Al­bi­na Svi­ders­kie­nė: „Aš ne­su po­etė, esu tik ei­liuo­to­ja”

– Pa­pras­tai vy­rai pa­ei­liuo­ja sa­ty­ri­nių po­li­ti­nių ei­lių, mo­te­rys – dau­giau į bui­tį, gam­tą, jaus­mus lin­ku­sios. Jū­sų dės­to­muo­se ka­lam­bū­ruo­se gau­su vis­ko. Iš ko­kių ver­smių ir ko­kiu sam­čiu vi­sa tai tiek me­tų se­mia­te?

– Kū­ry­bin­ga se­nat­vė – ant­ro­ji žmo­gaus jau­nys­tė. Ši min­tis man su­tei­kia op­ti­miz­mo – ne­pa­si­duo­ti lai­ko tėk­mei, il­giau iš­sau­go­ti blai­vų pro­tą, leng­viau iš­tver­ti gy­ve­ni­miš­kus sun­ku­mus. Kū­ry­ba bu­vo sėk­mės lai­das ma­no pe­da­go­gi­nė­je veik­lo­je. Įsi­ti­ki­nu­si, kad kū­ry­bin­gas dar­bas tei­gia­mai vei­kia ir moks­lei­vių ži­nias.

Kū­ry­bi­nė ver­smė – kas­die­ni­nis gy­ve­ni­mas, su­tik­ti žmo­nės. Daug le­mia fan­ta­zi­ja ir vaiz­duo­tė. Min­čių jo­kiu sam­čiu ne­se­miu, ne­tu­riu to­kio tal­paus puo­do. Idė­jas ir min­tis gim­dau gal­vo­je. Pa­si­tai­ko ir „ne­iš­ne­šio­tu­kių“, ku­rias rei­kia il­go­kai „gy­dy­ti“, kad pri­aug­tų ati­tin­ka­mo svo­rio.

– Ka­da tas kū­ry­bi­nis spro­gi­mas įvy­ko? Ar tai per­duo­ta su ge­nais?

– Vis­kas, kas žmo­gui gy­ve­ni­me duo­ta, bū­na aukš­tes­nių jė­gų su­pla­nuo­ta – to­kia ma­no sam­pra­ta apie žmo­gaus li­ki­mą.

Kū­ry­bi­niai dai­ge­liai ma­no gal­vo­je pra­dė­jo dyg­ti anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je. Pri­si­me­nu pir­mą sa­vo kū­ry­bi­nį de­biu­tą. Bu­vau pen­ke­rių. Mū­sų pa­ra­pi­jo­je, Bal­bie­riš­ky­je, vy­ko Šv. Mag­da­le­nos at­lai­dai. Iš­plė­tu­si akis, iš­pū­tu­si au­sis, klau­siau­si kle­bo­no sa­ko­mo pa­moks­lo. Baž­ny­čios skliau­tais ai­dė­jo grės­min­gas ir pik­tas kle­bo­no bal­sas, esą Die­vas nu­baus vi­sus ne­do­rė­lius, ku­rie baž­ny­čio­je ne­si­mel­džia, bet tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si apie sa­vo rei­ka­lus, plet­ka­vo­ja, ren­kant baž­ny­čios au­kas pa­ki­ša vie­ną rub­lį.

Ma­ne la­bai bau­gi­no aukš­tai pa­kel­ta ku­ni­go ran­ka. Po at­lai­dų, prie šven­ti­nio sta­lo, aš ban­džiau im­pro­vi­zuo­ti ku­ni­go pa­moks­lą. Už­si­rops­čiu­si ant suo­lo iš­rė­žiau kal­bą, už­baig­da­ma dvi­ei­liu pos­me­liu: „Te­tos, jūs ne­plet­ka­vo­kit, ale ku­ni­gui ne­duo­kit... pi­ni­gų.“

Ma­ma man net at­lai­di­nės „bam­bon­kės“ ne­nu­pir­ko, sa­kė: „Vai­ke­li, už kū tau pirk­siu. Pi­ni­gė­lių tai nė­ra.“

Vė­liau su­vo­kiau, kad ta ma­no bai­mė dėl ku­ni­go pyk­čio bu­vo tik vai­kiš­kos fan­ta­zi­jos pa­da­ri­nys.

Gy­ve­ni­mo ke­ly­je te­ko su­tik­ti daug iš­ki­lių dva­si­nin­kų, gir­dė­ti daug dva­sin­gų pa­moks­lų ir pa­ra­šy­ti ne vie­ną re­li­gi­nio tu­ri­nio ei­lė­raš­tį.

Apie ge­nus pa­sa­ky­čiau taip: po­etų ar ki­tų me­no kū­rė­jų gi­mi­nė­je ne­bu­vo, bet są­mo­jin­gų šmaikš­tuo­lių bu­vo ne vie­nas.

– Fi­nan­si­nės nau­dos ši veik­la Jums ne­ne­ša. Tai ką iš jos gau­na­te?

– Jo­kios fi­nan­si­nės nau­dos ne­tu­rė­jau ir nie­ka­da to ne­sie­kiau. O kiek esu su­kū­ru­si ves­tu­vių sce­na­ri­jų, pir­šlio kal­bų, įvai­riau­sių svei­ki­ni­mų, pa­lin­kė­ji­mų įvai­rio­mis pro­go­mis.

Da­bar vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas pa­ten­ki­na vi­sus žmo­nių po­rei­kius. Nors pra­šo­ma ne­at­si­sa­kau pa­ra­šy­ti ir da­bar.

– Tie ne­ti­kė­ti žo­džių žais­mai, iš­reiš­kian­tys vi­di­nes emo­ci­jas, ka­lam­bū­rais va­di­na­mi, yra pri­ski­ria­mi smul­kio­sios tau­to­sa­kos žan­rui. Va­di­na­si, ir tau­tos iš­min­tį ver­ti­na­te.

– Sa­ko­ma, žo­dis – ga­lin­gas gin­klas, o lie­žu­vis tų gin­klų ka­lyk­la. O kiek tų gin­klų pa­ga­mi­no ma­no lie­žu­vė­lis. Pa­ti su­skai­čiuo­ti ne­si­ryž­tu.

Liau­dies iš­min­tis vi­sa­da ma­ne ža­vė­jo. Ko­kia tur­tin­ga tau­to­sa­ka – prie­žo­džiai, pa­tar­lės, šmaikš­tūs anek­do­tai ža­di­na emo­ci­jas ir at­ve­ria kū­ry­bi­nio džiaugs­mo var­tus.

– Kar­tais klau­sau­si Jū­sų ir gal­vo­ju, kad to­kiu są­mo­ju ke­tur­vė­ji­nin­kas Ka­zys Bin­kis ža­vė­jo – „Ma­ri­jo­na my­li Jo­ną, duok tu jai nors mi­li­jo­ną.“ Ko­kiu kū­rė­ju Jūs ža­vi­tės ir iš jo mo­ko­tės?

– Man pa­tin­ka są­mo­jin­gos kal­bos ir šmaikš­tus žo­dis. Ža­vė­jau­si Ka­zio Bin­kio kū­ry­ba. Su ma­lo­nu­mu pa­skai­ti­nė­ju Pra­no Raš­čiaus, Jo­no Ma­čiu­ke­vi­čiaus, Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės ir ki­tų sa­ty­ri­kų kū­ri­nius. Šlo­vės vir­šū­nė – Juo­zas Er­lic­kas.

– Hu­mo­ras ypač sen­jo­rų su­si­bū­ri­muo­se yra pa­klau­sus, nes žmo­nės no­ri pra­mo­gau­ti, at­si­pa­lai­duo­ti, da­ly­vau­ti dūz­gė­se. Ko­kių įdo­mes­nių at­si­lie­pi­mų esa­te su­lau­ku­si iš Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to lan­ky­to­jų, ku­riems Jū­sų kū­ry­ba jau ne nau­jie­na?

– Be są­mo­jaus ir juo­ko gy­ven­ti aš ne­mo­ku – daž­nai mes­te­liu šią fra­zę.

Tei­sin­gai pa­ste­bi psi­cho­lo­gai, kad nie­kas taip ne­su­ar­ti­na žmo­nių, ne­pra­skaid­ri­na nuo­tai­kos ir ne­gy­do sie­los kaip hu­mo­ras ir juo­kas.

Tai la­bai veiks­min­ga svei­ka­ti­ni­mo­si prie­mo­nė sen­jo­rams, kai tau įtei­si­na­mas pen­si­nin­ko sta­tu­sas – vi­sos die­nos ir nak­tys lie­ka be įpa­rei­go­ji­mų, lai­ko į va­lias. Sie­la tuo­met rei­ka­lau­ja emo­ci­nio krū­vio.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tai at­ve­ria var­tus kū­ry­bi­nei sen­jo­rų veik­lai: ga­li pra­smin­gai leis­ti lai­ką, su­ras­ti drau­gų, re­a­li­zuo­ti ne­įgy­ven­din­tas sva­jo­nes, plės­ti aki­ra­tį, ke­liau­ti.

Rai­džių san­trum­pą TAU aš taip skai­tau – tik­ras at­jau­nė­ji­mo už­tai­sas. Jis ga­mi­na juo­ko ir ge­ros nuo­tai­kos pi­liu­les. Šia­me pro­ce­se jau dvy­li­ka me­tų da­ly­vau­ju ir aš, at­jau­nė­ji­mo po­žy­mių kol kas ne­jau­čiu, bet ir apie se­nat­vę mąs­ty­ti lai­ko nė­ra.

Pri­si­pa­žin­siu, ne vi­sa­da skrai­dau pa­de­be­siais, kar­tais op­ti­miz­mo sau­le­lę už­den­gia ir nos­tal­gi­jos de­be­sė­liai.

Sa­vi­jau­ta kai bū­na ne­ge­ra,

O gal­voj su­kas min­tys juo­dos

Man nuo­tai­ką pa­tai­so sa­ty­ra

Ji – at­gai­va ir dva­si­nė pa­guo­da.

Bū­siu ne­kuk­li ir pa­si­gir­siu – su­lau­kiu daug šil­tų at­si­lie­pi­mų apie sa­vo ei­les. Po vie­no ren­gi­nio Ma­ri­jam­po­lė­je vie­nas klau­sy­to­jas pa­reiš­kė: „Ir kas ga­lė­tų pa­ma­ny­ti, kad to­kia­me ma­ža­me žmo­gu­ty­je tiek vis­ko daug – pro­to, iš­min­ties ir svei­ko hu­mo­ro.“ „Už­ten­ka ir mo­te­riš­ko ža­ve­sio“, – dar už­bai­gė.

Su­re­ga­vau žai­biš­kai ir spon­ta­niš­kai su­ri­ma­vau: „Man Die­vu­lis pa­gai­lė­jo iš­vaiz­dos ir ūgio, lie­žu­vė­lį tai įdė­jo, aš ma­nau, dėl smū­gio.“

Vi­sa­da kom­plek­suo­ju dėl sa­vo že­mo ūgio. O dėl pa­sta­bos apie mo­te­riš­ką ža­ve­sį, jo min­tį pa­ko­re­ga­vau: „Vi­sos mo­te­rys esa­me ža­vios, jei­gu esa­me vy­rų my­li­mos.“ Dar pa­siū­liau pri­si­min­ti Vic­to­ro Hu­go žo­džius: „Gerb­ki­te mo­te­ris, jos nu­ski­na dan­giš­kas ro­žes ir įpi­na į že­miš­ką gy­ve­ni­mą.“

– Apie, nors ir ma­žu­tės, kny­ge­lės iš­lei­di­mą, kaip sa­ko­ma, pa­li­ki­mą sa­vęs po­pie­riu­je, ne­gal­vo­ja­te? Me­tams bė­gant vis tiek kaž­kam bū­na įdo­mu.

– Tu­riu su­kau­pu­si di­džiu­lį šūs­nį sa­vo kū­ry­bos ran­kraš­čių. Ne tik links­mi ka­lam­bū­rai su­ka­si ma­no gal­vo­je. Ku­riu ir rim­tas ei­les.

Pen­kias­de­šim­ties ei­lė­raš­čių kny­ge­lę, iliust­ruo­tą nuo­trau­ko­mis, su­ma­ke­ta­vo ir iš­lei­do duk­ra prieš tre­jus me­tus.

Kam kny­ge­lę pa­do­va­no­jau, įver­ti­ni­mas bu­vo la­bai pa­lan­kus. Vie­na skai­ty­to­ja pa­at­vi­ra­vo, kad jos 20-me­tis ne­įga­lus sū­nus kiek­vie­ną va­ka­rą prieš mie­gą pra­šo pa­skai­ty­ti iš tos kny­ge­lės po ei­lė­raš­tį. Jam leng­viau už­mig­ti.

Leis­ki­te pa­sa­ky­ti ke­le­tą ei­lu­čių apie sa­ve po­etais be­si­va­di­nan­čių­jų kū­ry­bą. Šian­dien bū­nant fi­nan­siš­kai tur­tin­gam, ga­li­ma skai­ty­to­jams pa­siū­ly­ti įvai­riau­sių „še­dev­rų“. Kar­tais pa­skai­tau, de­ja, ne­ran­du nei kū­ry­bos, nei me­no.

– Kiek­vie­nas Jū­sų ke­tu­rei­lis pri­me­na gy­ve­ni­mo epi­zo­dą. Ką sma­giau­sia pa­juok­ti? Ar tik ne po­li­ti­kus ir jų spren­di­mus?

– At­sa­ky­da­ma ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus tei­gi­nio: „Ne­ga­li­ma juok­tis iš ki­tų, ne­si­juo­kiant iš sa­vęs tuo pat me­tu.“ Tad juo­kau­da­ma pir­miau­sia šai­pau­si pa­ti iš sa­vęs:

Tai kas, kad plau­kai bą­la ir iš­vaiz­da ne ta,

Tai kas, kad ko­jos šą­la, už­tat šir­dis karš­ta.

Sten­giuo­si ne­įžeis­ti nei po­li­ti­kų, nei sei­mū­nų. Šai­pau­si sub­ti­liai, rem­da­ma­si tik pa­ti­ki­ma in­for­ma­ci­ja, iš­girs­ta te­le­vi­zi­jos lai­do­se bei ap­tik­ta spau­do­je. Su­ži­no­ju­si apie pen­si­jos pa­di­di­ni­mą, pa­si­džiau­giau:

Va, kai pen­si­jas pa­kė­lė

Mūs rū­te­lės vėl at­žė­lė.

Jei po tris eu­rus pri­dės

Ir me­det­kos su­žy­dės.

La­bai to­le­ran­tiš­kai pa­juo­kau­ju apie sei­mū­nų mei­lės rei­ka­lus. Ne pa­slap­tis, kad dau­gu­ma so­li­daus am­žiaus po­li­ti­kų, ta­pę Sei­mo na­riais, į mei­lės guo­lį pa­si­kvie­čia tin­kan­čias į anū­kes mei­lės dei­ves. Jų pa­si­rin­ki­mo ir el­ge­sio ne­smer­kiu ir ne­kri­ti­kuo­ju.

– Jus do­mi­na po­li­ti­ka, žmo­gaus bū­tis čia ir da­bar. Tu­ri­te stip­rią žo­džio ir ak­tu­a­li­jos pa­jau­tą. Sa­vo kū­ry­bą grin­džia­te šian­die­nos žings­nių ai­du. Tik­riau­siai daug skai­to­te, klau­so­te, ste­bi­te?

– Skai­tau daug. Do­miuo­si gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jo­mis. Šir­dį gai­vi­na gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra. Da­bar ma­no aki­ra­ty­je An­drius Ta­pi­nas, To­mas Venc­lo­va, Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė, nau­jai iš­leis­ta Juo­zo Bal­tu­šio kū­ry­ba. Mėgs­tu Vy­tau­to Ma­čer­nio, Kor­ne­li­jaus Pla­te­lio, Si­gi­to Pa­ruls­kio po­ezi­ją.

– Kaip ver­ti­na­te tai, kad kai ku­rios Jū­sų min­tys tam­pa sen­ten­ci­jo­mis?

– Džiau­giuo­si, jei kaž­kam ma­no min­tys yra rei­kalin­gos. Ačiū Jums, ma­no kū­ry­bos ger­bė­jai.

– Jums esant sce­no­je vie­nas klau­sy­to­jas me­tė kom­pli­men­tą, kad Jūs trykš­ta­te ne vie­na, o ke­lio­mis spal­vo­mis, kaip vai­vo­rykš­tė. Gal nu­ma­no­te, ko­kie Jū­sų ge­bė­ji­mai tu­rė­ti klau­sy­to­jo min­ty­se?

– La­bai gra­žus klau­sy­to­jo kom­pli­men­tas, bet aš ma­nau, kad jis man skir­tas kaip pa­guo­dos pri­zas. Ko­kios vai­vo­rykš­tės spal­vos ga­li džiu­gin­ti akį, kai tu jau tiek pū­dų drus­kos esi su­val­giu­si? Be­lie­ka tik šmaikš­čiai pa­juo­kau­ti:

Man gy­ve­ni­mo tik­ro­vės ne­rei­kia gra­žin­ti,

Jei­gu už pa­te­lių sto­vi jau 8-ios de­šim­tys.

Bet dar pa­si­džiaugt ga­liu, kad esu su pro­te­liu.

– Hai­ku ne­ku­ria­te?

– Ne­ku­riu. Šis ja­po­niš­kas žan­ras man per daug įman­trus ir su­dė­tin­gas. Juk aš ne­su po­etė, esu tik ei­liuo­to­ja.

– „Vis­kas pri­klau­so nuo to, kas ir kaip pa­ra­šy­ta, ir to, kas ir kaip skai­to“, – sa­ko Jū­sų mėgs­ta­mas po­etas Si­gi­tas Pa­ruls­kis. Ar jums te­ko klau­sy­tis ki­tų skai­to­mų sa­vo pos­mų, ar vi­suo­met ar­tis­tiš­kai juos skai­to­te tik pa­ti?

– Ne kar­tą ma­no pos­mai nu­skam­bė­jo ir ki­tų lū­po­mis. Pa­čiam au­to­riui leng­viau už­deg­ti klau­sy­to­ją, nes tos min­tys nu­glu­din­tos, iš­gy­ven­tos jaus­mais ir šir­di­mi.

– Bet bū­na, kad po­ezi­ja iš­se­mia žmo­gų ir iš­si­se­mia pa­ti?

Tik ne sa­ty­ri­nė. Rim­ta, fi­lo­so­fi­nė – gal­būt. Sa­ty­ra, ku­ri už­de­ga są­mo­jaus ug­ne­le, pa­že­ria daug tei­gia­mų emo­ci­jų.

– Esa­te tei­gu­si, kad Jums rei­kia žmo­nių, gė­rė­tis vien gam­ta ne­už­ten­ka. Ko­dėl Jums taip svar­bus ben­dra­vi­mas?

– Ben­dra­vi­mas žmo­gui la­bai svar­bus bet ku­ria­me am­žiaus tarps­ny­je. Kaip Že­mei rei­kia Dan­gaus, taip žmo­gui rei­kia žmo­gaus, sam­pro­tau­ju aš. O ką jau kal­bė­ti, su­lau­kus „gar­bios pil­na­me­tys­tės“, ar­ba, liau­diš­kai ta­riant, „šau­kia­mo­jo am­žiaus“?

Džiau­giuo­si, kad il­ga­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je bu­vo lem­ta su­tik­ti dau­gy­bę įvai­riau­sių žmo­nių: vie­nus aš mo­kiau, iš ki­tų – pa­ti mo­kiau­si.

Be tar­pu­sa­vio žmo­nių ben­dra­vi­mo vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ju. Gal to­dėl taip en­tu­zias­tin­gai da­ly­vau­ju TAU veik­lo­je. Čia to­kia pui­ki ben­druo­me­nė.

– Ge­ra gy­ven­ti kū­ry­bo­je?

– Taip. Kū­ry­ba gai­vi­na žmo­gaus sie­lą, su­lė­ti­na se­nė­ji­mą. Kad ne­bū­tų toks ne­pa­trauk­lus žo­dis „se­nat­vė“, sa­ve pa­guo­džiu:

Di­džiu­lį šūs­nį sa­vo me­tų su­kro­viau į lai­ko aruo­dus.

Bet kol Die­vu­lis duo­da svei­ka­tos, se­nat­vei ne­pa­si­duo­du.

O jei­gu rim­čiau kal­bė­čiau, tai apie kū­ry­bą at­sa­ky­čiau:

Kas ta ma­no kū­ry­ba? Il­ge­sys, il­ge­sys.

Lie­taus la­šas, pa­ki­bęs dar­ga­nam de­be­sy.

At­min­ty su­bu­jo­ju­sios min­tys, žo­džiai ir ei­lės

Dul­kių sluoks­niu už­klo­ju­sios ir jau­nys­tę, ir mei­lę.

Man kū­ry­ba pa­de­da iš­lik­ti sa­vi­mi.

– Vi­sa­me pa­sau­ly­je tam tik­ras ta­len­tin­gų žmo­nių skai­čius taip ir lie­ka še­šė­ly­je ne­pa­ste­bė­tas, nu­stelb­tas, nes... kū­ry­bo­je kaip ir lo­te­ri­jo­je. Jū­sų kū­ry­bos bi­lie­tas pa­kan­ka­mai lai­min­gas, ar no­ri­si dar di­des­nio lai­mė­ji­mo?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ma­no kū­ry­bos bi­lie­tas lai­min­gas. Bet di­des­nio lai­mė­ji­mo ti­kė­tis bū­tų nai­vu ir kvai­la.

„Jei­gu man lau­ko žo­le­le

Už­gim­ti bu­vo lem­ta

Nie­kad ne­ošiu pu­še­le

Ant Ne­mu­nė­lio kran­to“, – pri­si­tai­kiau sau kaž­kie­no iš­sa­ky­tus žo­džius.

Su­pran­tu, kad ir aš tu­riu tik vie­ną gy­ve­ni­mą. Di­džiau­sias gy­ve­ni­mo lo­te­ri­jos lai­mė­ji­mas – prasmingai jį nugyventi.

– Ko­vo 21-oji – Pa­sau­li­nė po­ezi­jos die­na, mi­ni­ma nuo 2000-ųjų. Ją pa­skel­bė UNES­CO. Jū­sų kū­ry­ba – sa­ty­ri­nė po­ezi­ja, ar šven­tė­te mi­nė­tą die­ną?

– Sa­vęs ne­pri­ski­riu po­etų luo­mui, tad ne­kuk­lu bū­tų švęs­ti jų šven­tes.

Man la­bai ma­lo­nu gir­dė­ti, kad Jūs ma­no ma­ža­reikš­mę kū­ry­bą va­di­na­te po­ezi­ja. La­bai ačiū už šį klau­si­mą ir kū­ry­bos įver­ti­ni­mą.

Aukš­tes­nės jė­gos pri­mi­nė, kad svei­ka­tą rei­kia la­biau tau­so­ti ir bran­gin­ti ne­gu po­ezi­ją. Vis dėl­to ka­lam­bū­rų sau pa­si­ra­šiau: pra­smin­gai jį nu­gy­ven­ti.

Die­vu­li, dar pa­lauk, dan­gun ne­pa­si­šauk

Jau greit Ve­ly­kų šven­tės, mar­gu­čius teks ri­den­ti.

Aš ne­no­riu liū­dėt ar rau­dot.

Ale­liu­ja dar no­riu gie­dot

– Tei­gia­ma, kad po­ezi­ja ki­lu­si iš liau­dies šo­kių. Gro­jant mu­zi­kai, im­ta niū­niuo­ti, o vė­liau – žo­džius dai­nuo­ti. Taip se­no­vės žmo­nės iš­reikš­da­vo sa­vo emo­ci­jas, at­si­pa­lai­duo­da­vo. Ko­kiam liau­dies šo­kiui la­biau­siai tik­tų Jū­sų pos­mai?

– Ma­no pos­mai to­kie įvai­ria­ly­piai, kad juos ga­li­ma dai­nuo­ti įvai­rio­mis me­lo­di­jo­mis – pol­kos, val­so, fokst­ro­to.

Val­so rit­mu ga­lė­tum suk­tis, pa­si­nau­do­jus šiuo ka­lam­bū­ru:

Sau­lu­tė lei­do­si už ši­lo,

Dai­na­vo bro­liai ar­da­mi,

Kad mū­sų pen­si­jos pa­ki­lo,

Bus ma­ka­ro­nai bal­tes­ni.

Pol­kai kvie­čia šios ei­lu­tės:

Ru­de­nį Sei­mo rin­ki­mai,

Bus vi­so­kių nu­ti­ki­mų.

Bū­kim bud­rūs, po ga­lų

Ne­si­rin­kim asi­lų.

Ar­ba:

Tu, rin­kė­jau, pri­si­mink,

Asi­lų Sei­man ne­rink.

Tai­gi, man dar vis­kas rū­pi, o šmaikš­tūs žo­džiai ant lie­žu­vio vis tu­pia. Dar vis tu­pia.