Aly­taus įvaiz­džio di­le­ma: pra­mo­nė ar kul­tū­ra? At­sa­ky­mo ieš­ko kul­tū­ri­nin­kai

Klon­dai­ką ap­ti­ko ne­ti­kė­tai

Dis­ku­si­jo­se, ar Aly­tus yra pra­mo­nės mies­tas, ar ne, pa­pras­tai at­sa­ky­mas pri­klau­so nuo ren­gi­nio te­ma­ti­kos. Jei ji eko­no­mi­nė, kal­ba­ma apie in­ves­ti­ci­jų – ži­no­ma, mes – pra­mo­ni­nis mies­tas, bet jei skir­ta tu­riz­mo plėt­rai, in­tri­guo­ja sve­čius kul­tū­ros įvy­kiais, tai tik­rai ne.

Nuo 2019 me­tų ste­bi­mos kul­tū­ri­nės ini­cia­ty­vos, už­bai­gian­čios gin­čą kon­struk­ty­viai – ban­do­ma kal­bė­ti apie pra­mo­nės is­to­ri­ją kaip Dzū­ki­jos sos­ti­nės ta­pa­ty­bę ir iš­skir­ti­nu­mą. Prieš tre­jus me­tus tuo­me­ti­nė Aly­taus kul­tū­ros cen­tro (AKC) di­rek­to­rė Klau­di­ja Alek­san­dra­vi­čiū­tė pa­ra­gi­no aly­tiš­kius rink­ti at­si­mi­ni­mus apie Med­vil­nės kom­bi­na­to gy­ve­ni­mą (juos ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je aly­tuskc.lt). Dau­giau­sia dė­me­sio skir­ta Med­vil­nės kul­tū­ros rū­mams (da­bar – Aly­taus kul­tū­ros cen­tras), ku­rie de­šimt­me­čius bu­vo svar­biau­sias pa­sta­tas Aly­taus kul­tū­ros že­mė­la­py­je.

Su­ma­ny­mą sa­vaip pra­tę­sė dai­li­nin­kė ir mu­zie­ji­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė. Pra­dė­ju­si pro­jek­tą „Kar­tu­NO­ko­das“, kaip da­bar pa­ti sa­ko, net ne­įsi­vaiz­da­vo, ko­kie klon­dai­kai sly­pi pra­mo­nės is­to­ri­jo­je. Įve­dus „med­vil­nės ko­dą“, at­si­vė­rė uni­ka­lios me­džia­gos klo­dai, pra­de­dant šios spe­ci­fi­nės pra­mo­nės ša­kos iš­li­ku­siais ar­te­fak­tais, fo­to­me­džia­ga ir bai­giant uni­ka­liais med­vil­nie­čių pri­si­mi­ni­mais, ku­riais, be ki­ta ko, su kom­bi­na­tu su­si­ję žmo­nės la­bai no­riai da­li­na­si.

„Su­pra­to­me, kad mums, ne­di­de­lei mu­zie­ji­nin­kų ko­man­dai, su­val­dy­ti to­kį kie­kį in­for­ma­ci­jos yra ne­įma­no­ma už­duo­tis. For­ma­tas pa­dik­ta­vo min­tį, kad „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­da ga­li bū­ti tęs­ti­nė, au­gan­ti, kin­tan­ti. Taip su­pla­nuo­ta vie­na „pil­na­met­ra­žė“ pa­ro­da vir­to tik­ru se­ria­lu. No­ri­si su ta me­džia­ga dirb­ti to­liau, kiek­vie­na is­to­ri­ja ver­ta at­ski­ro dė­me­sio, o tų is­to­ri­jų – dau­gy­bė“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

At­min­tin įsi­rė­žė gi­gan­tiš­ki vaiz­dai

Mu­zie­ji­nin­kė yra įsi­ti­ki­nu­si, kad ga­li­ma ras­ti bū­dų įveik­lin­ti Aly­taus pra­mo­nės is­to­ri­ją taip, kad ji bū­tų įdo­mi net ir jau­na­jai aly­tiš­kių kar­tai. „Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja ir med­vil­nie­čių gy­ve­ni­mo bū­das man pa­čiai yra toks pats at­ra­di­mas, kaip ir Aly­taus mies­tas, į ku­rį at­va­žia­vau bai­gu­si stu­di­jas Vil­niu­je. Idė­ja pa­si­do­mė­ti Dzū­ki­jos sos­ti­nės pra­mo­nės is­to­ri­ja ki­lo iš ma­no pa­žin­ties su Med­vil­nės kom­bi­na­to dai­li­nin­ke teks­ti­li­nin­ke Vi­li­ja Ra­guc­kie­nė. Ji va­do­va­vo Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­los mo­ki­nių prak­ti­kai kom­bi­na­te, o aš jiems dės­čiau. Te­ko ma­ty­ti Vi­li­jos tech­no­lo­gi­nę vir­tu­vę. Vė­liau, kai įmo­nė ban­kru­ta­vo, te­ko par­si­vež­ti į mo­kyk­lą di­džiu­lius ba­lo­se įmir­ku­sių au­di­nių ri­ti­nius, ma­ty­ti gi­gan­tiš­kus ce­chus, ku­rių dy­džio nuo­sta­ba man iš­li­ku­si iki šiol. Ka­dan­gi mu­zie­jus tu­ri kaup­ti eks­po­na­tus, tai jau ta­da gal­vo­jau apie med­vil­nė­je dir­bu­sių dai­li­nin­kų ar­chy­vo iš­sau­go­ji­mą, gal­būt – pie­ši­nių pa­ro­dą, man tai at­ro­dė la­bai įdo­mu“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Ir pri­du­ria: dar jai te­ko ma­ty­ti, kaip bu­vo va­lo­mas va­di­na­ma­sis „pen­ta­go­nas“ – ad­mi­nist­ra­ci­nis Med­vil­nės kom­bi­na­to pa­sta­tas, kaip iš vir­šu­ti­nių aukš­tų lauk bu­vo me­ta­mi bal­dai ir ten bu­vę daik­tai, taip pat ir ar­chy­vai. De­ja, di­džio­ji da­lis me­džia­gos yra ne­grįž­ta­mai pra­ras­ta vien to­dėl, kad lai­ku ne­at­si­ra­do su­vo­kian­čių jos ver­tę.

Ko­kios bus nau­jos se­ri­jos?

Edu­ka­ci­jos, su­si­ti­ki­mų cik­las su bu­vu­siais Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to va­do­vais, ga­myk­los sta­ty­bi­nin­kais, kom­bi­na­to kles­tė­ji­mą ir griū­tį įam­ži­nu­sias fo­to­gra­fais, au­di­nių raš­tus kū­ru­sio­mis dai­li­nin­kė­mis – to­kios bū­si­mos pro­jek­to veik­los su­ka­si ku­ra­to­rės min­ty­se. Jas do­ku­men­tuo­jant, ren­kant ir sis­te­mi­nant me­džia­gą, tre­jų me­tų ei­go­je pla­nuo­ja­mas lei­di­nys apie Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ją.

„Is­to­ri­nė mankš­ta“ – taip Gin­ta­rė va­di­na ni­ši­nes „Kar­tu­NO­ko­do“ veik­las, ku­rios apie kom­bi­na­to pra­ei­tį pa­sa­ko­tų, pa­vyz­džiui, per... gamybinės mankštos judesį, buvusių garsiųjų med­vilnės diskotekų šokį. Dau­ge­lis da­bar­ti­nių pen­kias­de­šimt­me­čių pri­si­me­na med­vil­nės dis­ko­te­kas „Stu­dio 3“, ve­da­mas Liu­do Ra­ma­naus­ko.

„Šo­kio, mu­zi­kos, ju­de­sio kul­tū­ra, lais­va­lai­kio ma­dos ga­li la­bai daug pa­pa­sa­ko­ti apie mies­to is­to­ri­ją, gy­ve­ni­mo bū­dą. Vi­so­se „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­do­se tu­rė­jo­me po to­kią ma­žą in­va­zi­ją, nes la­bai no­rė­jo­si cra­zy de­ta­lės. Pa­vyz­džiui, „Teks­ti­li­nin­ko“ laik­raš­tį, ku­ris bu­vo lei­džia­mas Med­vil­nės kom­bi­na­te, ak­to­riai skai­tė kaip dau­ge­lis so­viet­me­čiu – WC. To­kios de­ta­lės su­tei­kia sma­gu­mo pa­si­bu­vi­mui su me­džia­ga, ši­tie da­ly­kai man svar­būs“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

Kal­bant apie bū­si­mą lei­di­nį, ku­ria­me tu­rė­tų bū­ti su­si­ste­min­ta „Kar­tu­NO­ko­do“ me­džia­ga, Gin­ta­rė sa­ko jo nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti kaip is­to­ri­nio: „Šiais lai­kais in­for­ma­ci­jos yra tiek daug, kad pri­va­lu už­duo­ti klau­si­mą, kuo ji žmo­gui ak­tu­a­li, ko­dėl jis tu­rė­tų tai skai­ty­ti? Gal­būt su­ju­din­ti pa­ties aly­tiš­kio po­žiū­rį į sa­ve? Įver­tin­ti, ką tu­rė­jo­me, ką pra­ra­do­me, ko­kie ga­li­me bū­ti?“

Jei pra­mo­nė ne­ina pas kul­tū­rą, tai... kul­tū­ra eis į įmo­nes?

Su ko­le­go­mis mu­zie­ji­nin­kais reng­da­ma pa­ro­dų cik­lą „Kar­tu­NO­ko­das“, Gin­ta­rė sa­ko ste­bė­ju­si tam tik­rus įdo­mius so­cia­li­nius reiš­ki­nius. Pa­vyz­džiui, tarp pro­jek­to da­ly­vių at­si­ra­do bu­vu­sių med­vil­nie­čių, šiuo me­tu taip pat dir­ban­čių Aly­taus pra­mo­nės įmo­nė­se, ku­rie pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pra­vė­rė Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus du­ris.

„Apie tai, kad kul­tū­ri­nę pa­siū­lą lai­kas bū­tų pra­dė­ti for­muo­ti pa­gal pra­mo­nės po­rei­kius, aš su­si­mąs­čiau dar pro­jek­to AT­EI­NU me­tu. Tuo­met mu­zie­jus į įvai­rias įmo­nes ir aly­tiš­kių na­mus iš­ve­žė 100 Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo pa­veiks­lų, jie lai­ki­nai įsi­kū­rė ar­čiau žiū­ro­vo, jų na­mų ar dar­bo in­ter­je­re. Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai kar­tais net ne­su­si­mąs­to, kad pra­mo­nės įmo­nė­se dir­ban­tys aly­tiš­kiai ne­tu­ri ga­li­my­bių juo­se lan­ky­tis.

„Rei­kia pra­gy­ven­ti, aš dir­bu ne­pa­kel­da­ma gal­vos“, – taip man pa­sa­kė mo­te­ris, bu­vu­si med­vil­nie­tė, ku­ri la­bai no­rė­jo at­ei­ti į „Kar­tu­NO­ko­do“ ati­da­ry­mą. Vie­nin­te­lis va­rian­tas jai pa­ro­dy­ti pa­ro­dą – nu­vež­ti ir eks­po­nuo­ti įmo­nė­je. Ki­taip mes ne­pa­sie­kia­me žmo­nių“, – pa­ste­bi G.Mar­ke­vi­čie­nė.

To­kios pa­tir­tys mu­zie­ji­nin­kei pa­gim­dė nau­jų su­ma­ny­mų. Pla­nuo­ja­ma, kad fo­to­me­ni­nin­ko Vy­tau­to Sta­nio­nio pa­ro­da, skir­ta Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­jai, bus eks­po­nuo­ja­ma ne tik AKC pa­ro­dų erd­vė­je, bet ir au­ten­tiš­ko­je ce­chų ap­lin­ko­je. Sie­ni­nės ta­py­bos kū­ri­nys, ku­rio au­to­rius bus Pi­jus Še­ma­tuls­kis, tu­rė­tų at­si­ras­ti ant med­vil­nie­čių dau­gia­bu­čio, esan­čio ša­lia pre­ky­bos cen­tro „Se­nu­kai“. Da­lis „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­dų fo­to­gra­fi­jų taip pat ga­lė­tų bū­ti eks­po­nuo­ja­ma šio na­mo kie­me ar­ba ant mol­ber­tų laip­ti­nė­se.

Dar yra su­ma­ny­mas iš­de­ko­ruo­ti med­vil­nės au­di­nių mo­ty­vais Svei­ka­tos ta­ką – mies­to ar­te­ri­ją, ti­ki­ma­si įgy­ven­din­ti jį ki­tą­met. „Kol kas dar svars­to­me idė­ją Aly­taus ta­pa­ty­bei kur­ti pa­nau­do­ti at­spau­da­vi­mo kaip de­ko­ra­vi­mo kul­tū­rą. Juk Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te pa­ga­min­tu kar­tū­nu mes de­šimt­me­čius de­ko­ra­vo­me ir ren­gė­me vi­są Lie­tu­vą. At­spau­das vėl­gi tu­ri po­teks­tę ir pras­mę, per ku­rią ga­li­ma at­skleis­ti mies­to iden­ti­te­tą. „Kar­tu­NO­ko­das“ tė­ra pra­džia, tu­rin­ti stip­rią idė­ją, bet dar daug ne­pa­da­ry­ta, o su­ma­ny­mų yra. Be­je, aly­tiš­kiai ma­nęs jau klau­sė: o ko­dėl kal­ba­me ne apie sky­di­nius, šal­dy­tu­vus, ki­tas Aly­taus įmo­nes? Ma­nau, kad mies­to pra­mo­nės is­to­ri­ja dar lau­kia la­bai ati­daus žvilgs­nio“, – įsi­ti­ki­nu­si Gin­ta­rė.

* * *

Šiuo me­tu pa­ro­da „Kar­tu­No­ko­das“ vis dar vyks­ta mu­zie­ju­je. I a. sa­lė­je veiks iki lap­kri­čio 3 d, II a. sa­lė­je – „Au­di­niai, au­di­nių pie­ši­niai, na­mai, Kar­tū­no šven­tė“ – iki lap­kri­čio 12 d. Dar lau­kia ke­le­tas ren­gi­nių, skirtų au­di­nių di­zai­no rai­dai, dai­li­nin­ko vir­tu­vei, au­di­nio mar­gi­ni­mo ir ga­my­bos pro­ce­sui, įdo­mių žmo­nių at­si­mi­ni­mams, vyks is­to­ri­nės mankš­te­lės, at­ski­ri po­kal­biai-su­si­ti­ki­mai ir pa­si­vaikš­čio­ji­mai po pa­ro­das su fo­to­gra­fais, dai­li­nin­kė­mis. Smal­su pa­čiai, kur nu­ves iš­raiš­kos ir kal­bė­ji­mo, tran­slia­ci­jos bū­dai. Įdo­mu, kaip ty­ri­nė­tos/ iš­ty­ri­nė­tos te­mos mi­ni vi­zu­a­lų ak­cen­tais at­si­ras mies­te. Pla­nuo­ju. Bet ne­pa­ža­du.

Ma­no tiks­las bu­vo la­biau emo­ci­nis, is­to­ri­nis dū­ris, is­to­ri­nės ne­tek­ties pro­plė­ša. Ši pa­ro­da yra dau­giau kaip aikš­te­lė fil­ma­vi­mo, su­si­ti­ki­mų po­kal­biams, kon­tak­tų rin­ki­mui. Kaip in­tri­ga, koks mu­zie­jus tu­ri bū­ti, ga­li bū­ti. At­ei­ty­je, tu­rint su­kaup­tą, su­si­ste­min­tą me­džia­gą, ak­tu­a­lia­me kon­teks­te iš­ru­tu­lio­tą ir net in­ter­pre­tuo­tą me­džia­gą, ga­li­ma bus kal­bė­ti ir ki­tą mu­zie­ji­nin­kys­tės eta­pą – fak­tų gy­lį, pa­grįs­tu­mą, žmo­gaus pa­tir­čių ver­si­jas. Per daug me­džia­gos, ku­ri įdo­mi iš­li­ki­mui. No­ri­si ėji­mo pir­myn, ne­pra­min­tu ta­ku.