Aly­taus si­na­go­ga kaip tva­raus pa­vel­do žen­klas

Aly­taus si­na­go­gą bu­vo su­ma­ny­ta nu­griau­ti

Eu­ro­pos pa­vel­do die­noms skir­ta pa­skai­ta-dis­ku­si­ja „Nuo si­na­go­gos iki Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tro“ aly­tiš­kius pa­kvie­tė dar kar­tą ap­žiū­rė­ti iš­sau­go­tą ir įveik­lin­tą kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą bei pri­si­min­ti jo sėk­mės is­to­ri­ją. Dai­lės is­to­ri­kė, pa­vel­do­sau­gi­nin­kė, ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos eks­per­tė dr. Mar­ga­ri­ta Ja­nu­šo­nie­nė sa­ko, kad per tris de­šim­tis jos dar­bo me­tų si­na­go­ga – be­ne la­biau­siai nu­ste­bi­nęs ob­jek­tas, kai iš to­kio ap­leis­tu­mo pa­sta­to iš­gau­tas toks ge­ras re­zul­ta­tas.

„Kiek sa­ve pri­si­me­nu, si­na­go­ga vi­sa­da bu­vo už­da­ra, į jos vi­dų bu­vo ga­li­ma pa­žiū­rė­ti ne­bent pro lan­gą. So­viet­me­čiu Aly­taus si­na­go­ga pa­ty­rė įpras­tą iš­nie­ki­ni­mo prak­ti­ką – bu­vo nau­do­ja­ma ūki­nėms reik­mėms, pa­vers­ta drus­kos san­dė­liu. Po Ne­pri­klau­so­my­bės čia ne­be­vy­ko jo­kia veik­la, ir pa­sta­tas ty­liai ny­ko“, – pa­sa­ko­ja M.Ja­nu­šo­nie­nė.

Į pa­vel­do­sau­gi­nin­kų aki­ra­tį pa­sta­tas pa­te­ko vi­siš­kai nu­gy­ven­tas ir la­bai ne­pa­lan­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis – 2008 me­tais Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tą (KPD) pa­sie­kė pla­nas, ku­ria­me bu­vo nu­ma­ty­ta Aly­taus si­na­go­gą nu­griau­ti. Im­ta­si veiks­mų įtrauk­ti jį į sau­go­mų są­ra­šą, pa­skelb­tas vals­ty­bės reikš­mės kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tu (kar­tu su ra­bi­no na­me­liu) jis jau ga­lė­jo pre­ten­duo­ti ir į KPD pro­gra­mų fi­nan­sa­vi­mą. Ta­čiau ke­lias iki tol, kol bu­vo ne tik nu­spręs­ta Aly­taus si­na­go­gą pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui, bet ir pa­vy­ko tam ras­ti lė­šų, nu­ei­tas ne­trum­pas. At­si­nau­ji­nu­si si­na­go­ga kaip Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus pa­da­li­nys du­ris at­vė­rė vos prieš me­tus.

Re­a­ly­bė – kiau­ras sto­gas ir są­var­ty­nas vi­du­je

Si­na­go­gos pa­sta­tą, de­šimt­me­čius aud­ri­nu­sį aly­tiš­kių vai­kų vaiz­duo­tes kaip vie­nas at­mo­sfe­riškiausių ap­leis­tų pa­sta­tų mies­te, no­rė­ta su­tvar­ky­ti dar 1992 me­tais. Dai­li­nin­kas Ar­vy­das Švir­mic­kas tuo­met ėmė­si žy­gių jį pri­tai­ky­ti Aly­taus me­no ga­le­ri­jai. Tuo­met at­lik­ti ir si­na­go­gos kom­plek­si­niai ty­ri­mai. Ta­čiau, nors pro­jek­tas bu­vo sėk­min­gai pa­reng­tas, tuo me­tu ša­ly­je vy­ko spar­čios so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės per­mai­nos, dėl ku­rių ne­pa­vy­ko ras­ti fi­nan­sa­vi­mo. Si­na­go­gos pa­sta­tas ir to­liau sto­vė­jo ne­nau­do­ja­mas, o jo būk­lė kas­met vis blo­gė­jo.

Pro­ble­mą ban­dy­ta spręs­ti 2009 me­tais. Ar­chi­tek­tas Ri­mas Gri­gas pa­ren­gė res­tau­ra­vi­mo ir si­na­go­gos pri­tai­ky­mo jau­ni­mo dau­gia­funk­ciam cen­trui pro­jek­tą, bet ir šį kar­tą pi­ni­gų jam įgy­ven­din­ti ne­gau­ta. Si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė tik 2015-ai­siais, kai si­na­go­gos būk­lė jau bu­vo ava­ri­nė, pa­sta­tas pa­sie­kė iri­mo sta­di­ją. Pro kiau­rą sto­gą vi­dun la­šė­jo lie­tus, tru­pė­jo ply­tos vis di­des­niais frag­men­tais, vi­du­je – są­var­ty­nas. Pie­ti­nė­je pu­sė­je pa­sta­to sie­na maž­daug met­ro aukš­ty­je iki lan­gų apa­čios bu­vo už­neš­ta že­mė­mis.

„Si­tu­a­ci­ją pa­vy­ko su­val­dy­ti ne­įti­kė­ti­nai ge­rai ir re­zul­ta­tas pa­siek­tas tik­rai pui­kus. Iš­nie­kin­ta sak­ra­li­nė erd­vė ta­po įveik­lin­ta, ji tar­nau­ja ben­druo­me­nės kul­tū­ri­nėms reik­mėms. Bū­tent tai, kad nuo pat pra­džių bu­vo ži­no­ma, ko­kios veik­los nu­ma­to­mos kul­tū­ros pa­vel­do erd­vė­je, kad pa­sta­to su­tvar­ky­mo vi­zi­ja bu­vo de­ri­na­ma su at­ei­ties per­spek­ty­vo­mis, tai ir bu­vo vie­na sėk­mės de­da­mų­jų. Kaip ir ge­ras pro­jek­tas bei ko­ky­biš­kas dar­bų at­li­ki­mas, o juk ge­rų meist­rų vi­sa­da trūks­ta“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­vel­do­sau­gi­nin­kė.

Aly­tu­je – tur­tin­gaide­ko­ruo­ta si­na­go­ga

Aly­taus si­na­go­gos sie­nų ta­py­bą nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kė­lu­sių spe­cia­lis­tų dar­bo gru­pės va­do­vė Aud­ro­nė Kau­ši­nie­nė pri­si­me­na, kad pir­mą kar­tą su šiuo iš­skir­ti­niu kul­tū­ros ob­jek­tu, esan­čiu Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, ji su­si­dū­rė ką tik bai­gu­si stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je.

Aly­taus si­na­go­gos sie­nų po­lich­ro­mi­jos ty­ri­mus res­tau­ra­to­rė at­li­ko dar 1992 me­tais, ar­cha­jiš­ko­mis są­ly­go­mis, tie­siog pa­si­ly­pė­ju­si nuo ko­pė­čių. Tuo­met kon­sta­tuo­ta, kaip smar­kiai drus­ka pa­žei­dė se­no­sios vi­daus ta­py­bos sluoks­nį, bet apie fi­nan­sa­vi­mą res­tau­ra­vi­mo dar­bams ne­bu­vo nė kal­bos. A.Kau­ši­nie­nė grį­žo į šį pa­sta­tą 2015 me­tais, kai jau bu­vo pa­reng­tas nau­jas tvar­ky­mo pro­jek­tas ir ja­me nu­ma­ty­ta res­tau­ra­ci­ja. Tai bu­vo pas­ku­ti­nė ga­li­my­bė bent iš da­lies at­skleis­ti si­na­go­gos sak­ra­lu­mą, kon­ser­vuo­jant se­ną­ją sie­nų ta­py­bą. Drus­kos jau bu­vo pa­ki­lu­sios iki pu­sės lan­gų, nai­kin­da­mos sa­vo ke­ly­je vis­ką, taip pat ir uni­ka­lią is­to­ri­nę ta­py­bą – da­žų sluoks­nis tie­siog nu­by­rė­jo. Res­tau­ra­to­riams te­ko gel­bė­ti, kas dar bu­vo įma­no­ma. Ne­įsi­vaiz­duo­ja­mo kruopš­tu­mo dar­bui te­ko pa­si­telk­ti ne tik sa­vo ži­nias, bet ir kon­sul­tuo­tis su ko­le­go­mis Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų bei iš­ban­dy­ti vi­sas tech­no­lo­gi­nes sub­ti­ly­bes.

Aly­taus si­na­go­go­je res­tau­ra­to­rių lau­kė ypa­tin­gas iš­šū­kis: ras­ta dvie­jų is­to­ri­nių eta­pų ta­py­ba. Di­dy­sis dar­bas bu­vo iš­sau­go­ti per­si­den­gian­čius sluoks­nius. Alie­ji­nė ta­py­ba bu­vo už­deng­ta ant pir­mo­jo sluoks­nio kal­ki­nių da­žų, ne­įver­ti­nant tech­no­lo­gi­nių da­ly­kų, kad ant­ras sluoks­nis tie­siog ne­si­lai­kys ant pir­mo­jo. Aly­taus si­na­go­gos vi­daus de­ko­ro pras­me bū­ta la­bai tur­tin­gos, tik­rai ne bet kas ga­lė­jo leis­ti sau de­ko­ruo­ti sie­nas ta­py­ba mar­mu­ro plokš­čių mo­ty­vais, ko­kie yra yra ras­ti pir­ma­ja­me sluoks­ny­je. Ant­ro­jo eta­po ta­py­ba – mė­ly­no ko­lo­ri­to, o šis pig­men­tas, kaip sa­ko res­tau­ra­to­rė, bu­vo bran­gus.

Pa­li­ko Aly­taus si­na­go­go­je daug is­to­ri­nių žen­klų

Šian­dien žiū­rint į res­tau­ruo­tą si­na­go­gos ta­py­bą šie du eta­pai aiš­kiai ski­ria­si, bet sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia tech­no­lo­gi­ja sly­pi už šio re­zul­ta­to, kaip drais­ka­no­mis ka­bo­ju­sį ta­py­bos sluoks­nį pa­vy­ko pri­tvir­tin­ti pin­ce­tais po­pie­riu­mi su kli­jais, te­pant 4–5 kar­tus. Tai ir bu­vo sun­kiau­sia dar­bo da­lis, jis bu­vo at­lie­ka­mas ne­šil­do­ma­me pa­sta­te, iš­gel­bė­jo tai, kad žie­ma tais me­tais ne­bu­vo la­bai šal­ta.

A.Kau­ši­nie­nė sa­ko, kad jai ne­te­ko ma­ty­ti ki­tos taip tur­tin­gai de­ko­ruo­tos si­na­go­gos Lie­tu­vo­je. Ži­no­ma, gai­la, kad, ne­pai­sant įdė­tų pa­stan­gų, taip ir ne­pa­vy­ko at­ras­ti Aly­taus si­na­go­gos nuo­trau­kų, ku­rio­se bū­tų įam­žin­ta čia bu­vu­si ta­py­ba. Tai, ką šian­dien ma­to­me res­tau­ruo­to­je si­na­go­go­je, „per­skai­ty­ta“ iš iš­li­ku­sių žen­klų. Bal­ti plo­tai ant sie­nų reiš­kia, kad žen­klų per­skai­ty­mui ne­iš­li­ko, nes res­tau­ra­to­riai ne­im­pro­vi­zuo­ja – jie at­ku­ria tai, kas dar įma­no­ma, kas yra au­ten­tiš­ka.

Pa­sak pa­vel­do­sau­gi­nin­kės M.Ja­nu­šo­nie­nės, toks po­žiū­ris į res­tau­ra­vi­mą taip pat yra tva­ru­mo kon­cep­ci­jos da­lis, ir čia įžvel­gia­ma ko­no­ta­ci­ja su... li­go­ni­ne. Pa­vel­do pa­sta­tas yra tar­si li­go­nis, ku­rio gy­dy­to­jas – res­tau­ra­to­rius – įver­ti­na, kaip ga­li­ma pa­dė­ti, rink­tis ope­ra­ci­ją ar kon­ser­va­ty­vaus gy­dy­mo me­to­dus.

„Kas yra la­bai svar­bu – tai, ką šian­dien aly­tiš­kiai ir mies­to sve­čiai ma­to si­na­go­go­je – au­ten­tiš­ka, o ne res­tau­ra­to­rių im­pro­vi­za­ci­jos. Ten, kur duo­me­nų iš­li­ko per ma­žai, yra tik at­spal­viai, pa­lik­ti kaip is­to­ri­nis žen­klas. Jų Aly­taus si­na­go­go­je pa­lik­ta daug ir iš įvai­rių lai­ko­tar­pių. Res­tau­ra­vi­mo me­tu dis­ku­si­jų bū­ta ne­ma­žai, ta­čiau re­zul­ta­tas yra la­bai sėk­min­gas“, – api­ben­dri­na M.Ja­nu­šo­nie­nė.

Pa­skai­to­je-dis­ku­si­jo­je „Nuo si­na­go­gos iki Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tro“ taip pat da­ly­va­vo Vil­man­tas Dun­de­ris (is­to­ri­kas, mu­zie­ji­nin­kas), Vil­ma Jen­čiu­ly­tė (is­to­ri­kė, mu­zie­ji­nin­kė), ren­gi­nį mo­de­ra­vo mu­zie­ji­nin­kė Ru­gi­lė Švi­ri­nai­tė.

Pa­skai­ta-dis­ku­si­ja yra pro­jek­to „Nuo si­na­go­gos iki Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tro“, ku­rį iš da­lies fi­nan­suo­ja Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos, da­lis.