102-ejų sulaukusi Anelė nepraleidžia žinių ir stebina puikia atmintimi

Garbaus amžiaus sulaukusia mama rūpinasi dukros, ji gyvena Miklusėnuose, išpuoselėtoje Ramutės Matulevičienės sodyboje. Pasveikinti mamą gimtadienio proga susirinko trys dukros ir sūnus, 9 anūkai ir 13 proanūkių. 

Nors močiutei reikia pagalbos buityje, tačiau atmintis jos šviesi – skaito, žiūri televizorių, ypač mėgsta žinias ir patarimus kalendoriuje cituoja namiškiams. A. Silickienė pasakoja apie nelengvą gyvenimą, kai teko rūpintis nemaža šeimyna, o svarbiausia jai buvo teisingai išauklėti vaikus, padėti jiems siekti mokslų. Tai vardija kaip didžiausią sėkmę, kad visi juos baigė. Vyriausioji dukra Danutė Pečkienė – gydytoja, gyvena Klaipėdoje, alytiškė Vidutė Čebatorienė įgijo inžinerinį išsilavinimą, R. Matulevičienė – odontologė, Kostas Silickas – girininkas. 

„Pati aš labai norėjau mokytis, bet nebuvo sąlygų, o svajojau tapti gydytoja. Vaikams irgi sakiau, kad jie turi mokytis, kartą sūnų visą naktį teko įtikinėti, nes buvo sugalvojęs stoti į kariuomenę, bet manęs paklausė“, – sako senolė. Nebijojusi jokių sunkių darbų, iš Marijampolės krašto kilusi moteris mezgė ir siuvinėjo sovietmečiu populiarias užuolaidas, pynė iš vytelių įvairius dirbinius, vėlė veltinius. Puikia atmintimi stebinanti garbaus amžiaus moteris kaip žirnius į sieną beria buvusių kaimynų, savo gydytojų, tiesiog per gyvenimą pažinotų žmonių pavardes, taip pat prisimena įvairius įvykius. Labai gerai įsimena ir vaistų, kuriuos vartoja pavadinimus, kaip pastebi dukra Ramutė, „niekada nevartos jokios tabletės, kol atidžiai neperskaitys vartojimo lapelio“, taigi kritinio mąstymo, apie kurį dabar tiek kalbama, jai galėtų ir jaunimas pavydėti.

„Močiutė Anelė – vyriausia iš visų mūsų globotinių, o su ja draugaujame nuo vasario mėnesio“, – pasakoja įmonei „Pagalbos gija“, teikiančiai socialines paslaugas namuose, Alytaus rajone, atstovaujanti Dalia Polensė. Senolę ji lanko namuose,  tai – jos, kaip individualios priežiūros specialistės, pirmosios patirtys. „Esu tas žmogus, kuris nebijo iššūkių, bet man labai svarbu ir jaustis naudinga. Dažną vakarą savęs klausiu, ar šiandien realiai padėjau? Be senolių lankymo koordinuoju kitų Všį „Pagalbos gija“ dirbančių individualios priežiūros darbuotojų veiklą Alytaus rajone, todėl man lengviau suprasti, kokios pagalbos reikia kiekvienam senoliui ir jo šeimai. Taigi atrandu save šioje veikloje“, – pasakoja Dalia. 

Pradėjusi mokytis individualios priežiūros darbuotojo specialybės, alytiškė sako su kiekviena paskaita ir praktikos diena vis geriau supratusi, kiek daug žmonių kasdien susiduria ne tik su liga ar negalia, bet ir su vienatve, baime bei nuoskauda, kad jiems nepasiekiami net paprasti dalykai. Kartais didžiausia kliūtis yra ne liga, o keli laiptai ir tai, kad šalia nėra žmogaus, kuris galėtų padėti. Todėl Dalia drauge su vyru, kuris taip pat baigė individualios priežiūros darbuotojo mokymus, yra įkūrę specializuotą pavežėjimo paslaugą „Rūpestingas taksi“. Pašnekovė sako, kad tai jų būdas būti naudingiems ir kurti pasaulį, kuriame daugiau rūpesčio, pagarbos ir žmogiško gerumo.

Savo pirmąją globotinę A. Silickienę Dalia vadina ypatinga, nes stebina savo išmintimi, gyvenimo patirtimi ir neblėstančiu smalsumu. „Kiekvienas pokalbis su ja – tarsi gyva istorijos pamoka, primenanti, kiek daug galima išmokti iš vyresnės kartos. Man didelė garbė būti šalia tokio žmogaus ir prisidėti prie to, kad jos kasdienybė būtų saugi, oresnė ir kupina nuoširdaus bendravimo. Šeima labai inteligentiška, o močiutė – bendraujanti. Jai reikia ne tik pagalbos buityje, bet ir išklausymo, senolė noriai pasakoja apie savo gyvenimą“, – sako Dalia.

Ji taip pat pastebi, kad socialinė globa namuose mūsų visuomenėje nėra dar tiek žinoma ir populiari, kiek turėtų būti: „Iš tikrųjų tai nuostabus dalykas, nes leidžia vyresnių žmonių artimiesiems jaustis ramiai, kad jie nepamirš išgerti vaistų, bus pavalgę ir saugūs buityje. Jei būčiau darbdavys, kurio darbuotojas turi tokių artimųjų, raginčiau naudotis socialinės globos namuose paslauga, nes ji leidžia jėgas skirti darbo užduotims, o ne nerimui, kaip ten reikalai“. Todėl jei kartais vyresnio amžiaus žmonėms priešinasi, kad jiems jokios pagalbos nereikia, nes dar susitvarko patys, tai D. Polensė primena, jog ši pagalba – ir senolių vaikams, leidžianti jiems pagal galimybes gyventi ir savo gyvenimą.