Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­žy­dė­jo... Skry­nios!

NE TIK AU­DI­NIŲ SAU­GYK­LOS

Tie­sa, kaip tei­gia ty­ri­nė­to­ja Ak­vi­lė Mi­kė­nai­tė, ar­cha­jiš­kiau­sios au­di­nių sau­gyk­los bu­vo kiek ki­to­kios – tai pin­ti­nės krai­tės, kraič­lo­viai, kraič­ku­bi­liai. Ke­le­tas pas­ta­rų­jų sau­go­ma ir mū­sų mu­zie­jaus Et­no­gra­fi­jos rin­ki­ny­je. Tai – įspū­din­gi šu­le­li­niai ku­bi­lai, sie­kian­tys iki dau­giau nei 1 m aukš­tį.

Pa­na­šūs dėk­lai bu­vo nau­do­ja­mi ir grū­dams, mil­tams, mė­sai lai­ky­ti, tad ypa­tin­gu iš­skir­ti­nu­mu ne­pa­si­žy­mė­jo, ne­bu­vo de­ko­ruo­ja­mi.

XIX a. II pu­sė­je se­nuo­sius dir­bi­nius vis daž­niau ėmė stum­ti to­bu­les­ni ama­ti­nin­kų ir na­gin­ges­nių vals­tie­čių ga­min­ti bal­dai – skry­nios, ku­pa­rai, spin­tos, ko­mo­dos. Vi­si jie bu­vo vei­kia­mi mies­to bei dva­ro įta­kos, ta­čiau vie­ti­nių meist­rų sa­vaip su­vo­kia­mi, in­ter­pre­tuo­ja­mi. Tie­sa, dva­ruo­se skry­nios dra­bu­žiams su­dė­ti nau­do­tos dar XVI a. Jos bu­vo pa­pras­tos kon­struk­ci­jos, ne­da­žy­tos. Tik vė­liau jas im­ta da­žy­ti vie­na spal­va.

Krai­čio skry­nia glau­džiai su­si­ju­si su mo­ters pa­sau­liu. Jos bu­vo la­bai bran­gi­na­mos. Daž­nai au­gan­ti mer­gai­tė iš mo­ti­nos gau­da­vo skry­nios rak­tą ir, kol iš­te­kė­da­vo, aus­da­vo įvai­rius au­di­nius bei krau­da­vo juos į skry­nią. Pa­gal pa­pro­tį, mo­ti­nos krai­čio skry­nia ati­tek­da­vo vy­riau­siai duk­rai, ku­ri sa­vo ruož­tu taip pat ją per­duo­da­vo ki­tai kar­tai. Tai­gi kar­ta iš kar­tos skry­nios ke­liau­da­vo iš vie­nos tro­bos į ki­tą kar­tu su iš­te­kan­čia mer­gi­na.

Skry­nia – gim­tų­jų na­mų, tė­vų, jau­nys­tės sim­bo­lis, dėl to mo­te­rys jas la­bai sau­go­jo. Ypa­tin­gas skry­nių vaid­muo bū­da­vo per ves­tu­ves. Pa­gal jų sun­ku­mą bū­da­vo spren­džia­ma apie jau­na­mar­tės tur­tin­gu­mą, pa­gal iš­orę – apie skry­nią dir­bu­sio meist­ro ga­bu­mus. Ne­re­tai nuo­ta­ka, bi­jo­da­ma ap­kal­bų, kad per lau­ką ve­ža­mos skry­nios ne­bil­dė­tų, į jų dug­ną pri­pil­da­vo ja­vų ar įdė­da­vo ap­vy­nio­tų ak­me­nų, kad šios bū­tų sun­kes­nės.

Krai­tis, Dzū­ki­jo­je dar va­din­tas šar­vu, bu­vo ne vie­nų me­tų dar­bo re­zul­ta­tas. Jo dy­dis pri­klau­sė nuo mer­gi­nos tė­vų tur­tin­gu­mo, duk­te­rų skai­čiaus to­je šei­mo­je, nuo pa­čios mer­gi­nos darbš­tu­mo. Iš jau­no­sios iš­aus­tų au­di­nių bu­vo spren­džia­ma apie jos gro­žio pa­jau­ti­mą, kruopš­tu­mą, su­ma­nu­mą.

Daž­nai skry­nio­se bu­vo įtai­so­mas prie­skry­nis – ne­di­de­lė at­ski­ra ert­mė vi­du­je, skir­ta mal­dak­ny­gėms, pa­puo­ša­lams, do­ku­men­tams ir ki­tiems svar­biems daik­tams lai­ky­ti. Bū­ta ir skry­nių su dviem prie­skry­niais, ku­rie da­ry­ti skry­nios ga­luo­se, ir to­kių, ku­rie tu­rė­jo tam tik­ras slėp­tu­ves – dvi­gu­bus dug­nus pi­ni­gams ar lie­tu­viš­koms kny­goms spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­piu slėp­ti.

O kuo skry­nia ski­ria­si nuo ku­pa­ro? Pa­gal ant­vo­žo for­mą skry­nios skirs­to­mos į du ti­pus: skry­nias (su plokš­čiu ant­vo­žu) ir ku­pa­rus (su iš­gaub­tu ant­vo­žu). Abie­jų ti­pų pa­skir­tis ta pa­ti. Ku­pa­rai skry­nias iš liau­dies bui­ties ėmė stum­ti XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je, ypač pa­pli­to Aukš­tai­ti­jo­je ir Dzū­ki­jo­je. Skry­nių, ku­pa­rų, kraič­ku­bi­lių iš įvai­rių Dzū­ki­jos kam­pe­lių Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus Et­no­gra­fi­jos rin­ki­ny­je sau­go­ma be­veik 30.

SKRY­NIŲ PIE­ŠI­NIAI IŠ NA­CIO­NA­LI­NIO M. K. ČIUR­LIO­NIO DAI­LĖS MU­ZIE­JAUS

Džiau­gia­mės už­si­mez­gu­siu šil­tu ben­dra­dar­bia­vi­mu su Na­cio­na­li­niu M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­mi. Šie­met jau ant­rą­kart Aly­tu­je – eks­po­na­tai iš jo rin­ki­nių. Pa­ro­do­je „Skry­nios su­žy­dė­ji­mas“ eks­po­nuo­ja­ma ne­di­de­lė da­lis skry­nių pie­ši­nių – 66 vnt. – iš šio mu­zie­jaus liau­dies me­no sky­riaus ar­chy­vo. Iš vi­so ja­me sau­go­ma 718 vnt. pie­ši­nių, ku­riuo­se at­vaiz­duo­tos skry­nios su plokš­čiais ir gaub­tais ant­vo­žais iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų.

Pa­sak mu­zie­ji­nin­kės M. Pa­lie­ty­tės-Gi­nei­kie­nės, XIX a.–XX a. pra­džio­je pa­ga­min­tas skry­nias, ap­tik­tas kai­mo gy­ven­to­jų so­dy­bo­se, eks­pe­di­ci­jų ir in­di­vi­du­a­lių iš­vy­kų da­ly­viai – Kau­no me­no mo­kyk­los dės­ty­to­jas An­ta­nas Ta­mo­šai­tis (1906–2005), šios mo­kyk­los moks­lei­viai Al­fon­sas Dar­gis (1909–1996), Ka­zys Var­ne­lis (1917–2010), Pau­lius Au­gus­ti­na­vi­čius (Au­gius) (1909–1960), Pet­ras Kiau­lė­nas (1909–1955), Juo­zas Alek­na­vi­čius (1906–1987), Al­fon­sas Juš­ke­vi­čius (1909–?), Ge­nu­tė Kin­du­ry­tė (1902–1986), Jo­nas Bu­ra­čas (1898–1977), Vla­das Vai­tie­kū­nas (1906–2002), Po­vi­las An­drė­jaus­kas (1905–1988), Be­ne­dik­tas Sta­lio­nis (1904–?) – po­pie­riu­je už­fik­sa­vo XX a. 3–4 de­šimt­me­ty­je. 7 de­šimt­me­ty­je skry­nias eks­pe­di­ci­jų me­tu pie­šė ir mu­zie­jaus liau­dies me­no sky­riaus mu­zie­ji­nin­kė Da­nu­tė Grin­ke­vi­čie­nė.

Eks­po­nuo­ja­mos skry­nios po­pie­riaus la­puo­se at­vaiz­duo­tos ke­liais bū­dais – tri­jų ket­vir­čių ra­kur­su, iš pa­grin­di­nės pu­sės, taip pat at­vaiz­duo­tos kai ku­rių skry­nių ant­vo­žo, prie­ki­nė ir šo­ni­nė plokš­tu­mos. Pie­ši­niai at­lik­ti ke­le­tu bū­dų – ak­va­re­le, gu­a­šu, spal­vo­to­mis vaš­ki­nė­mis krei­de­lė­mis.

DE­KO­RA­TY­VI­NĖ MO­NI­KOS PA­LIE­TY­TĖS-GI­NEI­KIE­NĖS TA­PY­BA

Tre­čia­sis ir tur­būt šil­čiau­sias pa­ro­dos sluoks­nis – de­ko­ra­ty­vi­nės ta­py­bos ant me­džio dar­bai, ku­rių au­to­rė – mu­zie­ji­nin­kė, dai­li­nin­kė Mo­ni­ka Pa­lie­ty­tė-Gi­nei­kie­nė, ki­lu­si iš Bun­do­rių kai­mo Aly­taus ra­jo­ne. Au­to­rės dar­buo­se – mo­ty­vai nuo tų pa­čių skry­nių, ku­rias sa­vo pie­ši­niuo­se at­vaiz­da­vo An­ta­nas Ta­mo­šai­tis ir jo mo­ki­niai.

Apie idė­ją pieš­ti skry­nių de­ko­ro ele­men­tus au­to­rė pa­sa­ko­ja: „Dir­bant su pie­ši­nių rin­ki­niu ki­lo idė­ja iš­raiš­kin­gus au­ga­li­nius skry­nių mo­ty­vus nuo po­pie­riaus vėl per­kel­ti ant me­di­nio pa­grin­do. Tai tar­si ban­dy­mas šian­dien pa­jaus­ti, re­konst­ruo­ti ta­py­ba puoš­tų skry­nių de­ko­rus, su­grą­ži­nant juos ant me­džio plokš­tu­mų. Tai lyg žy­din­tis su­grį­ži­mas į sim­bo­li­nį krai­ti­nės skry­nios eg­zis­ta­vi­mą, sie­kiant pa­ro­dy­ti tra­di­ci­nių skry­nių pie­ši­nių frag­men­tus ir kaip jie ga­li at­gim­ti.

Ta­py­ba puoš­tos skry­nios ma­ne ža­vė­jo nuo pat vai­kys­tės. Tuo­met į at­min­tį gi­liai įsi­rė­žė ma­mos pa­sa­ko­ji­mai apie mo­čiu­tės au­di­nius, si­jo­nus, rankš­luoš­čius, sau­go­tus ku­pa­re, ir apie skry­nios prie­skrin­ky­je lai­ky­tus pa­puo­ša­lus. Man, ne­pa­ži­no­ju­siai mo­čiu­tės, skry­nia – re­a­liau­sia aso­cia­ci­ja į švie­sią mo­čiu­tės bū­tį. O skry­nių puo­šy­bo­je esan­tys au­ga­li­niai mo­ty­vai, su­da­ran­tys gy­vy­bės me­džius, vi­sa­da pa­trauk­da­vo sa­vo har­mo­nin­ga es­te­ti­ka. Gal to­dėl juos daž­nai kom­po­nuo­da­vau ir tu­rė­da­ma lais­vą va­lan­dė­lę.

At­ei­na me­tas, kai at­si­mi­ni­mai pra­žys­ta, nu­švin­ta ir ska­ti­na su­grįž­ti... Tuo­met min­tys ir vaiz­di­niai su­tei­kia tei­gia­mus emo­ci­jų at­spal­vius ir me­na vai­kys­tę Bun­do­rių kai­me, dai­lės moks­lų pra­džią Vil­niaus M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los dai­lės sky­riu­je 1972–1976 m., vė­liau – Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me 1977–1980 m. Nors ir įgy­tos me­no­ty­ri­nin­ko ir et­no­lo­go kva­li­fi­ka­ci­jos Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te 2003–2011 m., įdo­mus ir pra­smin­gas mu­zie­ji­nin­kės-rin­ki­nio sau­go­to­jos dar­bas Na­cio­na­li­nia­me M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je, at­lie­ka­mi rin­ki­nio ty­ri­nė­ji­mai, ne­ap­lei­džia no­ras prak­tiš­kai pri­si­lies­ti prie ta­py­bos, at­lik­tos skry­nių pie­ši­niuo­se. Ir tai ska­ti­na ma­ne skleis­ti ir da­lin­tis et­ni­ne kul­tū­ra.“

Pa­ro­da „Skry­nios su­žy­dė­ji­mas“ lan­ky­to­jų lauks iki rug­pjū­čio 25 d. Tą­dien 12 val. tu­rė­si­me nuo­sta­bią ga­li­my­bę dar­kart su­si­tik­ti su skry­nių pie­ši­nių sau­go­to­ja, dai­li­nin­ke M. Pa­lie­ty­te-Gi­nei­kie­ne, ku­ri skai­tys pa­skai­tą „Skry­nios su­žy­dė­ji­mas: me­ni­nė raiš­ka“.

____________________________________________

Po Kau­no me­no mo­kyk­los bai­gi­mo iš­vy­kęs į JAV pa­si­kei­tė pa­var­dę ir ta­po Au­gius.

Iš­te­kė­ju­si po Kau­no me­no mo­kyk­los bai­gi­mo pa­si­rin­ko Bel­ža­kie­nės pa­var­dę. _____________________________________________________

Li­te­ra­tū­ra: Kul­ny­tė B., La­zaus­kai­tė E., Lie­tu­vių et­no­gra­fi­jos en­cik­lo­pe­di­nis žo­dy­nas, Vil­nius, 2015

Mi­kė­nai­tė A., Lie­tu­vių liau­dies bal­dai, Vil­nius, 1992

Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė, Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus

Et­no­gra­fi­jos-iko­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja