­jo­mis nau­jo­mis du­ri­mis, tin­ka­mo­mis to­kio sti­liaus baž­ny­čios sta­ti­niui. Du­rų au­to­rius – Hen­ri­kas Ra­tau­tas, jo du­ri­mis puo­šia­si Kau­no ka­ted­ra ir daug ki­tų ša­lies šven­to­vių.

„Kai pa­lan­kus oras, pa­ra­pi­jie­čiai mie­lai dar­bu pri­si­de­da prie baž­ny­čios par­ko at­nau­ji­ni­mo, jis tik­rai pui­kus“, – tei­gė J.Se­niū­nas.

Iš­lau­žo baž­ny­čia pa­sta­ty­ta re­konst­ra­vus 1860 me­tais sta­ty­tus dva­ro rū­mus, ku­rie pri­klau­sė gra­fams Tiš­ke­vi­čiams. Iš­lau­žo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas yra gi­liai pa­si­nė­ręs į mu­zi­kos pa­sau­lį, vys­to mu­zi­ki­nę, kul­tū­ri­nę veik­lą, dėl ku­rios ir trau­kia žmo­nės. Vi­sa­pu­siš­kai at­nau­jin­to­je Iš­lau­žo baž­ny­čio­je sak­ra­li­nę mu­zi­ką at­lie­ka ope­ros so­lis­tai Liu­das Mi­ka­laus­kas, Ju­di­ta Lei­tai­tė, Vai­das Vyš­niaus­kas, gru­pės „Pi­ka­so“ na­rys Ro­kas Lau­rec­kas. Tie­sio­gi­nė mi­šių tran­slia­ci­ja vyks­ta in­ter­ne­tu.

Kun. dr. V.Si­kors­kas, dzū­kas iš Laz­di­jų ra­jo­no, Juk­ne­liš­kių kai­mo, tei­gia, kad vi­sa ta mu­zi­ka, gė­lių ta­ke­liai ir gra­žus par­kas ša­lia baž­ny­čios, veik­la ben­druo­me­nė­je ir šven­čia­ma li­tur­gi­ja la­biau­siai rei­ka­lin­ga ne dėl links­my­bių ar nu­si­ra­mi­ni­mo, ku­rie žmo­gui taip pat svar­būs, bet kad jis ga­lė­tų leng­viau su­si­tik­ti su Die­vu. 

Sep­ty­ne­rius me­tus dva­si­nin­kas gy­ve­no vie­nuo­ly­ne Pran­cū­zi­jo­je ir bu­vo ta­pęs pa­grin­di­niu jo flo­ris­tu, da­bar tuos įgū­džius pri­tai­ko sa­vo baž­ny­čio­je ją puoš­da­mas. Žie­mą gė­lių par­si­ve­ža iš Kau­no, o va­sa­rą ren­ka lau­kų, pie­vų ir miš­kų gė­les. Jas kom­po­nuo­ti pa­de­da vie­ti­nės mo­te­rys, šis pro­ce­sas už­trun­ka apie pen­kias va­lan­das. Pa­sak kle­bo­no, sek­ma­die­nio mi­šių šven­ti­mas – tar­si žmo­gaus san­tuo­ka su Die­vu ir gė­lės la­bai tin­ka.

Dar vie­nas po­mė­gis, gi­męs Pran­cū­zi­jos vie­nuo­ly­ne – sod­riau­sių ir tur­tin­giau­sių sko­nių fer­men­tuo­tų gė­ri­mų ga­my­ba. Tas pro­ce­sas pa­pras­tai vyks­ta ati­džiai ste­bint pa­pū­gai Bu­bai. Iš­lau­žo Die­vo Dva­ro šei­mi­nin­kas mie­lai vai­ši­na sve­čius sa­vos ga­my­bos vy­nu iš gu­do­be­lių vai­sių, vyš­nių, mė­ly­nių, me­li­sos ir ki­tų gam­tos do­va­nų.