Aly­tiš­kio me­te­o­ro­lo­go įžval­gos: ar ka­da pa­gal­vo­jo­te, ku­ria­me Aly­taus mik­ro­ra­jo­ne žai­buo­ja dau­giau­siai ir kur rū­kas tvy­ro il­giau­siai?

Per­kū­ni­jos

Ne kar­tą te­ko gir­dė­ti aly­tiš­kius sa­kant, kad žai­bas daž­no­kai tren­kia į mies­to te­le­vi­zi­jos bokš­tą, esan­tį ant aukš­tos Li­kiš­kė­lių kal­vos, ta­čiau nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neig­ti to ne­ga­liu, ka­dan­gi Lie­tu­vo­je esan­ti žai­bų ap­ti­ki­mo sis­te­ma tiks­li, ta­čiau ne tiek. (Žai­bo iš­ly­džio vie­to­vės nu­sta­ty­mo pa­klai­da sie­kia iki ke­le­to šim­tų met­rų). Ne­žiū­rint to, ga­li­ma kon­kre­čiai pa­sa­ky­ti, ku­rio­je mies­to da­ly­je žai­buo­ja daž­niau. Ap­do­ro­jus su­kaup­tus duo­me­nis pa­aiš­kė­jo, kad dau­giau­sia per­kū­ni­jų ten­ka piet­va­ka­ri­nei Aly­taus pu­sei (ge­le­žin­ke­lio sto­ties ir Vidz­gi­rio miš­ko apy­lin­kės), o ma­žiau­siai – šiau­rės ry­ti­nei (Pra­mo­nės ra­jo­nas, Pa­ne­mu­nė ir Pir­ma­sis Aly­tus). Ne­daž­nas žmo­gus ži­no ir fak­tą, jog apy­lin­kės, esan­čios į pie­tus ir piet­va­ka­rius nuo Aly­taus, pa­ten­ka į re­gio­ną, ku­ria­me per­kū­nuo­ja vi­du­ti­niš­kai dau­giau­siai Lie­tu­vo­je.

Per maž­daug 11 me­tų, kai Lie­tu­vo­je vei­kia Žai­bų ap­ti­ki­mo sis­te­ma, Aly­taus mies­te bu­vo už­fik­suo­ta 526 žai­bų iš­ly­džiai iš ku­rių apy­tiks­liai tik kas penk­tas žai­bas tren­kė iš de­be­sies į mies­to že­mę. Ga­li­ma net ma­te­ma­tiš­kai pa­juo­kau­ti, kad maž­daug šim­tui aly­tiš­kių te­ko vie­nas Aly­tu­je už­fik­suo­tas žai­bo iš­ly­dis. Yra pa­skai­čiuo­ta, kad ti­ki­my­bė bū­ti nu­trenk­tam žai­bo yra ma­žes­nė nei 1 prie 1 mi­li­jo­no, be to, vy­rus žai­bas nu­tren­kia net iki 4–5 kar­tų daž­niau nei mo­te­ris, ta­čiau beveik 90 proc. žmo­nių iš­gy­ve­na žai­bo smū­gį.

Rū­kas

Aly­taus mies­tas pri­klau­so vie­nai iš ma­žiau­siai rū­kuo­tų ša­lies vie­to­vių: tiek die­nų skai­čius su rū­ku, tiek vi­du­ti­nė me­ti­nė rū­ko truk­mė yra vie­na ma­žiau­sių Lie­tu­vo­je. Ne­žiū­rint to, rū­ko rū­šių yra net ke­le­tas ir to­dėl rū­kas ga­li bū­ti la­bai lo­ka­lus reiš­ki­nys. Aly­tu­je, Li­kiš­kė­lių mik­ro­ra­jo­ne, gy­ve­nu ga­na aukš­tai, to­dėl daž­no­kai ten­ka pa­čiam pa­ma­ty­ti, kaip rū­kas pa­ky­la ir tvy­ro virš Ne­mu­no ar miš­kų iš kar­to po lie­taus (ga­ra­vi­mo rū­kas). Šal­tuo­ju me­tų lai­ku, va­ka­re, virš nuo­sa­vų na­mų kvar­ta­lų la­bai ge­rai ga­li­ma pa­ma­ty­ti be­si­for­muo­jan­čią tam tik­rą „ter­ša­lų rū­ko“ rū­šį – smo­go sluoks­nį. Šis ky­la esant ra­mioms oro są­ly­goms dėl ku­ro de­gi­ni­mo, kai ore pa­di­dė­ja kie­tų­jų da­le­lių skai­čius ir ap­link jas su­si­kon­den­suo­ja van­dens la­še­liai mums at­ro­dan­tys kaip rū­kas ar mig­la.

Aly­tu­je rū­kai daž­niau­siai tvy­ro virš Ne­mu­no ir ap­link jį (ry­ti­nė mies­to da­lis), o esant pa­lan­kioms są­ly­goms, jie grei­tai ap­ima vi­sas že­mu­mo­se esan­čias mies­to te­ri­to­ri­jas ir vė­liau­siai at­slen­ka į Vidz­gi­rio ir Li­kiš­kė­lių mik­ro­ra­jo­nus bei da­lį Dai­na­vos/Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­nų.

Žie­mą, kuo­met at­ke­liau­ja šil­ta oro ma­sė, o ant že­mės te­be­bū­na le­do ir snie­go, for­muo­ja­si ad­vek­ci­niai rū­kai. Šie rū­kai, prie­šin­gai nei pa­mi­nė­ti anks­čiau, ap­ima di­de­les ša­lies te­ri­to­ri­jas. To­kių rū­kų me­tu, ten­ka pa­ste­bė­ti, mies­to cen­tri­nė­je da­ly­je rū­kas bū­na šiek tiek sil­pnes­nis (ma­to­mu­mas ge­res­nis) ne­gu jo pa­kraš­čiuo­se.

Lie­tus

Jau se­niai ten­ka pa­ste­bė­ti to­kį vaiz­dą, kuo­met trum­po lie­taus de­be­sys tar­si ap­len­kia Dzū­ki­jos sos­ti­nę iš šo­nų. Mies­to cen­tri­nė­je da­ly­je lie­taus bū­na ma­žiau, o Pa­ne­mu­nė­je ir Pir­ma­ja­me Aly­tu­je pa­ly­ja daž­niau. Nors toks įspū­dis ga­lė­jo bū­ti klai­din­gas, ta­čiau pa­si­gi­li­nus į pas­ta­rų­jų ke­le­to me­tų kri­tu­lių kie­kio duo­me­nis (mies­te ir ap­link jį) bei vy­rau­jan­čius vė­jus, as­me­ni­nius pa­ste­bė­ji­mus ga­li­ma pa­aiš­kin­ti ga­na pa­pras­tai – sa­vi­tu vie­to­vės rel­je­fu. Kri­tu­lių kie­kį mies­to cen­tre, ti­kė­ti­na, su­ma­ži­na Ne­mu­no slė­nio že­mu­ma bei aukš­tų kal­vų su­for­muo­ti kri­tu­lių kie­kio še­šė­liai.

Pa­pras­tai iš va­ka­rų į ry­tus ke­liau­da­mos ir pro mies­tą pra­slin­ku­sios drėg­nos oro ma­sės grei­tai pa­sie­kia ki­tą ga­na aukš­tą kliū­tį – Dzū­kų aukš­tu­mas, esan­čias tarp Aly­taus ir Pi­va­šiū­nų. Kaip ro­do pas­ta­rų­jų ke­le­to me­tų ste­bė­ji­mai, prieš­vė­ji­niuo­se šių aukš­tu­mų šlai­tuo­se ir pa­čio­se aukš­tu­mo­se kri­tu­lių iš­kren­ta šiek tiek dau­giau nei Aly­tu­je. Tai­gi, vi­sai re­a­lu, kad su­si­for­ma­vęs įspū­dis dėl ne­vie­no­dai pa­si­skirs­tan­čio lie­taus yra tei­sin­gas ir iš­ties dau­giau pa­ly­ja į ry­tus nuo mies­to.

Vė­jas

Kaip esu ra­šęs pir­mo­je šių teks­tų da­ly­je, Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pu­čia vie­ni sil­pniau­sių vė­jų, nes mies­tas yra to­lo­kai nuo jū­ros ir ap­sup­tas miš­kų (o šie sil­pni­na vė­ją), ta­čiau net to­kia­me mies­te vė­juo­tą die­ną su­si­da­ro ne­ma­ži vė­jo grei­čio skir­tu­mai. Gy­ve­nan­tys Li­kiš­kė­lių mik­ro­ra­jo­ne tur­būt yra pa­ste­bė­ję, kad vė­jai šio­je mies­to da­ly­je pu­čia stip­riau nei že­mu­mo­je įsi­kū­ru­sio­je ir tan­kiau ap­sta­ty­to­je cen­tri­nė­je mies­to da­ly­je. Taip yra dėl ke­le­to prie­žas­čių. Vie­na jų – kal­vos, nes ant aukš­čiau iš­ki­lu­sių vie­to­vių vė­jas be­veik vi­sa­da yra stip­res­nis (vė­jo jė­gai­nės ir­gi iš­ke­lia­mos kuo aukš­čiau), o ki­ta – vie­to­vės at­vi­ru­mas. Ap­sta­ty­mas Li­kiš­kė­liuo­se yra re­tes­nis nei cen­tre, to­dėl yra dau­giau ga­li­my­bių vė­jui įsi­bė­gė­ti.

Sniegas

Nors Aly­tus pa­gal plo­tą net 8 kar­tus ma­žes­nis už Vil­nių, ta­čiau net Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je (esant ra­mioms oro są­ly­goms) for­muo­ja­si mies­to ši­lu­mos sa­la. Dėl jos mies­te ga­li bū­ti iki ke­liais laips­niais šil­čiau nei už­mies­ty­je. Tik­riau­siai dau­ge­lis žie­mą esa­te pa­ste­bė­ję, kad snie­go mies­to cen­tre daž­niau­siai bū­na ma­žiau. Taip yra ne tik to­dėl, kad va­ly­to­jai snie­gą nu­va­lo ir pa­bars­to drus­kos, ta­čiau dar ir dėl tru­pu­tį šil­tes­nio oro cen­tri­nė­je mies­to da­ly­je. Tai le­mia ap­sta­ty­mas (o pa­sta­tai šil­dy­mo se­zo­no me­tu nuo­lat sklei­džia ši­lu­mą), o taip pat ne­to­ly­gus snie­go nu­gu­li­mas ant že­mės pa­vir­šiaus snin­gant. Ant že­mės daž­nai jo bū­na ma­žiau, nes ne­ma­ža da­lis kau­pia­si ant sto­gų. Tuo tar­pu už­mies­ty­je, bū­na tru­pu­tį šal­čiau ir snie­gui iš­lik­ti są­ly­gos yra pa­lan­kes­nės. Pa­lan­kiau­sios – tam­siuo­se spyg­liuo­čių miš­kuo­se, par­kuo­se ar šiau­ri­niuo­se kal­vų šlai­tuo­se to­liau nuo pa­sta­tų.

Tai­gi, net to­kia­me ne­di­de­lia­me mies­te kaip Aly­tus su­si­da­ro ne­vie­no­dos mik­ro­kli­ma­ti­nės są­ly­gos, o vi­sa tai pa­ste­bi tik aky­les­ni žmo­nės. Nors be­veik vi­sa ši in­for­ma­ci­ja yra pa­rem­ta as­me­ni­niais ste­bė­ji­mais ir ben­drais mik­ro­kli­ma­ti­niais mies­tų bruo­žais, ta­čiau de­ta­lių ty­ri­mų (jei to­kie bū­tų vyk­do­mi) iš­va­dos bū­tų la­bai pa­na­šios.

At­ei­ty­je, ti­kiu, dar su­ra­siu ir ki­tų įdo­my­bių apie ku­rias ga­lė­siu jums pa­pa­sa­ko­ti pla­čiau.

Pa­ren­gė

Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos me­te­o­ro­lo­gas Gy­tis Va­lai­ka