Aly­taus „Spie­čius”: kaip grei­čiau už­au­gin­ti ver­slą?

Aly­taus „Spie­čius“ – Ino­va­ci­jų agen­tū­ros su­kur­ta ben­dra­dar­bys­tės erd­vė, ku­rio­je ne­mo­ka­mai tei­kia­mas pra­de­dan­čia­jam ver­slui skir­tų pa­slau­gų pa­ke­tas. „Spie­čiai“ vei­kia 13-oje mies­tų, jau sep­ty­ne­rius me­tus – ir Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, 14-asis „Spie­čius“ ne­tru­kus at­vers du­ris Kau­ne.

„Mums šian­dien tik­rai ypa­tin­ga die­na, pa­kė­lė­me spar­nus iš pa­tal­pų Ug­nia­ge­sių gat­vė­je ir nu­si­lei­do­me čia, Aly­vų ta­ke. Ti­ki­mės, kad ga­lė­si­me pa­siū­ly­ti re­gio­no ver­slams dar pa­trauk­les­nes są­ly­gas bei pa­tal­pas dirb­ti, mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti“, – sa­kė Ino­va­ci­jų agen­tū­ros Re­gio­ni­nės ver­slo trans­for­ma­ci­jos sky­riaus pro­jek­tų va­do­vė, Aly­taus „Spie­čiaus“ ko­or­di­na­to­rė Ive­ta Dim­šie­nė.

Į įkur­tu­vių ren­gi­nį at­vy­ko eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų vi­ce­mi­nist­rė Ie­va Va­leš­kai­tė, ku­riai Aly­tus – gim­ta­sis mies­tas. „Džiau­giuo­si, jog sep­ty­ne­ri me­tai už­au­gi­no „Spie­čių“ tiek, kad te­ko net per­kel­ti darbš­či­ą­sias bi­te­les į nau­ją „avi­lį“. Aly­tus man bran­gus mies­tas, ma­no ma­ma taip pat yra ver­sli­nin­kė, sa­vo ver­slą pra­dė­ju­si prieš 30 me­tų. Vi­sa šei­ma jai pa­dė­da­vo­me, ži­nau, kad au­gin­ti ver­slą tik­rai ne­bu­vo leng­va. Jei­gu ma­no ma­ma bū­tų tu­rė­ju­si to­kias ga­li­my­bes kaip jau­no­ji ver­sli­nin­kė, ko­kias da­bar tu­ri „Spie­čiaus“ na­riai, tai bū­tų vi­sai ki­toks ver­slo au­gi­mas ir pats mo­de­lis“, – sa­kė vi­ce­mi­nist­rė.

„Ma­ne į Aly­tų at­ve­dė smal­su­mas, ar bus ki­taip, ar bus ge­riau?“ – svars­to nau­jų „Spie­čiaus“ pa­tal­pų ap­žiū­rė­ti at­va­žia­vu­si Ino­va­ci­jų agen­tū­ros di­rek­to­rė Ro­mu­al­da Stra­gie­nė. Ji pri­si­pa­ži­no, kad ke­liau­da­ma po Lie­tu­vą ir už­sie­nio ša­lis bū­ti­nai pa­si­do­mi: o iš ko ten žmo­nės gy­ve­na? „No­rė­čiau kuo daž­niau gir­dė­ti at­sa­ky­mą, kad čia žmo­nės gy­ve­na iš ino­va­ci­jų. Ti­kiuo­si jį iš­girs­ti ir Aly­tu­je, ti­kiu, kad „Spie­čius“ prie to pri­si­dės“, – sa­kė R.Stra­gie­nė.

Aly­taus „Spie­čiaus” ko­or­di­na­to­rė I.Dim­šie­nė pa­si­džiau­gė, kad dėl įvai­rių pro­gra­mų jau­nie­ji ver­sli­nin­kai ne tik sėk­min­gai au­gi­na bū­si­mą ver­slą nuo idė­jos, gau­na men­to­rių pa­gal­bą ją įgy­ven­di­nant, bet taip pat ir pa­jun­ta ben­drys­tės ga­lią: „Tu­ri­me la­bai šau­nią ben­druo­me­nę, ku­rią stip­ri­na­me, taip pat ir da­ly­vau­da­mi ne­for­ma­lio­je veik­lo­je, ir eg­lu­tę puo­šia­me, ir „Trenk­tu­ro“ žy­gy­je su­da­ly­va­vo­me.“

Be­veik pu­sė 2022 me­tais „Spie­čiaus“ na­rių mū­sų mies­te yra su­grį­žę iš emig­ra­ci­jos, pa­grin­di­nės veik­los sri­tys – elek­tro­ni­nė pre­ky­ba, IT, kū­ry­bi­nės in­dust­ri­jos, mais­to pra­mo­nė, tu­riz­mas. Net 99 proc. na­rių re­ko­men­duo­tų „Spie­čių“ ki­tiems.

Ži­vi­lė Stumb­rie­nė, „Val­gė spal­vė” įkū­rė­ja: „Spal­vos ap­lin­ko­je ir spal­vo­ti sko­niai įkve­pia op­ti­miz­mo”

„Esu di­de­lė na­muo­se ga­min­to mais­to fa­nė, ma­no eks­pe­ri­men­tai vir­tu­vė­je nu­gu­la mais­to ir spal­vų žur­na­le „Val­gė spal­vė“, o vis­ko pra­džia bu­vo su­pra­ti­mas, kad no­riu kur­ti sau dar­bo vie­tą – so­lo ver­slą“, – sa­ko Ž.Stumb­rie­nė, pa­si­da­li­nu­si sėk­mės is­to­ri­ja, ku­riai įvyk­ti pa­dė­jo Aly­taus „Spie­čiu­je“ įgy­tos ži­nios ir pa­gal­ba.

Ži­vi­lės ver­slo ke­lias pra­si­dė­jo Es­ti­jo­je, kur šei­ma gy­ve­no ke­le­rius me­tus. Ta­li­ne tre­čią kar­tą ta­pu­si ma­ma, mo­te­ris ieš­ko­jo nau­jų sa­vi­raiš­kos bū­dų, bet kar­tu no­rė­jo skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko duk­rai. „Se­kė­si la­bai ge­rai. Gy­ve­nau to­kio­je ap­lin­ko­je, kur ap­link bu­vo daug žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio. Už­te­ko pa­ga­min­ti ke­lis pa­puo­ša­lus iš ka­ro­liu­kų, pa­si­da­lin­ti jais su drau­gė­mis, ku­rios pra­šė „as­me­niš­ko pa­puo­ša­lo“, ir ži­nia nu­vil­ni­jo. Ma­no dir­bi­niais puo­šė­si am­ba­sa­dos dar­buo­to­jų žmo­nos, ne kar­tą pa­puo­ša­lai žings­nia­vo ir rau­do­nu ki­li­mu (nors Es­ti­jo­je jis daž­niau­siais mė­ly­nas)“, – pa­sa­ko­ja Ž.Stumb­rie­nė, įkū­ru­si „Pa­dū­de de­sign“ ver­slą.

Ji pri­du­ria, kad vi­suo­met yra pa­si­ruo­šu­si klau­si­mui, ku­rį gir­di daž­nai: „Tai ko­dėl grį­žo­te į Aly­tų?“

„Abu su vy­ru esa­me iš Aly­taus, bet, prieš iš­va­žiuo­da­mi į Ta­li­ną, gy­ve­no­me Kau­ne, vy­ras ir šian­dien va­ži­nė­ja į dar­bą Vil­niu­je, o man at­ėjo toks su­vo­ki­mas, kad na­mai tu­ri bū­ti ten, kur šir­dis. Vai­kus rei­kia au­gin­ti ten, kur ge­ra gy­ven­ti, nes ver­slą XXI am­žiu­je ga­li kur­ti bet kur. Ži­no­jau, kad ku­riu sau dar­bo vie­tą, o gy­ven­ti pa­si­rin­ko­me mies­tą, kur už ba­sei­ną mo­ka­me 6 eu­rus per mė­ne­sį ir iki cen­tro vai­ką per pi­ko va­lan­dą at­ve­žu per 12 mi­nu­čių“, – sa­ko Ži­vi­lė.

Tie­sa, yra vie­nas mi­nu­sas – mo­kes­čių sis­te­ma, pa­sak mo­ters, Es­ti­jo­je ji kur kas pa­to­ges­nė – vei­kia vie­no myg­tu­ko prin­ci­pu: „Pro­ble­mos pra­dė­jo spręs­tis, kai at­ėjau į „Spie­čių“, bu­vo at­sa­ky­ta į daug klau­si­mų, pa­siū­ly­ta men­to­rys­tės pro­gra­ma.“

De­ja, „Pa­dū­de de­sign“ klien­tės li­ko Es­ti­jo­je, o ne­ga­na to – dar ir ka­ran­ti­nas už­klu­po. Ko­vi­do ri­bo­ji­mai dau­gu­mai ver­sli­nin­kų su­kė­lė iš­šū­kių ir ne vie­nam te­ko per­dė­lio­ti sa­vo pla­nus. Taip nu­ti­ko ir Aly­taus „Spie­čiaus“ na­rei Ž.Stumb­rie­nei. Ke­le­rius me­tus vys­ty­tą ver­slą te­ko pri­stab­dy­ti, nes mo­te­rys tie­siog nu­sto­jo puoš­tis, dau­giau lai­ko lei­do na­muo­se. Taip aly­tiš­kei ki­lo nau­jo pro­jek­to idė­ja – pra­dė­jo kur­ti mais­to tin­kla­raš­tį „Val­gė spal­vė“.

Pa­čią idė­ją pa­dik­ta­vo ka­ran­ti­no pa­tir­tys, kai ji li­ko na­muo­se su tri­mis vai­kais, o jau­nė­lei duk­rai la­bai pa­ti­ko ga­min­ti. Vir­tu­vės eks­pe­ri­men­tai pa­ti­ko ir vi­sai šei­mai, ku­riai bu­vo pa­siū­ly­ta nau­jų pa­tie­ka­lų, taip pat ta­po tin­kla­raš­čio tu­ri­niu. „Nors mo­kyk­lo­je la­bai ne­mė­gau lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų, ta­čiau, ra­šy­da­ma apie mėgs­ta­mą veik­lą, stai­ga su­pra­tau, kad man la­bai pa­tin­ka tai da­ry­ti“, – sa­ko Ži­vi­lė.

Ji ge­rai su­pra­to, kad, kur ir kaip be­si­da­lin­tų re­cep­tais, tai tu­ri bū­ti apie ją, apie as­me­ni­nius at­ra­di­mus, sko­nius ir pa­tir­tis, ant­raip il­gai ne­gy­vuos. Taip as­me­niš­kai gi­mė ir pa­va­di­ni­mas: „Man gy­ve­ni­me la­bai svar­bios spal­vos. Esa­me šiau­ri­nė vals­ty­bė, kur sau­lės vos ne pu­sę me­tų ma­to­me la­bai ma­žai ar­ba jos iš vi­so nė­ra. Spal­vos ap­lin­ko­je ir spal­vo­ti sko­niai lėkš­tė­je ir yra tai, kas ga­li ne­sun­kiai keis­ti nuo­tai­kas, min­tis, įkvėp­ti po­zi­ty­vu­mo, pa­dė­ti nu­si­šyp­so­ti. Tad net ne­ki­lo abe­jo­nių, kad ir tin­kla­raš­čio pa­va­di­ni­mas tu­ri bū­ti su­si­jęs su mais­tu ir spal­vo­mis. Kai­tant žo­džių ga­lū­nes ir at­si­ra­do „Val­gė spal­vė“.

Tin­kla­raš­ty­je Ži­vi­lė da­li­na­si jau iš­ban­dy­tais pa­tie­ka­lų re­cep­tais, nau­din­gais pa­ta­ri­mais ir, kaip pa­ti sa­ko, sie­kia įneš­ti nau­jų sko­nių į kiek­vie­no skai­ty­to­jo vir­tu­vę. In­ter­ne­ti­nę sve­tai­nę ji kū­rė tre­jus me­tus, da­ly­va­vo vi­so­se įma­no­mo­se Aly­taus „Spie­čiaus“ pro­gra­mo­se.

„Tai, ką ga­vau „Spie­čiu­je“, su­dė­lio­čiau kaip „tor­to“ sluoks­nius: tai ži­nios, pa­si­ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rau, ne­mo­ka­ma dar­bo vie­ta (man la­bai pa­tik­da­vo už­ei­ti šal­to­mis žie­mos die­no­mis, kol lauk­da­vau duk­ros iš Mu­zi­kos mo­kyk­lo­se), Ive­ta vi­suo­met at­sa­kys į rū­pi­mus klau­si­mus. O dar yra ben­druo­me­nė, ku­ri pa­tars ir pa­lai­kys, nie­kur ki­tur to ne­ra­si­te. Lin­kiu, kad Aly­tu­je kiek­vie­no jau­no ver­slo tiks­las bū­tų tap­ti „Spie­čiaus“ na­riu“, – sa­ko „Val­gė spal­vė“ įkū­rė­ja. (Tin­kla­raš­tį ra­si­te www.val­ges­pal­ve.lt ir to pa­ties pa­va­di­ni­mo feis­bu­ko pro­fi­ly­je).

„Si­bi­dės” dan­tų va­ly­mo tab­le­tės – tva­ri idė­ja iš pa­gar­bos gam­tai

Tva­rūs bur­nos prie­žiū­ros pro­duk­tai – dar vie­na ver­slo idė­ja, ku­ri jau ta­po kū­nu. Dia­na Gir­šiū­tė sa­ko, kad šia­me ke­ly­je į tiks­lą „Spie­čius“ jai bu­vo la­bai svar­bi vie­ta ir dėl to, kad čia su­lau­kė pa­lai­ky­mo ir ne­pa­si­da­vė po pir­mų­jų ne­sėk­mių.

Dia­na – pro­fe­sio­na­li bur­nos hi­gie­nis­tė, o jos ver­slas taip pat su­si­jęs su rū­pes­čiu svei­ka­ta. Ji sa­ve va­di­na „šyp­se­nų ko­lek­ci­nin­ke“, nes fo­to­gra­fuo­ja klien­tų šyp­se­nas. Ta­čiau jai taip pat rū­pi ir eko­lo­gi­ja, tva­ru­mas, tai­gi ne­kart te­ko su­si­mąs­ty­ti apie tai, kaip ter­šia­me gam­tą, be­si­rū­pin­da­mi kū­no hi­gie­na, taip pat ir dan­ti­mis. Tuš­čios plas­ti­ko tū­be­lės nuo dan­tų pa­stos – kas­die­ny­bė, jų per gy­ve­ni­mą iš­me­ta­me dau­gy­bę. Dau­giau nei mi­li­jar­das pa­stos tū­be­lių iš­me­ta­ma kas­met, kiek­vie­nai jų gam­to­je su­ir­ti pri­reiks 500 me­tų.

Pas­ta nė­ra la­bai pa­to­gus spren­di­mas ir ke­lio­nė­se, jau ne­kal­bant, kad šį pro­duk­tą sun­ku iki ga­lo iš­nau­do­ti. Taip D.Gir­šiū­tei gi­mė su­ma­ny­mas su­kur­ti dan­tų va­ly­mo tab­le­tes, ku­rios, pa­sak jos, yra to­kios pat efek­ty­vios ko­vo­je su bur­nos li­go­mis kaip ir pas­ta.

„Dan­tų va­ly­mo tab­le­tes su­da­ro tie pa­tys in­gre­dien­tai, kaip ir įpras­tą dan­tų pas­tą, tik tab­le­tės – tai be­van­de­nė pa­stos for­ma, to­dėl ją ga­li­ma su­pa­kuo­ti tva­riau, be plas­ti­ko tū­be­lių“, – sa­ko Dia­na.

Ver­sli­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad, jei kiek­vie­ną die­ną pa­da­ry­si­me po vie­ną ap­lin­kai drau­giš­ką veiks­mą, net ne­spė­si­me pa­ma­ty­ti, kaip po me­tų mū­sų kas­die­ny­bė bus pri­pil­dy­ta dau­gy­bės tva­ru­mu grįs­tų pa­si­rin­ki­mų. „Si­bi­dė“ – vie­nas iš jų ir pa­čios Dia­nos at­sa­ky­mas į klau­si­mą, ku­rį ne­kart sau už­da­vė: „Ką ga­liu pa­da­ry­ti aš as­me­niš­kai?“

„Si­bi­dės“ ver­ty­bė – tai pir­miau­sia pa­gar­ba kū­nui, ku­ria­me gy­ve­na­me, ir ap­lin­kai, ku­ri mus su­pa“, – sa­ko D.Gir­šiū­tė. Jos su­kur­tas dan­tų pa­stos tab­le­tes (mė­tų sko­nio ir su an­gli­mi) ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­to pus­la­py­je www.si­bi­de.lt ir to pa­ties pa­va­di­ni­mo feis­bu­ko pro­fi­ly­je. Be­je, vi­sas nuo­trau­kas, ku­rios iliust­ruo­ja šias nuo­ro­das, Dia­na su­kū­rė pa­ti, nau­do­da­ma­si Aly­taus „Spie­čiaus“ fo­to­gra­fi­jos įran­ga ir pro­fe­sio­na­lų pa­ta­ri­mais.

verslo centras