Akistata su dešimtmečio katastrofa

Pirmąją naktį gaisro gesinimui vadovavo Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos antrosios komandos viršininkas Artūras Musinas.

Būtent A. Musinui teko didžiausia atsakomybė suvaldyti chaosą degančiame tūkstančių tonų padangų kalne. Gaisro metinių išvakarėse A. Musinas sutiko su „Alytaus naujienų“ skaitytojais pasidalinti prisiminimais apie tas dešimt parų, kai kaitra ir dūmais pulsavęs gaisras prikaustė visos šalies dėmesį.

– Artūrai, sugrįžkime į 2019 metų spalio 16-osios naktį. Kaip atrodė ta akimirka, kai gavote iškvietimą ir atvykote prie „Ekologistikos“ sandėlių? Ar iškart supratote, kad tai bus neeilinis įvykis?

– Atvykęs ne iš karto supratau su kokio masto gaisru teks susidurti, nors jam buvo suteiktas paaukštintas iškvietimo numeris. Gaisras prasidėjo tamsią naktį, tad kylantys dūmai viso savo baisumo neatskleidė. Įvykio vietoje jau dirbo mūsų padaliniai. Prie gaisro židinio prieiti galėjome tik iš vienos pusės, todėl tuo metu realios situacijos dar nematėme. Patalpos buvo milžiniškos ir klaidžios, gesinome ugnį ir kartu vykdėme žvalgybą jose. Iš gaisro židinio ateinanti informacija nedžiugino. Supratome, kad mūsų darbas gali būti ilgas ir pavojingas.

– Kokį pirmąjį kritinį sprendimą teko priimti sužinojus, kad dega tūkstančiai   tonų padangų?

– Kai pirmą kartą įgriuvęs stogas atvėrė gaisro mastą, supratome, kad laukia sudėtingas ir labai pavojingas ugnies gesinimas, kuris vyks painaus, uždūminto pastato viduje. Visi ugniagesiai, kurie tuo metu dirbo, buvo atitraukti į saugias pozicijas. Vėliau stogas įgriuvo dar kelis kartus tose vietose, kuriose anksčiau dirbo mūsų pajėgos. Ko gero, šis sprendimas nulėmė mūsų žmonių saugumą tą naktį, kai informacijos dar turėjome nedaug.

– Padangų gaisrai išsiskiria ypatingu karščiu, tirštais dūmais ir nuodingomis degimo medžiagomis. Su kokiais didžiausiais iššūkiais Jūsų komanda susidūrė per pirmąsias gaisro valandas?

– Visi ugniagesiai, dirbantys uždūmintose patalpose, naudoja suspausto oro aparatus ir gali saugiai dirbti, tačiau oro atsargos greitai pasibaigia. Mums teko užtikrinti ugniagesiams suspausto oro atsargas gaisravietėje. Pačiam gesinimui reikėjo didelio kiekio vandens, mes ieškojome, iš kur jį galima paimti, organizavome nepertraukiamą tiekimą. Į įvykio vietą atvykus ugniagesiams iš įvairių tarnybų, reikėjo užtikrinti šių pajėgų tarpusavio ryšį, kad būtų veikiama sklandžiai. Pirmąją naktį iššūkių iš tiesų kilo daug.

– Gaisras buvo gesinamas net 10 parų. Kaip pavyko suvaldyti komandos nuovargį, baimę ir palaikyti viltį, kai atrodė, kad ugnis nenumaldoma?

– Visi mūsų ugniagesiai yra ruošiami tokioms situacijoms, aišku, darbas buvo ilgas ir varginantis. Ugniagesius siuntėme dirbti, kol baigdavosi oro atsargos kvėpavimo aparate, po jų eidavo kiti, kol pirmieji ilsėjosi. Visi žinojo, kad be jų niekas tokio darbo nepadarys, todėl stengėmės krūviu pasidalinti visi drauge. Jautėme, kad esame tarp ugnies ir žmonių – už mūsų pečių buvo visas Alytaus miestas ir regionas, tai didelė atsakomybė.

– Mes, alytiškiai, visi tuo metu pravažiuojantys pro Pramonės rajoną, matėme dūmus ir liepsnas, bet kas vyko ten, gaisro židinyje, pastato viduje, žino tik dirbusi komanda. Ar buvo momentų, kai jautėte tiesioginį pavojų savo ar savo vyrų – ugniagesių gelbėtojų – gyvybei? Kas ypač baugino?

– Darbą stipriai apsunkino uždara erdvė. Padangos buvo sukrautos įvairiose pastato vietose, ant jų užkrito gelžbetoninės konstrukcijos, kurios neleido prieiti. Aukšta temperatūra, tiršti dūmai ir pavojus, kad gali užgriūti, savaime aišku, baugino ugniagesius. Jie dirbo po du ir saugojo vienas kitą, kad išvengtų nelaimės. Situacija buvo tikrai pavojinga dirbančių žmonių gyvybei.

Prieš einant į gaisro židinį, instruktuodavome savo žmones gesinimo ir saugumo klausimais, prašėme stebėti aplinką, saugoti vienas kitą, nes griūties tikimybė uždūmintame pastate buvo labai didelė. Konstrukcijų nuolaužos kabojo virš dirbančių ugniagesių. Tokia situacija mus laikė įtampoje, jautėme didelę atsakomybę dėl žmonių saugumo, tarsi balansavome ant ribos, kai būtina užgesinti gaisrą, bet pirmiausia turi galvoti apie  žmones.

– Alytiškiai ir vietos verslininkai palaikė ugniagesius – nešė maistą, tiekė vandenį. Kaip Jūsų komanda jautė šį užnugarį? Kiek tai padėjo nepalūžti?

– Taip, tai labai stipriai motyvavo mūsų darbuotojus, ir asmeniškai mane. Jautėme, kiek mūsų darbas ir pastangos svarbios visam miestui, alytiškiams. Negalėjome sau leisti atsipalaiduoti, o kartu supratome, kokia stipri mūsų miesto bendruomenė ir kiek daug mes galime padaryti kartu. Ugniagesiai irgi jautė, kaip gyventojai jais rūpinasi ir juos palaiko. 

– Alytaus padangų gaisras tapo viena didžiausių ekologinių katastrofų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Kaip ši patirtis pakeitė Jus, komandos vadovą, ir visą Alytaus priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą? 

– Mes gyvename pasaulyje, kuriame plečiasi pramonė, kyla naujos gamyklos, o kartu ir nauji pavojai. Mes, kaip ugniagesiai, to pakeisti negalime, bet galime ruoštis tokiems įvykiams, plėsti savo techninę bazę, rengti pratybas, tobulinti žinias, palaikyti gerą fizinę būklę. Manau, mes šiuo keliu ir eisime toliau, suprasdami pasirinktos tarnybos svarbą besikeičiančiame pasaulyje.

Visą straipsnį skaitykite nusipirkę ar užsisakę „Alytaus naujienas“.

Naujausią laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.