Rumbonių šventovėje – ypatinga architektūrinė vertė, turtinga praeitis ir problema, apie kurią viešai nekalbama

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, 1913 m., Rumbonių bažnyčia buvo atnaujinta ir praturtinta skulptoriaus Kazio Kriščiukaičio bei dailininko Antano Žmuidzinavičiaus darbais. Ši medinė šventovė pasižymi santūria klasicistine sandara, kurios proporcijose atpažįstamos sąsajos su tokiais sakralinės architektūros paminklais kaip Vilniaus katedra. Priešingai visuotinai priimtinoms tradicijoms, ši nedidelė, miela bažnytėlė stovi klonyje. Ją pamatyti gali tik tiktai žinodamas kelią arba netyčia nusileidęs nuo kalno.

Vis dėlto, nepaisant turtingos praeities ir architektūrinės vertės, dabartinė bažnyčios būklė kelia rimtų klausimų. 

Nuo 2002 m. bažnyčioje periodiškai vykdomi remonto darbai. Tai labai svarbu, reikalinga ir sveikintina. Tačiau kodėl kaskart apeinami šildymo klausimai? 

Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia – vieta, į kurią sekmadieniais ir per didžiąsias šventes renkasi vietos parapijiečiai bei atvyksta žmonės iš aplinkinių vietovių. Tačiau kartu tai ir vieta, kurioje jau daugelį metų susiduriama su problema, apie kurią viešai beveik nekalbama – bažnyčia nėra šildoma. 

Tvyrantis šaltis pamaldų metu tampa rimtu išbandymu. Tokia ledinė vėsa bažnyčioje pasitiko tikinčiuosius ir šv. Kalėdų rytą. Skirtumas nuo lauko buvo tik tas, kad lauke dar pūtė žvarbus vėjas. Idealiu atveju tai turėjo būti džiaugsminga, pakili nuotaika atvykusiems į pamaldas. Tačiau atvėrus bažnyčios duris pasitiko prieblanda ir šaltis – paradoksalus kontrastas.

Prieš dvyliktą valandą, belaukiant atvykstančio klebono, buvo įjungtos šviesos, pradėjo giedoti bažnyčios choras. Giesmių grožis ir skambesys buvo išties įspūdingas – dvasinė šventės pusė nepaliko abejingų. Tačiau fizinė aplinka liko tokia pati – stingdanti, vėsi erdvė. Čia jau po pusvalandžio bus nuoširdžiai kalbama apie meilę, rūpestį ir artumą. Tačiau parapijiečiai jau įpratę prie šaltos bažnyčios ir padejuoja tylomis, priimdami šį faktą kaip neišvengiamą realybę. 

Žiemos ir pereinamaisiais metų laikotarpiais temperatūra bažnyčios viduje išlieka itin žema. Ilgesnis buvimas tokioje aplinkoje gali būti pavojingas vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Todėl visi stengiasi apsirengti kuo šilčiau, bet tai ne visada gelbsti.Viešuose aprašymuose minima, kad bažnyčia buvo restauruota, sutvarkyti langai, durys, konstrukcijos. Tačiau konstrukciniai darbai nėra tas pats, kas realus šiluminis komfortas. 

Šiuo metu pastatas funkcionuoja kaip nešildoma erdvė, nors joje reguliariai vyksta religinės apeigos ir renkasi bendruomenė. Žinoma, svarbu suprasti ir teisinį šio pastato statusą. Rumbonių bažnyčia nuo 1997 m. yra įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jai taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai, ribojantys invazinius techninius sprendimus.

Laimei, egzistuoja būdai, kurie leidžia suderinti autentiškumą ir komfortą. Šis garbingas statusas nedraudžia spręsti šildymo problemos. Pagal galiojančią paveldosaugos praktiką leidžiami grįžtami ir lokalūs sprendimai, orientuoti į žmonių buvimo zonas. Tai yra ne į viso pastato nuolatinį šildymą. Jie gali būti bet kada pašalinti, nepažeidžiant pastato autentiškumo. 

Galbūt, laikantis visų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir pasitarus su atsakingais paveldosaugos bei inžinerijos specialistais, būtų galima svarstyti laikinų, grįžtamų sprendimų taikymą, pavyzdžiui, mobilių šildytuvų naudojimą pamaldų metu, siekiant bent iš dalies pagerinti sąlygas tikintiesiems.

Kiekvieną kartą pamaldose tikintieji aukoja savo pinigus bažnyčios išlaikymui. Žinoma, tai nėra tokios sumos, kurios galėtų padengti šildymo sistemos įrengimą. Tačiau ypač jautru matyti, kaip aštuoniasdešimtmetės močiutės aukoja iš savo nedidelių pensijų ir, sustingusios nuo šalčio, klausosi šventųjų Mišių apie Dievo meilę. Didžiausia pagarba religingiesiems, liudijantiems savo tikėjimą ir pasišventimą.

Neišvengiamai iškyla atsakomybės klausimas – kaip praktiškai suderinti pagarbą paveldui su pagarba žmogui, jo orumui ir elementariu saugumu nuo peršalimo. Sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas, suprantama, nėra vienadienis procesas, tačiau akivaizdu, kad atidėlioti nebegalima. 

Kultūros paveldo apsauga, derinimai ir finansiniai ribojimai yra svarbūs, bet jie neturėtų tapti priežastimi nematyti realių sąlygų, kuriomis tikintieji praktikuoja savo tikėjimą. Atsakomybė šiuo atveju tenka Vilkaviškio vyskupijos ir Kultūros paveldo departamento sprendimų dermei, o Alytaus rajono, seniūnijos geranoriškas įsitraukimas galėtų tapti tiltu tarp institucinių procedūrų ir vietos bendruomenės poreikių.

Angelė Juodzevičienė