Anoniminiai „tėvai“ reikalauja atleisti pedagogus. Tėtis Mantas klausia, kodėl jo vaiko mokytojai turi protestuoti, kad būtų išgirsti?

Kadangi pirmasis laiškas – anoniminis, parašėme jo autorių – tėvų įsivardinti, ar bent įvardinti atstovą, kuris patvirtins laiško autentiškumą ir kiek jų galimai pasirašo būtent po tokiu laiško turiniu. „Gavome tokį atsakymą elektroniniu paštu, iš kurio laiškas buvo atsiųstas: 

„Laiškas tikras, tėvai nenori būti identifikuoti - jų vaikai mokosi gimnazijoje, bendruomenė suskilusi, ar matėte komentarus? Kaip jaustis po to identifikuotam mokiniui? Dauguma tyli, nes nenori kivirčų. Nenorite – neviešinkite. Mes norime tik ugdymo proceso.“ 

Be kita ko, šiame „tėvų“ anoniminiame laiške rašoma: 

„Reikalaujame – pirmadienį (2026-03-09) atnaujinti mokymosi procesą gimnazijoje, jeigu mokytojai sugrįžta į darbą. Jeigu ne – atleisti mokytojus, kurie neina į darbą, nemokėti atlyginimo už pravaikštas ir surasti kitus švietimo atstovus, kurie dirbs savo darbą.

 Penktadienio vidurdienį „Alytaus naujienas“ pasiekė kitas laiškas, šįkart – pasirašytas pedagogo ir Alytaus Ramanausko Vanago gimnazijos mokinės tėčio Manto (duomenų neviešiname dėl mokinės saugumo).  Štai pilnas jo tekstas.  

„Lygiai prieš savaitę (vasario 26 d. vakare) „Tamo“ dienyne parašiau laišką A. Ramanausko Vanago gimnazijos administracijai. Per šį laiką nesulaukiau jokio atsakymo, o ir situacija iš esmės nepasikeitė, todėl matau prasmę pasidalinti šio laiško turiniu su žiniasklaidos atstovais.  Dėkoju už šiai temai skiriamą dėmesį! 

Gerbiama gimnazijos administracija, 

Kreipiuosi į Jus vedinas dvejopo susirūpinimo: kaip tėvas, kurio vaikas kasdien varsto šios mokyklos duris, ir kaip mokytojas, kasdien dirbantis kitoje ugdymo įstaigoje. Perskaitęs Jūsų kreipimąsi, vietoj žadėtos ramybės pajutau dar didesnį nerimą dėl to, kas iš tiesų vyksta mūsų bendruomenėje, o kaip pedagogas – profesinį smalsumą. Retai tenka matyti tokį gilų atotrūkį tarp deklaruojamo „stabilumo“ ir realaus vadybinio chaoso.  Kaip švietimo sistemos darbuotojas, negaliu nutylėti akivaizdžių prieštaravimų Jūsų tekste: 

 1. Vidaus santykiai ar „specialioji operacija“? Jūs teigiate, kad mokytojos atleidimas yra paprastas „vidaus darbo santykių“ klausimas. Tačiau kai jam spręsti prireikia tarpinstitucinės komandos, Savivaldybės ir net Vaiko teisių apsaugos specialistų, kyla klausimas: ar mes vis dar kalbame apie darbo sutartį, ar apie sisteminę krizę? Jei personalo kaita reikalauja tokio masto intervencijos, vadinasi, arba situacija yra nevaldoma, arba Jūsų veiksmai sukėlė tokį bendruomenės pasipriešinimą, kuriam nuslopinti prireikė visos įmanomos institucinės galios. Tai ne ramybės ženklas – tai pripažinimas, kad praradote autoritetą.  

2. Stabilumo architektūra per kasdienį chaosą. Jūs pabrėžiate, kad ugdymo procesas yra „užtikrintas“. Tačiau čia pat informuojate, kad apie pakeistus tvarkaraščius tėvus informuosite kasdien. Kaip pedagogo pastebėjimas: mokykla, kurioje trečdalis pedagogų kolektyvo yra priversti protestuoti, negali užtikrinti kokybiško ugdymo. Kasdienė tvarkaraščių kaita nėra „operatyvus informavimas“ – tai prisipažinimas, kad procesas subyrėjo. Stabilumas, grindžiamas kasdieniu neprognozuojamumu, yra vadybinis oksimoronas.  

3. „Oficiali pozicija“ prieš mokytojų bendruomenę. Savo laišką pradedate apgailestavimu dėl „Tamo“ sistemoje pasirodžiusios informacijos, kuri esą „neatspindi oficialios pozicijos“. Kaip tėvo pozicija: man 20-ies mokytojų parašai ir jų vieninga vertybinė laikysena yra gerokai svaresnis bendruomenės balsas nei anoniminis administracijos raštas. Ugdymas vyksta ne administracijos kabinetuose, o klasėse. Jei Jūsų pozicija taip ryškiai skiriasi nuo pedagogų branduolio nuomonės, kyla klausimas: kas tuomet iš tiesų atstovauja gimnazijai?  

4. Teisėtas lūkestis sulaukti psichologinės pagalbos. Džiugu, kad tarp prioritetų nurodote „psichologinę pagalbą mokiniams ir bendruomenės nariams“. Kadangi mūsų vaikai jaučia didelę įtampą dėl neaiškios situacijos ir mylimų mokytojų protesto, o aš, kaip bendruomenės narys, turiu teisėtą lūkestį sulaukti Jūsų deklaruojamos paramos: Kur ir kokiu būdu ši pagalba yra prieinama? Prašau nurodyti konkrečius specialistų kontaktus ir priėmimo laiką, kad mokiniai, jų tėvai bei protestuojantys mokytojai galėtų nedelsiant pasinaudoti Jūsų pažadėta parama šioje krizinėje situacijoje. Tikimės, kad tai nėra tik teorinis punktas Jūsų veiksmų plane.  Išvada: Kaip tėvui, man nebereikia institucinių eufemizmų. Man reikia žinoti, kodėl mano ir kitų tėvų vaikų mokytojai priversti protestuoti, kad būtų išgirsti. Kaip mokytojas, aš visapusiškai solidarizuojuosi su kolegomis. Jų vienybė yra geriausia pilietiškumo pamoka, kokią tik mokiniai galėjo gauti.  Lauksiu ne eilinio tvarkaraščio pakeitimo, o atsakymo: kur galima susipažinti su minėtu veiksmų planu ir kaip praktiškai veikia Jūsų žadama psichologinė pagalba?”