Algimanto azartas kolekcionuoti – noras palikti atmintį vaikams

Gyveno vien Antanevičiai

Algimantas į Alytaus kraštą atkeliavo ne iš toli – nuo Merkinės Varėnos rajone, Parudnios kaimo. „Ten gyveno vien Antanevičiai, tėvo pusės giminės, buvo grūdų malūnas ir girininkija. Tėvai buvo bemoksliai, tačiau tikrai šviesūs – daug kuo domėjosi. Sunkiai dirbo žemę, kaip sakau, buvo šlapi nuo prakaito. Tėvukas mirė 48-erių metų, kai man buvo dešimt metų. Todėl mama, augindama mane ir sesę Zofiją, viena nešė gyvenimo kryželį. Nors ir jauna liko našlė, buvo besiperšančių net iš Žemaitijos, tačiau apsisprendė likti viena“, – prisiminė Algimantas.

Jo mamai likimas šioje žemėje suskaičiavo 91 su puse metų. Ir likusi viena gyventi iš Parudnios kaimo nesitraukė. Dabar čia gyvena Algimanto sesuo. Tad alytiškis, kai tik gali, apsilanko tėviškėje. Viena, dėl ko apgailestauja vyriškis, kad tėviškė jau mažai primena vaikystę. Laukai užaugę mišku, Straujos upelis net vagą keičia nuo bebrų išdaigų. Jis keliauja link tėviškės sodybos ir šiek gąsdina, kad gali kažkada apsemti.
Kadangi vienai likusiai Algimanto mamai buvo sunku išgyventi, jis jau keturiolikos pradėjo eiti į kolūkį šienauti, penkiolikos kirto javus. Taip dirbo darbadienius už mamą ir už menką atlygį – trys kapeikos ir 300–500 gramų grūdų už vieną darbadienį.
Baigęs mokyklą Algimantas norėjo įgyti specialybę, kaip sakoma, prie žemės, kuo greičiau pradėti dirbti ir padėti šeimai. Tuomet Alytuje veikęs Žemės ūkio technikumas ir čia pasirinkta agronomo specialybė jam buvo pirmas žingsnis link savarankiško gyvenimo.

Išgirstas posakis apie rusus įsiminė ilgam

Tais laikais  buvo panašus likimas visų jaunuolių:  vos ne pirma darbovietė ir greitas šaukimas į kariuomenę. Žinoma, tada sovietinę.
Algimantui tik pusmetį teko pasidarbuoti agronomu viename Varėnos rajono kolūkyje, kol buvo pakviestas tarnauti į Tolimuosius Rytus, netoli Vladivostoko, prie Japonų jūros. Tapo tanko vairuotoju. 

„Mums tada sakė, kad esame pirma lietuvių grupė kariuomenėje, o buvome penkiese. Čia tarnavo rusai, ukrainiečiai, kazachai… Sutikau labai puikių žmonių. Turėjau tarnauti trejus metus, bet teko išbūti pustrečių dėl prasidėjusios Karibų krizės, kuomet buvome kalbinami važiuoti į Kubą ją ginti nuo Amerikos. Nė vienas lietuvis važiuoti nesutiko. Važiavo rusai. Vienas pažįstamas pulkininkas man tada pasakė: „Rusai mirti nebijo, už tai jų reikia bijoti.“ Tą patį posakį iš aukšto pareigūno tuometėje ministrų taryboje išgirdau jau dirbdamas Alytaus rajono vykdomajame komitete“, – kalbėdamas apie tarnavimą kariuomenėje Algimantas negali nepastebėti, kaip teko nuolat kentėti alkį. 

Dažniausiai – tik prasta žuvis ir vis košės, košės...

„Ne tu būsi, atveš rusą“

Kadangi Algimantas galvojo po kariuomenės studijuoti agronomiją tuometėje Žemės ūkio akademijoje, tarnyboje rusų kalba mokėsi fizikos ir chemijos. Žinoma, galėjo studijuoti tik  neakivaizdžiai ir dirbti, nes antraip neturėjo sąlygų. 

Taip ir atsitiko: po tarnystės sovietams įsidarbino Varėnos rajono Valkininkų kolūkyje agronomu, įstojo mokytis į Žemės ūkio akademiją. Jau tuomet jaunas vyras ne vieną kartą išgirdo klausimą, ar giminėje nebuvo banditų. Suprask, jei taip, nieko nepasieksi. Nors jo giminėje buvo ir tremtinių, ir partizanų, bet buvo ne tas metas apie tai kalbėti.

Jau besimokydamas sumanė atvykti į Alytaus rajono Žemės ūkio valdybą pasiteirauti darbo. Ir Algimantui pasisekė: pasiuntė agronomauti  į vieną kolūkį prie Punios.

Čia jis sutiko būsimą žmoną Eleną, kuri buvo pradėjusi mokytojauti dar būdama septyniolikos. Čia ir vestuves atšoko, ir sūnus Šarūnas gimė.

Kolūkyje tuomet atlyginimai buvo labai maži. Jaunai šeimai visko reikėjo, tad nenuostabu, kad Algimantas sutiko su kalbinimais važiuoti dirbti vyriausiuoju agronomu tuomečiame Rimėnų tarybiniame ūkyje. 120 rublių atlyginimas buvo neblogas, skirtas butas, žmona čia gavo mokytojos darbą. Šeimą antrąkart aplankė gandrai, atnešdami sūnų Algimantą.

Kadangi žemės ūkio specialistų tada buvo nedaug, o kuriantis kolūkiams ir tarybiniams ūkiams jų reikėjo, vienądien jau baigęs akademiją sulaukė pasiūlymo tapti Raižių tarybinio ūkio direktoriumi. Norint juo tapti, reikėjo būti partiniu.

„Ilgokai svarsčiau pasiūlymą, tarėmės ir namuose. Vienas protingas žmogus, kurio pavardės nenorėčiau minėti, man pasakė: „Ne tu būsi, atveš rusą. Pasilik Lietuvą širdy, dabar mes turime prisitaikyti prie aplinkybių.“ Tada tarybinių ūkių direktoriais tikrai dažnai būdavo rusai. Taip į Raižius atvažiavau nepartinis, o čia juo tapau“, – mintimis dalijosi A. Antanevičius.

Tie, kurie jį pažinojo, visi gali pasakyti, kad tai buvo darbui atsidavęs žmogus, neskaičiuojantis nei darbo valandų, nei poilsio dienų. Algimantas pripažįsta, kad  dėl to kentėjo šeima, bet savęs jis negalėjo pakeisti.

Po dalyvavimo Sąjūdžio mitinge – užuomina apie sveikatą

Alytiškis nemato reikalo slėpti ir jo darbingo laikmečio kitos darbovietės – tada vienintelės partijos Alytaus padalinio Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigų. O pastarosios, ko gero, pasitarnavo ateiti vadovauti Alytaus rajono vykdomajam komitetui.

Jau aušo Lietuvos Atgimimas. Į Sąjūdžio mitingą Vilniaus Vingio parke Algimantas nuvyko su vienu draugu veterinarijos gydytoju, buvusiu tremtiniu. „Audringai ten reiškėmės, džiaugėmės visais kalbėtojais – Marcinkevičiumi, Geda, Buraču. Netrukus tuometis pirmasis partijos sekretorius man pasakė, kad, girdi, tau su sveikata nelabai gerai. Aš iš tiesų šiek tiek turėjau bėdų... Žodžiu, susiprask, laikas trauktis“, – atviravo Algimantas, tuomet sutikęs palikti Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko postą.

.....

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (20 / 14080).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas