Aly­taus kraš­to gam­tos pa­slap­tys. II da­lis

Kle­bo­no ak­muo

Šis ak­muo yra Aly­taus pa­kraš­ty­je, Ne­mu­ne, pui­kiai ma­to­si nuo Bal­to­sios ro­žės (pės­čių­jų ir dvi­ra­čių) til­to, iki jo ve­da pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kas nuo Aly­taus pi­lia­kal­nio. Ak­muo api­pin­tas le­gen­do­mis ir įvai­riau­siais pa­sa­ko­ji­mais. Ne­si­vai­kant įvai­rių kal­bų ge­riau­siai apie jį ga­li pa­pa­sa­ko­ti po­rin­gė „Kle­bo­no ak­muo“.

1935 me­tais „Spau­dos fon­das“ Kau­ne iš­lei­do Aly­taus gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo Jo­no Že­ke­vi­čiaus dzū­kiš­kų po­rin­gių ir pa­sa­kų rin­ki­nį „Kar­žy­giai“. Kny­gos ti­ra­žas bu­vo net 1000 eg­zem­plio­rių, iš­spaus­din­ta „Kny­gos“ spaus­tu­vė­je Uk­mer­gė­je. Jo­je 7 po­rin­gės pa­sa­ko­ja ir apie Aly­taus įvai­rias vie­tas bei nu­ti­ki­mus. Vie­na kaip tik apie Kle­bo­no ak­me­nį (kal­ba ne­tai­sy­ta): „Ke­lios var­snos už Aly­taus, aukš­čiau ge­le­žin­ke­lio til­to, srau­joj Ne­mu­no tėk­mėj iš van­dens ky­šo di­de­lis ak­muo, var­du Kle­bo­nas. Jis da­bar di­de­lis, bet se­niau bu­vo dar di­des­nis; jis da­bar ži­no­mas, bet se­niau bu­vo dar ži­no­mes­nis.

Ne kar­tą jį per­kū­nas tren­kė, ne kar­tą jį žmo­nės no­rė­jo su­skal­dy­ti, bet nie­ko pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo. Jis kaip tū­no­jo, taip ir šian­dien tū­no­ja Ne­mu­ne, sie­li­nin­kus ir bai­di­ki­nin­kus už­ka­bi­nė­ja, ne­re­tai il­gam su­stab­do.

Bet ka­dai­se ne dėl di­du­mo tas ak­muo ži­no­mas bu­vo, ne dėl to jį pla­čioj apy­lin­kėj mi­nė­jo.

Apy­lin­kių žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad se­niau bu­vo sun­kūs ba­do me­tai. Sep­ty­ne­rius me­tus bu­vu­sios di­de­lės saus­ros, o pas­kui sep­ty­ne­rius me­tus di­de­lės liū­tys. Nors pir­mai­siais me­tais nie­kas ne­už­au­go, bet vis koks grū­da­ga­lys iš bim­blio iš­lin­dęs už­si­mez­gė, ta­čiau ant­rai­siais me­tais – kad kas ir kiek už­au­go, tai dir­voj vi­sai su­pu­vo, nič­nie­ko ne­be­li­ko.

Žmo­nės ne­tu­rė­jo ko val­gy­ti. Iš kar­to grū­dus mai­šė su pe­lais, gru­cę grū­do, bet greit pri­trū­ko ne tik grū­dų, bet ir pe­lų. Ta­da plė­šė šiau­dus nuo sto­gų, kra­tė ko­kius už­si­li­ku­sius var­pa­ga­lius, mai­šė su sa­ma­no­mis ir ke­pė duo­ną. Nuo blo­go val­gio žmo­nės mi­rė, kaip ama­ras kri­to.

Kar­tą šla­piais me­tais Šven­to Jur­gio baž­ny­čios ku­ni­gas, la­bai gai­les­tin­gas pre­la­tas, nu­sam­dęs lai­vą, pa­si­ė­męs sep­ty­ne­tą vy­rų ir iš­va­žia­vęs Ne­mu­nu grū­dų pa­ieš­ko­ti. To­li nu­si­y­rę, ke­lias sa­vai­tes už­tru­kę, daug kraš­tų ap­lan­kę, daug var­go pa­ma­tę, kol su­ra­dę ja­vų kur pirk­ti.

O Aly­tu­je žmo­nės lau­kę su grū­dais duo­na parg­rįž­tant, lau­kę lau­kę, ne­su­lau­kę; mal­das kal­bė­ję, baž­ny­čion ėjęs ir vis ne­su­lau­kę. Nu­mi­rė­lius lai­do­ję vie­ną po ki­to ir ga­lo ne­bu­vę. Pa­ga­liau sil­pnes­nie­ji iš­ėję iš kan­try­bės, pra­dė­ję bur­no­ti keik­ti ku­ni­gą, kad jis kur ga­lą gau­tų, kam taip il­gai už­tru­kęs, kam jų pas­ku­ti­nius ska­ti­kus iš­vi­lio­jęs.

Jau ren­gė­si ku­ni­gas grįž­ti pil­no­mis na­mo, jau pra­va­žia­vo Gar­di­ną ir ki­tus mies­tus. Jau pa­sie­kė Ne­mu­nai­tį, dar va­lan­dė­lė – ir Aly­tus. Vy­rai su­kai­tę prie vai­ro dar­buo­jas, o ku­ni­gas, su­kal­bė­jęs va­ka­ri­nes mal­das, jau gal­vi­nas, kam ir kaip grū­dai ge­riau iš­da­ly­ti.

Bu­vo vė­ly­vas ru­duo, nak­tis te­mo tam­si ir lie­tin­ga. Pa­si­kė­lė bai­si aud­ra, su­kau­kė vie­su­las, gi­rias lau­žė, šim­to me­tų ažuo­lus ver­tė; Ne­mu­nas iš kran­tų lie­jos, ver­pe­tais su­kos, kaip jū­ra ban­ga­vo.

Jau mies­to mū­rai ma­tės, jau ke­lios var­snos li­gi Aly­taus be­li­ko, kai ir­klai su­lin­ko ir vai­ras lū­žo. Ne­spė­jo ku­ni­gas nei pri­klaup­ti, ran­kų su­ner­ti, nei vie­no žo­džio į Die­vą pra­tar­ti, kaip su­ūžė vie­su­las, pa­kė­lė lai­vą į orą, ap­su­ko it varps­tį ir tren­kė į ak­me­nį.

Ir su­dū­žo lai­vas, į ši­pu­lius su­by­rė­jo. Vi­si žmo­nės pri­gė­rė, nei vie­no gy­vo ne­li­ko, nors ir kaip no­rė­jo iš­si­gel­bė­ti, nors ir kaip pa­gal­bos šau­kė­si. O tur­tas tai nu­grimz­dęs, iš­syk į dug­ną ner­te pa­nė­ręs.

Nuo to lai­ko žmo­nės tą ak­me­nį va­di­na kas Ku­ni­gu, kas Kle­bo­nu, o kas Kle­bo­no ak­me­niu. Bet kai ku­rie tvir­ti­na, kad ten nu­sken­dęs ne pa­pras­tas ku­ni­gas ir ne kle­bo­nas bet di­de­lis dva­si­nin­kas – pre­la­tas. Kat­rų da­bar tie­sa – sun­ku pa­sa­ky­ti.“

Pro­fe­so­rius Ste­po­nas Ko­lu­pai­la sa­vo kny­go­je „Ne­mu­nas“ pa­sa­ko­ja įdo­mią is­to­ri­ją, ku­ri nu­ti­ko 1925 me­tais Kle­bo­no ak­mens apy­lin­kė­se: „Šio­je dai­lio­je vie­to­je Ne­mu­no kran­tai ma­tė šiur­pu­lin­gą žmo­gaus ko­vą su žvė­riu. 1925 me­tų va­sa­rio mėn. 25 d. vil­kas čia už­puo­lė se­ną ei­gu­lį P. Že­ko­nį. Ei­gu­lis bu­vo ap­si­vil­kęs kai­li­niais, to­dėl vil­kas ne­ga­lė­jo iš kar­to jo su­dras­ky­ti. Ei­gu­lis tu­rė­jo tik laz­dą su ge­le­ži­niu ga­lu. Jis grie­bė vil­kui už kak­lo ir, par­ver­tęs ant že­mės, grū­mė­si su stip­res­niu už sa­ve žvė­riu.

Be­sig­rum­da­mas su vil­ku, Že­ko­nis įki­šo jam į nas­rus al­kū­nę ir vi­są ran­ką. Vil­kas smar­kiai su­kram­tė abi ran­kas li­gi pe­čių. Ei­gu­lis šau­kė pa­gal­bos, bet nie­kas jo ne­gir­dė­jo, bu­vo anks­ty­vas ry­tas. Ne­lai­min­ga­sis mė­gi­no kiš­ti vil­kui į ger­klę vie­nin­te­lį sa­vo gin­klą – laz­de­lę, bet vil­kas nu­kan­do laz­dos ga­lą... Pas­ku­ti­nė­mis jė­go­mis ei­gu­lis grie­bė­si dras­ky­ti vil­kui akis.

Po va­lan­dos grum­ty­nių, kai žmo­gus ir žvė­ris abu­du ge­ro­kai pa­var­go, Že­ko­niui pa­vy­ko pa­spruk­ti iš apa­kin­to vil­ko na­gų ir pa­bėg­ti. Vil­kas mė­gi­no šliauž­ti, nu­si­ri­to nuo šlai­to ir įkri­to į Ne­mu­ną, ku­ris tą žie­mą bu­vo ne­už­šą­lęs.

Da­bar at­si­ra­do pa­gal­ba. Vil­ką nu­šo­vė be­plau­kiant Ne­mu­nu, o ei­gu­lį vos gy­vą nu­ga­be­no į li­go­ni­nę: bi­jo­ta, kad vil­kas bu­vo pa­siu­tęs. Že­ko­nis pa­gi­jo ir įspū­din­gai pa­sa­ko­jo apie ne­pa­pras­tus sa­vo iš­gy­ve­ni­mus.“

Kle­bo­no ak­muo įtrauk­tas į xLie­tu­vos kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

Ne­mu­nai­čio klin­ti­nių tu­fų ato­dan­ga

Šią ato­dan­gą 1909 me­tais ty­ri­nė­jo pro­fe­so­rius Pra­nas Jo­de­lė. Sta­ty­bi­nių me­džia­gų ty­ri­mų Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas tuo­met ieš­ko­jo tin­ka­mos me­džia­gos ce­men­to ga­my­bai. Vė­liau ra­šė: „Man te­ko ap­si­lan­ky­ti Ne­mu­nai­ty­je. Ten de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te, 2–3 kilm. nuo mies­te­lio (ei­nant pa­gal van­de­nį), yra ne­ma­ži kal­ki­nių tu­fų klo­dai. Aukš­tas sta­tus kran­tas at­ro­do lyg dirb­ti­nai su­krau­tos įvai­rių spal­vų uo­lų ei­lės, o jo vir­šus ap­au­gęs miš­ku; ši­ta vie­ta su­da­ro gra­žų re­gi­nį.

Pa­pras­tai kal­ki­niai tu­fai ir ba­lų mer­ge­liai bū­na kie­ti, iš­akė­ję, ar­ba minkš­ti, pu­rūs (iš­pur­tę), bal­tos spal­vos, daž­nai nu­da­žy­ti prie­mai­šo­mis. Čia tu­fas kie­tas, bet vi­sai ne­tvir­tas, iš­aki­jęs, jo ei­lės ne­vie­no­dai nu­da­žy­tos ge­le­žies rū­dos prie­mai­šo­mis. Ma­no pa­da­ry­tas ši­to tu­fo ana­li­zas pa­ro­dė, kad jis tu­ri 93–95 % Ca­CO3 (kalk. kar­bon.) ir 5–7 % prie­mai­šų (ge­le­žies rū­dos, mo­lio ir orgn. lie­ka­nų) – Ce­men­tui ga­min­ti jis tik­tų, tik jo iš­tek­lius (at­sar­ga) ma­žo­kas. Vie­tos gy­ven­to­jai tą tu­fą pa­ma­ži ar­do ir nai­ki­na, pa­si­rink­da­mi tvir­tes­nius ga­ba­lus kai ku­riems sta­ty­bos rei­ka­lams; tuos klo­dus ar­dy­ti pa­de­da ir Ne­mu­no van­duo po­tvy­nio me­tu – pa­kran­tėj ma­ty­ti daug at­lau­žų.

Aukš­tas Ne­mu­no kran­tas ties Ne­mu­nai­čiu (12–13 m aukš­čiau van­dens ly­gio), kur da­bar yra kal­ki­nių tu­fų klo­dai, ka­dai­se, ma­tyt, bu­vo eže­ru. Ten vei­sė­si kiau­ti­nių gy­vu­lė­lių (jų lie­ka­nas ga­li­ma pa­ste­bė­ti tu­fuo­se) ir iš šal­ti­nių te­kė­jo tur­tin­gas kal­kė­mis van­duo. Gy­vū­nė­lių kiau­te­liai ir šal­ti­nių van­dens kal­kės (ir ge­le­žies rū­dis) su­da­rė sto­rus tu­fų klo­dus. Ta­me lai­ko­tar­py Ne­mu­no čia dar ne­bu­vo. Kai Ne­mu­nas toj vie­toj iš­arė ir pa­gi­li­no sa­vo va­gą – dau­gu­ma šal­ti­nių ra­do sau ki­tas že­mes­nes vie­tas, eže­ro van­duo iš­te­kė­jo Ne­mu­nan, vie­ta iš­džiū­vo, ap­si­klo­jus tik plo­nu dur­pių sluoks­niu; o vė­liau ap­au­go ir miš­ku.“

Šį pro­fe­so­riaus pa­sa­ko­ji­mą no­rė­tų­si tru­pu­tį pa­ko­men­tuo­ti. Jis mi­ni ba­lų mer­ge­lį. Kas tai? Mer­ge­lis – nuo­sė­di­nė uo­lie­na. Su­si­de­da iš kar­bo­na­tų (35–65 % kal­ci­to, re­čiau do­lo­mi­to) ir mo­lio (35–65 %) mi­ne­ra­lų. Struk­tū­ra smul­kiag­rū­dė. Teks­tū­ra daž­niau­siai sluoks­niuo­ta. Spal­va švie­siai pil­ka, mels­va, žals­va, re­čiau rau­do­na, ru­da, vio­le­ti­nė. Iš jo ga­mi­na­ma ce­men­tas, kal­kės, ki­tos ri­ša­mo­sios me­džia­gos, kar­tais jis nau­do­ja­mas rūgš­čioms, sil­pnai kar­bo­na­tin­goms dir­voms tręš­ti.

Šian­dien no­rint su­ras­ti ato­dan­gą Ne­mu­nai­ty­je rei­kia nu­si­leis­ti prie Ne­mu­no kran­te įreng­to rek­re­a­ci­nės zo­nos pės­čių­jų ta­ko (Kran­to g.). Pa­kran­te nuo po­il­sio zo­nos (į prie­šin­gą pu­sę) upės pa­sro­viui pa­ė­jus (spe­cia­liai įreng­to ta­ko nė­ra) apie ki­lo­met­rą su tru­pu­čiu – prieš jus at­si­vers nuo­sta­bus klin­ti­nių tu­fų ato­dan­gos vaiz­das.

Šiai nuo­sta­baus re­gi­nio ke­lio­nei rei­kia tin­ka­mos žy­giams ap­ran­gos ir apa­vo. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku ato­dan­gą sle­pia au­ga­li­ja, ji ma­to­si ne taip žen­kliai. Jo­je ma­ty­ti sluoks­niais iš­akė­jęs bals­vas, pil­kas, ru­das klin­ties tu­fas.

1987 me­tais ato­dan­ga pa­skelb­ta gam­tos pa­min­klu.