Devynios dešimtys metų, išdainuotų širdimi

– Mieloji Genovaite Švabiene, esate gyvoji Dzūkijos kultūros legenda, o artėjanti šventė yra puiki proga dar kartą padėkoti Jums už visas dainas, kurios jau tapo mūsų krašto dalimi. Sulaukusi 80-ies sakėte, kad jaučiatės lyg būtumėte 50-ies. Kokios nuotaikos pasitinkant 90-metį?

– Iki 80-ies aš nejaučiau metų naštos: vadovavau „Alasėliui“, lankiau Trečiojo amžiaus universitetą, koncertavau, dainavau, grojau, vedžiau renginius. Sulaukusi šio jubiliejaus supratau – tai labai daug. Devintas gyvenimo dešimtmetis prabėgo labai greitai, tempdamas mane su savimi žemyn, o aš, kiek galėjau, laikiausi, kūriau, rašiau, norėdama kuo daugiau palikti ateities kartoms. Atėjo jis, tas didysis jubiliejus, palikęs veide baltai nudažęs plaukus, atėmęs akių spindesį ir jėgas, apdovanojęs ligomis, bet nepajėgęs atimti noro gyventi ir kurti. Ilgaamžių žmonių dalia – gili senatvė, kuri, beje, aplankys kiekvieną.  Ir norime to, ar ne, turime jai paklusti. Visų likimas vienodas, tik laikas skirtingas.

– Viename interviu sakėte: „Kursiu tol, kol pajėgsiu“. Tą ir darėte iki šiol. Kas Jums asmeniškai yra daina – vaistas, bendravimo būdas ar pareiga kažkam?

– Tai yra mano gyvenimas. Daina mane lydėjo nuo lopšio ir lydi iki šiol, net neįsivaizduoju, koks tas gyvenimas būtų buvęs be dainos.

– Ar šiuo metu Jūsų galvoje sukasi nauja daina, o gal planuojate ir kokį susitikimą su dainos mylėtojais?

– Su mano dainų mylėtojais susitikome prieš nepilnus porą metų, kūrybos vakare Alytaus jaunimo centre, kur dainavo ir grojo mano kūrybos dainas daugelis kolektyvų, buvo labai puikus renginys. Šiuo metu daugiausia kuriu giesmes. Kadangi „Alasėlis“ jau 31-erius metus gieda Luksnėnų koplyčioje, kuriu giesmes, kurios giesmininkams patinka.

– Žinome, kad Jūs, Genovaite, dažnai dirbote kartu su šeimos nariais – sūnumi Algiu Straigiu, marčia Vitalija, dukra Rita... Kaip pasiskirstydavote darbus, užduotis? Prisiminkite ir atmosferą, kuri tvyrojo repeticijose ir šventėse. Kas buvo tie žmonės, kurie kartu su Jumis kūrė nuotaiką? Kokį linksmiausią ar netikėčiausią nuotykį prisimenate iš bendrų koncertinių kelionių?

– Keletą metų kultūros namuose dirbome beveik visa šeima. Buvo gera: organizavome renginius, koncertus, mano vaikai buvo mano dešinioji ranka, nes dalyvavo visur, kur tik reikėjo – grojo, šoko, dainavo. Net koncertinę programą „Graži mūsų šeimynėlė“ buvome paruošę. Tais laikais saviveikloje dalyvavo daug žmonių, atvažiuodavo alytiškiai, Užubalių, Butrimiškių žmonės. Aktyvūs buvo alytiškiai a. a. Vytautas Puzas, Rima ir Leonidas Moisejenkai, a. a. Romualdas Maksimavičius, Kutuliai iš Butrimiškių, Morta Kazlauskienė ir Marija Mažeikienė iš Užubalių, o luksnėniškiai – Rasymai, Savickai, Dainauskai, Žalynai, Klimavičiai ir kiti dalyvavo šeimomis. Manau, kad žmonėms patiko mūsų darbas, jeigu jie taip gausiai dalyvavo kultūros namų veikloje, todėl ir tų gerų emocijų, nuotykių netrūko. Ypač švenčių, renginių metu. Įsimintina, kai po šeimynėlės koncerto į užkulisius atėjo moteris pažiūrėti „gyvų“ artistų, arba, kai važiavome į televiziją, o navigacija nuvedė į užmiesčio kolektyvinius sodus, tuo pačiu gatvės pavadinimu.

– „Alytaus naujienų“ skaitytojai priminė keturių dešimčių senumo laikus, kai po savaisiais kūrybos sparnais priglaudėte grupę „Tiltas“, kurios, dėl maištauti linkusių rokerių, dauguma vengė. Kokia tai istorija?

– „Tiltu“ buvo pasivadinusi muzikantų grupė, kuri neturėjo erdvės repetuoti, todėl kurį laiką prisiglaudė pas mus. Jų veikla aš per daug nesidomėjau, su „Tiltu“ daugiau bendravo sūnus Algis.

– Sugrįžkite prie Jūsų dainų populiarumo. Daugelis jų skamba tarsi liaudies kūriniai, kiti, pavyzdžiui, „Jaunystės valsas“, iki šiol girdisi šventėse. Ar tada, kai kūrėte, tikėjotės, kad šios dainos išliks gyvos ir po tiek dešimtmečių?

– Daina arba gyvuoja, arba ne, tai priklauso nuo teksto ir melodijos. Mano dainos panašios į liaudies, kurias nuolat girdėdavau, bet ne visos jos plačiai dainuojamos. Norint, kad ilgai gyvuotų, daina turi suvirpinti širdį. Tokiomis dainomis tapo „Pabūkim kartu“, „Dainuokim, dainuokim“, „Ei, dzūkeli“, „Senas klevas“, beje, parašytas prieš 53-ejus metus. Ją, besimokydama Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, padainavau savo kursiokei Nijolei Zagurskienei, o ji man padovanojo „Dobilus“. Vėliau „Vėlai vakaruos raudonuos dobilai“ grojo ir dainavo mūsų kapela, o Nijolė Žemaitijoje džiugino  žiūrovus „Senu klevu“.

Apdovanojimai
1983 m. – Lietuvos nusipelniusi kultūros-švietimo darbuotoja;
2009 m. – nominuota Lietuvos kaimo šviesuolė;
2017 m. – Alytaus rajono garbės pilietė;
2021 m. – suteiktas meno kūrėjo statusas;
2023 m. – Ordino medalis „Už nuopelnus Lietuvai“.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.