Adas Jakubauskas, Artūras Galakvoščius Alytui nebereikia pažadų. Alytui reikia susitarimo, ką darome rytoj

Spragos

Mes mylime Alytų ne todėl, kad jis tobulas. Priešingai – gal todėl, kad kasdien matome, kiek daug jame neišnaudotų galimybių. Ir todėl vis sunkiau klausytis apie „šviesią miesto ateitį“, kai šalia užsidaro dešimtmečius veikusi gamykla, mažėja vaikų, gydymo įstaiga metų metus gyvena su laikinu vadovu, o dėl aerodromo ginčijamasi taip, lyg pats ginčas būtų miesto strategija.

Alytus nėra miestas be pagrindo. Jis turi Nemuną, miškus, pramonės tradiciją, gabių žmonių, stiprių įmonių, profesinio rengimo bazę, aerodromą, sporto infrastruktūrą ir istoriją. Investicijos ateina, statomos naujos gamyklos, kuriasi startuoliai,  – nuolatos trimituojama iš Alytaus miesto rotušės bokšto.

Tačiau turime ir kitą Alytų. Kita miesto pusė matoma paprasčiau. Atlyginimai atsilieka nuo didesnių miestų, darbo rinka išbalansuota, gimstamumas mažėja. Dalis šeimų gyvenimą kuria kitur, dalis jaunimo po mokslų išvažiuoja, o dalis senosios pramonės bankrutuoja. Miestui reikia ne bet kokios darbo vietos, o tokios, kuri kuria didesnę vertę ir išlaiko žmogų čia.

„Snaigė“ yra aiškiausias pastarojo meto pavyzdys. Rugsėjo 30 d. įmonė kreipėsi dėl bankroto bylos. Įsipareigojimai viršija 12 mln. eurų, pernai nuostolis siekė apie 670 tūkst. eurų. Šiuo metu joje dirba apie 190 žmonių ir numatyta, kad atleidimo lapelius gaus visi. Didžiausio pakilimo metais gamykloje dirbo apie 650. Per artimiausius mėnesius savivaldybė turėtų sudaryti konkretų planą: kiek žmonių reikia perkvalifikuoti, kokioms profesijoms, kurios įmonės gali juos priimti, kiek tai kainuoja ir kas moka. Jeigu Alytus nesugebės 190 žmonių po darbo pabaigos „Snaigėje“ paversti bent dalies jų nauja pradžia, vadinasi, mes dar nesame išmokę veikti kaip miestas. 

Tas pats galioja ir platesniam klausimui. Investicija be darbuotojo yra nebaigtas projektas. Jaunas specialistas, kuris mokosi Alytuje, bet išvažiuoja, nes čia nėra atitinkamo atlyginimo, yra darbo rinkos spraga. Šeima, kuri norėtų grįžti ir neranda darbo abiem suaugusiesiems, yra ta pati spraga, tik matoma iš kitos pusės.

Pranašumas

Aerodromas miesto istorijoje nėra kliuvinys. Tai vienas retų Alytaus pranašumų, kurio dauguma Lietuvos miestų neturi. Lėktuvų nusileidimo takas yra, teritorija yra, aviacijos žmonių yra, šalia stovi profesinio rengimo bazės. Iš to galima dėlioti ne ginčą, o kryptį: verslo aviaciją investuotojui, kuriam valanda kelyje iš Kauno ar Vilniaus jau yra argumentas investuoti kitur; pilotų ir orlaivių technikų rengimą; bepiločių orlaivių operatorių mokymą ir bandymus; jaunimo techninius būrelius; aviacijos sportą ir renginius, kurie miestą padaro pasiekiamą ne tik automobiliu. 

Rimtam investuotojui pasiekiamumas nėra romantika. Jei į miestą negalima atskristi, dalis pokalbių apie investicijas, naujas gamyklas, servisą ar verslo būstinę baigiasi anksčiau nei prasideda. „Miestas, į kurį negalima atskristi lėktuvu, šiuolaikiniam verslui tiesiog neegzistuoja“, – spalio 2 d. dieną Alytaus verslo forume „Evoliucija 2026“ nuskambėjo frazė iš Lietuvoje ir pasaulyje žinomo verslininko ir investuotojo lūpų.

Šį rugsėjį vėl skelbta, kad aeroklubas su savivaldybe dėl teritorijos ir pastatų nesutaria jau apie dešimtmetį. Kalbama apie maždaug 100 hektarų. Miestui svarbu ne tai, kuri pusė laimi eilinį etapą, o tai, kad aviacija Alytuje liktų ir duotų grąžą. Tam reikia atnaujintos nepriklausomos galimybių studijos: kiek kainuoja taką ir infrastruktūrą sutvarkyti verslo skrydžiams, kiek darbo vietų sukuria pilotų ir dronų operatorių rengimas, kiek renginių ir turistų atneša aviacijos sportas, kas už tai atsako. Studija turi palyginti scenarijus, o ne ieškoti priežasties aerodromą uždaryti. Kol jos nėra, 100 hektarų lieka įšaldyti, o miestas pats mažina vieną iš savo stipriųjų pusių. Ginčas nėra strategija, o aerodromo uždarymas nėra pažanga.

48 valandos

Turizmas irgi neturėtų būti vertinamas pagal nuotaiką. Dabar skelbta, kad apgyvendinimo užimtumas Alytuje nesiekė 40 proc., todėl vietinė rinkliava atidėta. Alytus neprivalo tapti kurortu. Bet jei kalbama apie svečią, reikia 48 valandų pasiūlymo: kur nakvoti, kur vakarieniauti, ką veikti lietingą dieną, kur važiuoti palei Nemuną. Piliakalnis ir parkas yra lankytina vieta. Produktas prasideda tada, kai į šiuos klausimus yra atsakymas. Aerodromas čia irgi gali būti ne dekoracija, o priežastis atvykti.

Ką daryti?

Per 90 dienų paskelbti „Snaigės“ darbuotojų integracijos į darbo rinką planą: kiek žmonių jau turi pasiūlymus, kiek perkvalifikuojama, kurios įmonės priima ir kas finansuoja. Atsakomybę turėtų nešti savivaldybė.

Kartą per metus su kolegija, profesinėmis mokyklomis ir darbdaviais sudaryti trūkstamų profesijų sąrašą ir pagal jį koreguoti programas. Aviacijos technikai, pilotai ir bepiločių orlaivių operatoriai į tą sąrašą turėtų patekti ne kaip svajonė, o kaip atskira eilutė, jei studijos parodys paklausą.

Geresnę jungtį su Kaunu vertinti ir kaip riziką. Jei kasdien važiuoti dirbti kitur taps paprasčiau, Alytus turi turėti atsakymą į klausimą, kodėl čia verta likti? Kiekvieną didesnį projektą pradėti nuo penkių dalykų: kiek kainuoja, kiek darbo vietų sukuria, kiek naudos lieka mieste, kas atsakingas ir kada bus matomas rezultatas. Alytuje dirbti ir gyventi turi būti ne tik patogu, bet ir verta.

Visuomenės keliami klausimai gal ir yra nepatogūs miesto valdžiai, tačiau būtent nuo jų prasideda rimtas miesto planavimas. Alytui nereikia daugiau lozungų apie šviesią ateitį. Reikia sprendimų, kurių rezultatą gyventojai galėtų pamatyti ir pajusti kasdien.

P. S. Pasigedome atvirumo po verslo forumo „EVOLIUCIJA 2026“: kodėl viešai prieinamas tik mero pranešimas? Verslas yra neatsiejama mūsų miesto visuomenės dalis. Tikimės, kad Alytaus miesto savivaldybė išgirs verslo bendruomenę ir pasidalins visų pranešėjų pristatymais, užtikrindama skaidrumą bei lygiavertę informacijos sklaidą visiems gyventojams.