Aly­tu­je pri­siglau­du­sios uk­rai­nie­tės tė­vy­nės il­ge­sį mal­do min­ti­mis, kaip su­grįš na­mo karui pasibaigus

Na­ta­li­ja

Jau pus­me­tį Aly­tu­je gy­ve­nan­ti Na­ta­li­ja ne­daž­nai už­su­ka į Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bą. „Aš dir­bu, gal yra dar ma­žes­nes pa­ja­mas gau­nan­čių­jų, gal jiems la­biau ne­gu man rei­kia?“ – svars­to in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris. Na­ta­li­ja – pe­da­go­gė, dir­ban­ti nuo­to­li­niu bū­du. Gy­ven­da­ma Aly­tu­je ji nuo­to­li­niu bū­du mo­ko uk­rai­nie­čius gim­to­sios kal­bos. Kiek pa­ty­lė­ju­si mo­te­ris kal­ba: „Uk­rai­nie­tiš­kas at­ly­gi­ni­mas ne toks di­de­lis, ko­kio no­rė­tų­si. Kar­tais pa­vyks­ta ras­ti pa­pil­do­mų dar­bų čia, Aly­tu­je. Iš­gy­ven­ti kaž­kaip rei­kia. Ar­tė­ja žie­ma, ma­no striu­kė leng­va, už­su­kau su vil­ti­mi ras­ti pal­tą ar ki­tą šil­tes­nį vir­šu­ti­nį dra­bu­žį. Juk at­vy­kau tik su ke­liais pas­ku­bo­mis pa­si­im­tais dra­bu­žiais.“

Pa­de­da­ma mal­tie­tės Jū­ra­tės, Na­ta­li­ja ran­da jai pa­tin­kan­tį nau­ją pal­tą. Do­mi­si, kas jį siu­vo? Iš­gir­du­si, kad pal­tas pa­siū­tas gar­sių Lie­tu­vos siu­vė­jų, „Le­li­jos“ fab­ri­ko, ne­dve­jo­ja, – ims šį. Kiek ati­džiau ap­žiū­rė­ju­si, net nu­džiun­ga, kad pal­tas su pa­šil­ti­ni­mu, toks tiks ir vė­ses­niam oriui, ne­rei­kės nau­jo ap­da­ro la­biau at­ša­lus ieš­ko­ti.

Do­miuo­si, iš ku­rio Uk­rai­nos re­gio­no Na­ta­li­ja at­vy­ku­si. Ati­ta­ria, kad la­bai gra­žaus ir my­li­mo My­ko­la­ji­vo. Jis sa­vo ža­lu­mu pa­na­šus į Aly­tų – daug kle­vų, kaš­to­nų, bet mū­sų mies­te nė­ra to­po­lių. Vi­so­je Uk­rai­no­je gau­su to­po­lių, tad ir gra­žu. Šių me­džių jos mies­te My­ko­la­ji­ve daug, la­bai daug.

Su­tram­džiu­si jau­du­lį, po il­go­kos pau­zės 46 me­tų mo­te­ris pra­by­la mo­no­lo­gu: „Liūd­niau­sia man, kad aš vie­na. Vi­si su vie­nu ki­tu ar­ti­muo­ju ar šei­mo­mis, o aš – vie­na. Sū­nus pri­ver­tė į Lie­tu­vą iš­vyk­ti. Jis stu­den­tas, Ky­ji­ve stu­di­juo­ja me­di­ci­ną, jau tre­čia­me kur­se. Uk­rai­no­je li­ko ir vy­ras. Kiek­vie­ną die­ną il­ge­sys. Tik vie­nas Die­vas ži­no, koks mū­sų to­li­mes­nis li­ki­mas. Bet ti­ki­me per­ga­le, ti­ki­me sa­vo ša­lies ryž­tin­gu pre­zi­den­tu, ti­ki­me ko­vo­jan­čiais ka­riais.“

Na­ta­li­ja san­tū­ri, tak­tiš­ka. Ir sma­gu re­gė­ti, kai jos vei­das nu­švin­ta nuo ge­ros ži­nios iš sa­vos ša­lies, uk­rai­nie­čių lai­mė­ji­mų ka­ro fron­te.

„Šiuo me­tu bai­su va­žiuo­ti at­gal, o ir par­vyk­ti nė­ra kur. My­ko­la­ji­ve tu­rė­tų mū­sų na­mų jau ne­bė­ra, su­griau­ti. Ma­no ko­le­gė ri­zi­ka­vo, su­grį­žo ir įvy­ko bai­siau­sia, ji pra­ra­do vai­ką. Jis žu­vo“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Na­ta­li­jai sun­ku kal­bė­ti apie aly­tiš­kių ge­ru­mą. Šei­ma, ku­ri jai lei­do gy­ven­ti sa­vo bu­te, nuo­mos mo­kes­čio at­si­sa­kė, uk­rai­nie­tei lie­ka tik su­si­mo­kė­ti ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius. Kuk­lūs lai­ki­ni na­mai, bet sau­gūs. Dar ge­ri žmo­nės pa­de­da.

Čia, Aly­tu­je, Na­ta­li­ja, kaip nie­kur ki­tur bū­da­ma su­pra­to, kad rei­kia gy­ven­ti šia die­na. „Mes ne­kal­ba­me, ne­spė­lio­ja­me, mes per­ga­lės lau­kia­me ir mel­džia­mės“, – sa­ko ji ir vėl san­tū­riai ty­li. Vėl pra­by­la: „Sa­kau ačiū vi­siems man pa­dė­ju­siems sa­va­no­riams, ge­riems ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms, ku­riuos su­ti­kau pa­bė­gė­lės ke­ly­je. Lie­tu­viai ne­pa­li­ko mū­sų ne­lai­mė­je.“

Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos būs­ti­nė­je Na­ta­li­ja su­si­tin­ka su Svet­la­na ir jos duk­ra Vik­to­ri­ja. Na­ta­li­jos vei­das pa­gied­rė­ja, ji dar pri­sė­da, nors jau ke­ti­no iš­ei­ti. Mal­tie­tės Vir­gi­ni­ja su Jū­ra­te jai pa­siū­lo dar­žo­vių, ką tik par­si­vež­tų iš „Lidl“ par­duo­tu­vės.

Svet­la­na ir Vik­to­ri­ja

Bi­čiu­liš­kai pa­si­kal­bė­da­mos, dra­bu­žius ren­ka­si jau tri­se. Svet­la­na at­vi­rai kal­ba, kad mėgs­ta reng­tis ryš­kiau. Ji net ke­lis kar­tus pa­kar­to­jo, kad džin­si­nio au­di­nio striu­kė su kai­liu­ku, ku­rią čia pra­ei­tą kar­tą iš­si­rin­ku­si ir štai dė­vi, jai la­bai tin­ka ir pa­tin­ka.

Svet­la­na su duk­ra at­vy­ku­sios iš Ka­mians­ko, ku­ris yra įsi­kū­ręs prie Dniep­ro.

Duk­ra Vik­to­ri­ja ma­mą pa­tiks­li­na, kad jų mies­tas ran­da­si tų įvy­kių cen­tre. Mo­te­rims dar sun­ku iš­tar­ti žo­dį ka­ras, nau­ją jas api­bū­di­nan­tį var­dą – pa­bė­gė­lės. Pa­sak jų, mies­tas dar gy­ve­na, žmo­nės dir­ba la­bai at­sa­kin­gai, tau­py­da­mi elek­tros ener­gi­ją.

„Ten li­ko di­des­nė mū­sų šei­mos da­lis: ma­no se­suo, te­ta, mo­čiu­tė. Jie ne­su­ti­ko iš­va­žiuo­ti, ne­no­rė­jo pa­lik­ti sa­vo na­mų. Tė­tis mi­rė ka­ro me­tu. Ne, ne fron­te, o nuo li­gos“, – sa­ko Vik­to­ri­ja, sa­vo ša­ly­je tre­ni­ra­vu­si šo­kė­jų ko­man­dą, ku­ri krep­ši­nio var­žy­bo­se pa­lai­ky­da­vo krep­ši­nin­kų spor­ti­nę dva­sią.

De­vy­nio­li­ka­me­tė mer­gi­na no­rė­tų ras­ti ir Aly­tu­je pa­na­šų dar­bą, o, kad įgū­džių ne­pra­ras­tų, čia spor­tuo­ja su pa­žįs­ta­mo­mis mo­te­ri­mis.

Svet­la­na su duk­ra į Dzū­ki­jos sos­ti­nę at­vy­ko ba­lan­džio 24 die­ną. Aly­tų pa­si­rin­ko to­dėl, kad čia tu­ri pa­žįs­ta­mų bi­čiu­lių. Svet­la­na dar­bo vis dar ne­ran­da, yra už­si­re­gist­ra­vu­si už­im­tu­mo tar­ny­bo­je. Uk­rai­no­je ji vai­ra­vo tram­va­jų.

Vik­to­ri­ja sa­ko jau­čian­ti, kad ka­ras grei­tai baig­sis. Dar ne šie­met, bet baig­sis. „Iš­vyk­čiau at­gal net šian­dien. Čia ne­tu­riu tiek veik­los, kiek jos ras­čiau sa­vo ša­ly­je“, – tei­gia ji ir ima mai­gy­ti mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Stai­ga pa­siū­lo žvilg­tel­ti į jo ek­ra­ną. Ja­me – žva­li ka­ty­tė, ku­rią ran­ko­se lai­ko ji, Vik­to­ri­ja. „Čia ma­no Za­ra. Ją pa­ė­mė­me iš gat­vės, la­bai pri­si­ri­šo­me. Per vie­ną bom­bor­da­vi­mą Za­rą pa­me­tė­me. Su­grį­žo. Ži­no­te, ką reiš­kia jos var­das? Za­ra – ži­di­nio sau­go­to­ja, na­mų šei­mi­nin­kė“, – na­mų il­ge­sio Vik­to­ri­jos vei­de nie­kuo ne­už­tu­šuo­si. Ji, kaip ir ben­dra­am­žiai lie­tu­vai­čiai, no­ri bū­ti lais­va, dirb­ti tai, kas pa­tin­ka, bū­ti nau­din­ga ki­tiems. Ji la­bai pa­si­il­go ten li­ku­sių sa­vo ar­ti­mų­jų, da­bar se­sers glo­bo­ja­mos ka­ty­tės Za­ros.

Ma­ri­ja

Ši jau­na, gra­žių vei­do bruo­žų uk­rai­nie­tė iš Lu­hans­ko. Tai jos de­vy­nių as­me­nų šei­ma pir­mo­ji pa­si­bel­dė į Aly­taus mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos du­ris. Kaip me­na mal­tie­tė sa­va­no­rė Vi­da, jie at­vy­ko de­vy­nie­se, tarp jų bu­vo ir gar­baus am­žiaus mo­te­ris, ir ma­ža mer­gai­tė. La­bai džiau­gė­si, kad ta­me sun­kia­me pa­bė­gė­lių ke­ly­je ne­pa­si­me­tė, vi­sa šei­ma at­vy­ko.

„Me­nu vy­rą, su ko­kia mei­le jis kal­bė­jo apie sa­vo dar­bą ir pa­sie­ki­mus, ro­dos, plast­ma­sės ga­myk­lo­je. Mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ek­ra­ne ro­dė sa­vo dar­bo ka­bi­ne­tą, ku­rį su­nio­ko­jo pa­sta­to sto­gą pra­mu­šęs svie­di­nys. Džiau­gia­mės, kad jiems Aly­tu­je pa­vy­ko įsi­tvir­tin­ti“, – sa­ko sa­va­no­rė.

Ma­ri­ja at­vi­rai kal­ba, kad ka­ras ne­iš­ven­gia­mai pa­kei­tė vi­sos šei­mos gy­ve­ni­mus, bet svar­biau­sia, kad čia jie sau­gūs.

Kaip pa­sa­ko­ja Ma­ri­ja, iš­vy­ki­mas iš tė­vy­nės pra­si­dė­jus ka­rui bu­vo siau­bo ku­pi­nos die­nos. Mo­čiu­tei Mat­rio­nai – gar­baus am­žiaus, 96-erių emo­ciš­kai bu­vo sun­kiau­sia tai iš­tver­ti. Aly­tu­je ji mi­rė, pe­le­nus šei­ma par­veš į šei­mos ka­pi­nes, kai tik baig­sis šis siau­bas.

Ma­ri­jos vy­ras dir­ba, ji pa­ti kol kas dar­bo ne­ran­da, nuo­to­li­niu bū­du dirb­ti ne­ga­li. Di­džiau­sias jos, kaip ir ki­tų mo­te­rų no­ras, kad Uk­rai­na kuo grei­čiau nu­ga­lė­tų ag­re­so­rių, kad įsi­vy­rau­tų tai­ka ir ra­my­bė, su­kles­tė­tų kul­tū­ra ir me­nas. Ji pa­ti iki ka­ro už­si­ė­mė kū­ry­ba, me­nu. Ma­ri­ja pa­ste­bi, kad ir lie­tu­viai la­bai kū­ry­bin­gi.

Jau­na mo­te­ris la­bai pa­ten­kin­ta bu­tu Aly­tu­je, tei­gia, kad sa­vi­nin­kei, ku­ri jį jos šei­mai nuo­mo­ja, ver­ta pa­min­klą pa­sta­ty­ti. Ap­skri­tai, jos ma­ny­mu, aly­tiš­kiai ge­ri žmo­nės. Ir duk­re­lei dar­že­ly­je ne­ki­lo bė­dų dėl adap­ta­ci­jos, gru­pė­je ji ne vie­nin­te­lė uk­rai­nie­tė.

„Aly­tus mus pa­si­ti­ko tik­rai drau­giš­kai, jau­čia­me pa­lai­ky­mą, pa­dė­jo ir pa­de­da kuo ga­li, ver­ti­na­me tą pa­gal­bą“, – tei­gia uk­rai­nie­tė.

Su duk­re­le ji daž­nai iš­ei­na pa­si­vaikš­čio­ti po Aly­tų, pa­si­jau­čia vie­nu me­tu pa­bu­vu­si ir mies­te, ir gam­to­je, nes mū­sų mies­tas – la­bai ža­lias. „Ten, pas mus, Uk­rai­no­je, šiuo me­tu šil­čiau ne­gu čia. Čia žo­lė dar to­kia ža­lia, o mū­suo­se vi­sa pil­ka“, – il­ge­sio juk ne­pa­slėp­si.

* * *

Vi­sos jos – Na­ta­li­ja, Svet­la­na, Vik­to­ri­ja, Ma­ri­ja – uk­rai­nie­tės, su­tik­tos Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos būs­ti­nė­je Aly­tu­je, iki su­grįš į Uk­rai­ną, ban­do kur­ti gy­ve­ni­mą mū­sų mies­te. Dir­ba, ieš­ko dar­bo, mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos, lei­džia vai­kus į ug­dy­mo įstai­gas. As­me­ni­nis jų gy­ve­ni­mas yra su­sto­jęs. Jos lau­kia. Lau­kia per­ga­lės. „Mes su­grį­žu­sios pa­va­duo­si­me vy­rus at­sta­ty­mo dar­buo­se. Vi­sų mū­sų ran­kų rei­kės. Juk vi­sa, kas mums taip svar­bu, su­griau­ta, iš­nie­kin­ta“, – tei­gia pa­šne­ko­vės, o Na­ta­li­ja ty­lo­mis pa­ro­do ar­ti­mų­jų ką tik at­siųs­tą vaiz­dą po ei­li­nio Ru­si­jos smū­gio ra­ke­to­mis...