Aly­tiš­kiai še­šio­lik­tą kar­tą šven­tiš­kai pa­ly­dė­jo me­tus su „Sva­jo­ne”

Nau­ja­me­čiam „Sva­jo­nės“ kon­cer­tui di­ri­ga­vo Pau­li­na Bak­šai­tė, ku­ri, moks­lo me­tų pra­džio­je pa­si­trau­kus di­ri­gen­tui Ka­ro­liui Va­ria­ko­jui, pe­rė­mė va­do­va­vi­mą or­kest­rui. Pau­li­na – Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ab­sol­ven­tė, pa­si­rin­ku­si pro­fe­sio­na­lios mu­zi­kan­tės ke­lią. Šią va­sa­rą ji, va­do­vau­ja­ma pro­fe­so­riaus Pet­ro Vyš­niaus­ko, bai­gė Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je ma­gist­ran­tū­rą, sak­so­fo­no spe­cia­ly­bę. P.Bak­šai­tės – atlikėjos sakso­fonininkės – kon­cer­ti­nė veik­la su­si­ju­si su Vil­niu­mi, pas­ta­ruo­ju me­tu ji vis ak­ty­viau da­ly­vau­ja Aly­taus kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Be­si­mo­ky­da­ma Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ir vė­liau, jau stu­di­juo­da­ma, jau­no­ji mu­zi­kan­tė gro­jo „Sva­jo­nės“ or­kest­re, da­ly­va­vo vi­suo­se šio ko­lek­ty­vo pro­jek­tuo­se ša­ly­je ir už­sie­ny­je, taip pat ir įra­šant abi or­kest­ro kom­pak­ti­nes plokš­te­les. 2019 me­tais da­ly­va­vo kon­kur­se Bel­gi­jo­je.

Pra­ėję me­tai bu­vo iš­ban­dy­mų lai­kas vi­siems. „Sva­jo­niu­kai“ ne­įpras­to­mis są­ly­go­mis ruo­šė nau­ją or­kest­ro pro­gra­mą „Sva­jo­nė in rock“, vos tik at­slū­go pan­de­mi­ja, pas­ku­ti­nę va­sa­ros sa­vai­tę, į re­pe­ti­ci­jas su­si­rin­ko or­kest­ras, pa­stip­rin­tas mo­ky­to­jais, bu­vu­siais „Sva­jo­nės“ mu­zi­kan­tais stu­den­tais, pro­fe­sio­na­liais Aly­taus mu­zi­kan­tais. Va­sa­ros ir ru­dens san­dū­ro­je nu­skam­bė­jo trys kon­cer­tai: XVI­II me­nų šven­tė­je vai­kams „Skam­ban­tis spal­vų mies­tas“, Dai­na­vos ša­lies mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je, ir – „Sva­jo­nė in Rock“ su In­dre Anan­kai­te ir Je­ro­ni­mu Mi­liu­mi.

Nau­ja­me­čia­me kon­cer­te, ku­ris ypač lau­kia­mas mu­zi­kos mė­gė­jų Aly­tu­je, kar­tu su mo­ki­niais gro­jo mo­ky­to­jai Eg­lė Če­po­nai­tė, Mo­ni­ka Ryš­ku­tė, In­gri­da Krikš­čiū­nie­nė, Li­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė, Dai­nius Pla­tū­kis, Sau­lius Bu­čins­kas, Gin­tau­tas Ra­kaus­kas, Ri­čar­das Ma­tu­le­vi­čius, Ri­ta Fren­dze­lie­nė, Dai­va Mar­ti­ko­ny­tė.

„Kiek­vie­na pro­ga vėl at­si­dur­ti sce­no­je ar sa­lė­je įgau­na dar di­des­nę pras­mę tiek at­li­kė­jui, tiek žiū­ro­vui“

– De­biu­tuo­ja­te kaip di­ri­gen­tė „Sva­jo­nės“ nau­ja­me­ti­nia­me kon­cer­te. Su ko­kia nuo­tai­ka jo lau­kė­te? – klau­sia­me vie­nos „Sva­jo­nės“ va­do­vių, jos di­ri­gen­tės Pau­li­nos Bak­šai­tės.

– Nuo­tai­ka iš­ties pa­ki­li – pui­kus jaus­mas tiek man, tiek, ma­nau, or­kest­ran­tams kon­cer­tu už­baig­ti me­tus. O at­si­žvel­giant į tai, ko­kie šie me­tai bu­vo, kiek­vie­na pro­ga vėl at­si­dur­ti sce­no­je (ar sa­lė­je) įgau­na dar di­des­nę pras­mę kiek­vie­nam, tiek at­li­kė­jui, tiek žiū­ro­vui. 

– Ar di­de­lė at­sa­ko­my­bė už­griu­vo pe­rė­mus di­ri­ga­vi­mą ir va­do­va­vi­mą or­kest­rui iš Ka­ro­lio Va­ria­ko­jo? Kas yra di­džiau­sias iš­šū­kis?

– Ka­ro­lis – sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las, jam va­do­vau­jant, „Sva­jo­nė“ pa­sie­kė pui­kų ly­gį – ta­po Bel­gi­jo­je vy­ku­sio kon­kur­so lau­re­a­tais su pa­gy­ri­mu. Ma­nau, kad jis tei­sin­gai, reik­liai, ge­rą­ja pras­me, va­do­va­vo or­kest­rui. Net ir po to­kio il­go lai­ko pra­leis­to ka­ran­ti­ne, pe­rė­miau vis dar pui­kios būk­lės or­kest­rą, di­de­lis iš­šū­kis jį to­kiu ir iš­lai­ky­ti.

– Ar Jums svar­bu, kad di­ri­guo­si­te or­kest­rui mo­kyk­los, ku­rio­je pa­ti už­au­go­te, ku­rią bai­gė­te, kur dir­ba Jū­sų ma­ma? Ar tik­rai na­muo­se ir sie­nos pa­de­da?

– Ka­dan­gi ma­no pir­mie­ji pri­si­lie­ti­mai prie mu­zi­kos įvy­ko šio­je mo­kyk­lo­je, pir­mie­ji di­de­li kon­cer­tai bei ke­lio­nės su ,,Sva­jo­ne“ (juk or­kest­re pa­ti gro­jau bent aš­tuo­ne­rius me­tus), ži­no­ma, kad šiam ko­lek­ty­vui tu­riu di­de­lių sen­ti­men­tų. Or­kest­ran­tai už­au­ga ir pa­lie­ka „Sva­jo­nę“, bet mu­zi­ka­vi­mo džiaugs­mas lie­ka. Sma­gu tuo da­ly­tis.

– Mo­kė­tės smui­ko, sak­so­fo­no spe­cia­ly­bės, bai­gė­te stu­di­jas Mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je pas Pet­rą Vyš­niaus­ką, o di­ri­gen­to pro­fe­si­ją kol kas bandote? Kuo ji ypa­tin­ga?

– Di­ri­ga­vi­mas ypa­tin­gas tuo, kad žmo­nės gro­jan­tys in­stru­men­tais, gro­ja in­stru­men­tais, o štai di­ri­gen­tas „gro­ja“ žmo­nė­mis, ku­rie gro­ja in­stru­men­tais. Ka­dan­gi di­džia­ją da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo gro­jau, vi­sa­da bu­vau žmo­gus, ku­ris di­ri­gen­tą tik ste­bi, da­bar, kai at­si­dū­riau ki­ta­pus di­ri­gen­to pul­to, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai be ga­lo daug dė­me­sio, ži­nių ir at­sa­ko­my­bės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. 

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te „Sva­jo­nei“ 2022 me­tais?

– Vis pri­si­me­nu švie­saus at­mi­ni­mo Ma­est­ro Pra­no Ste­pa­no­vo iš­sa­ky­tą min­tį, kad mū­sų or­kest­ras kaip kamanė – ka­dan­gi ne­ži­no, kaip sun­ku skris­ti, tai ir skren­da. To ir lin­kiu „Sva­jo­nei“ – skris­ti skris­ti ir ne­su­sto­ti!