„Aly­taus an­ge­lo“ is­to­ri­ja: aly­tiš­kė Ire­na Sed­lec­kai­tė „Aly­taus nau­jie­nas“ už­sa­kė „Ge­ru­mo skrais­tės“ se­ne­liams

– „Ge­ru­mo skrais­tės“ va­do­vė Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė yra tei­gu­si, kad skai­ty­mas, skai­ti­nių klau­sy­mas sen­jo­rams yra tar­si gai­vaus oro gū­sis, ku­ris grą­ži­na juos į jau­nys­tę. „Aly­taus nau­jie­nų“ pre­nu­me­rata 2024-ie­siems, pa­do­va­no­ta mū­sų mies­to švie­suo­lės Ire­nos Sed­lec­kai­tės, tur­būt yra kaip tik tai, ko se­ne­liams la­bai rei­kia. To­kia do­va­na Jū­sų įstai­gą pa­sie­kė jau ne pir­mą kar­tą, kas bu­vo anks­tes­ni lab­da­riai?

– Laik­raš­čio „Aly­taus nau­jie­nos“ pre­nu­me­ra­tą do­va­nų gau­na­me jau tre­čius me­tus ir la­bai tuo džiau­gia­mės. Pir­mai­siais me­tais šio lei­di­nio pre­nu­me­ra­tą do­va­no­jo pa­ti „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ja, ant­rai­siais – nepri­si­sta­tęs vy­ras, no­rė­jęs iš­lik­ti ano­ni­mu, o tre­čiai­siais, tai yra šiais me­tais, iš jū­sų su­ži­no­jo­me, kad laik­raš­čio pre­nu­me­ra­tą mums do­va­no­ja gar­bi aly­tiš­kė Ire­na Sed­lec­kai­tė. Tai bu­vo mums di­de­lė ir la­bai ma­lo­ni staig­me­na.

– Ar daug tu­ri­te se­ne­lių, ku­rie dar pa­tys skai­to? Klau­san­čių, be abe­jo, tu­ri­te.

– Se­ne­lių dar­že­ly­je tu­ri­me ir skai­tan­čių, ir klau­san­čių sen­jo­rų. Daž­niau­siai jie pa­tys skai­to, kar­tais nau­jie­nas jiems skai­to­me mes, o kar­tais – sen­jo­rai skai­to vie­ni ki­tiems. Ta­da ap­ta­ria per­skai­ty­tas nau­jie­nas, dis­ku­tuo­ja. La­bai įdo­mu ste­bė­ti kaip juos „už­ka­bi­na“ vie­na ar ki­ta te­ma, kiek nuo­mo­nių ir skir­tin­gų pa­tir­čių, ku­rio­mis da­li­na­si, tu­ri se­no­liai.

– Ko­kios ži­nios se­ne­liams la­biau­siai pa­tin­ka?

– Be abe­jo­nių, se­ne­liams la­biau­siai pa­tin­ka, kai ra­šo­ma apie juos pa­čius. Taip pat dė­me­sį pa­trau­kia straips­niai apie jiems pa­žįs­ta­mus as­me­nis, įvy­kius kai­my­nys­tė­je. Trum­pai ta­riant, la­biau­siai do­mi­nan­čios te­mos yra žmo­nių gy­ve­ni­mai ir įvy­kiai. Vi­suo­met per­skai­to ir anek­do­tus.

Kri­mi­na­lai do­mi­na ma­žiau­siai, sa­ko ir taip vis­ko per gy­ve­ni­mą bū­ta, to­dėl no­rė­tų ir lin­kė­tų „Aly­taus nau­jie­nų“ žur­na­lis­tams dažniau garsinti po­zi­ty­vias nau­jie­nas!

– Gal tu­ri­te ir to­kių „dar­že­li­nu­kų“, ku­rie bū­da­mi jau­nes­ni bu­vo šio laik­raš­čio skai­ty­to­jai, o da­bar tai pri­si­me­na?

– Tik­rai tu­ri­me. Dzū­ki­jos kraš­to nau­jie­nas anuo­met skai­tė, kaip pa­me­na, dar se­nu pa­va­di­ni­mu „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“. Sen­jo­rai da­li­na­si, kad laik­raš­tyje „Aly­taus nau­jie­nos“ šiuo metu randa jiems aktualių skaitinių.

– Ar Jūs ir­gi pa­var­to­te „Aly­taus nau­jie­nas“?

– „Aly­taus nau­jie­nas“ mes, dar­buo­to­jai, kas­kart pa­var­to­me pir­mie­ji. Vos at­vy­kę į dar­bą, pa­tik­ri­na­me pa­što dė­žu­tę ir, dar prieš pra­dė­da­mi dar­bus, pa­var­to­me laik­raš­tį, po to su ko­le­go­mis ap­ta­ria­me re­gio­no nau­jie­nas. Švie­žio, dar spaus­tuvės dažais kve­pian­čio laik­raščio skai­ty­mas mums jau ta­po sa­vo­tiš­ku ri­tu­a­lu.