Per ket­vir­tį am­žiaus po­ky­čių daug, bet tiks­las tas pats – žmo­gaus svei­ka­ta

VšĮ Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės PSPC įsteig­ta 1997 m., re­or­ga­ni­za­vus Aly­taus po­li­kli­ni­ką. Per 25-erius me­tus įstai­gai va­do­va­vo 5 di­rek­to­riai: Ar­tū­ras Va­si­liaus­kas, An­ta­nas, Griš­ke­vi­čius, An­ta­nas Dam­kus, Ge­di­mi­nas Kra­saus­kas, da­bar – Gied­rė Il­gū­nai­tė.

Svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gos tei­kia­mos PSPC Aly­tu­je ir jo pa­da­li­niuo­se – pen­kio­se se­niū­ni­jų am­bu­la­to­ri­jo­se, tri­jo­se mo­bi­lio­sio­se am­bu­la­to­ri­jo­se – spe­cia­liuo­se au­to­mo­bi­liuo­se, pri­tai­ky­tuo­se teik­ti šei­mos gy­dy­to­jo ir odon­to­lo­go pa­slau­gas, taip pat - Dau­gų pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nė­je bei Psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tre.

PSPC di­rek­to­rė G.Il­gū­nai­tė sa­ko, kad gim­ta­die­nis jau­nat­viš­kas, bet kar­tu ir bran­dus. Per 25-erius me­tus nu­veik­ta daug dar­bų, ku­rių dė­ka įstai­gą šian­dien ma­to­me to­kią, ko­kia ji yra. Tai kas­die­nio dau­giau nei 120 dar­buo­to­jų dar­bo re­zul­ta­tas. „Esu dė­kin­ga vi­siems ir kiek­vie­nam at­ski­rai. Džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si ma­ty­da­ma nuo­la­ti­nį mū­sų vi­sų ben­dro­mis jė­go­mis vyk­do­mą pro­gre­są – pro­jek­to lė­šo­mis įsi­gi­jus tris mo­bi­li­ą­sias am­bu­la­to­ri­jas tei­kia­mos mo­bi­lios šei­mos gy­dy­to­jo bei odon­to­lo­gi­nės prie­žiū­ros pa­slau­gos, su­re­mon­tuo­tas pir­ma­sis PSPC aukš­tas, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės dė­ka sta­to­ma nau­ja Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­ja, įsi­gy­ta įvai­rios mo­der­nios me­di­ci­ni­nės įran­gos. La­bai lai­ku pra­dė­jo­me per­ei­ti prie at­si­nau­ji­nan­čių ener­gi­jos iš­tek­lių pa­nau­do­ji­mo. Kli­ma­to kai­tos spe­cia­lio­sios pro­gra­mos lė­šo­mis įreng­ta sau­lės švie­sos ener­gi­jos elek­tri­nė ant Dau­gų pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nės sto­go, ku­rios ener­gi­ja nau­do­ja­ma li­go­ni­nės ir am­bu­la­to­ri­jos ap­rū­pi­ni­mui elek­tros ener­gi­ja. Taip pat PSPC ga­vo 44532 Eur sub­si­di­ją ši­lu­mos siur­blių oras-van­duo įren­gi­mui li­go­ni­nės ir am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­tuo­se.

Džiau­giuo­si, kad į įstai­gos ko­lek­ty­vą pa­vy­ko pri­trauk­ti ir ne vie­ną jau­ną spe­cia­lis­tą. Pas­ta­ruo­ju me­tu vy­ku­sių įvai­rių eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų val­dy­mo pa­tir­tis pa­ro­dė, kad esa­me la­bai stip­rūs. Dar­buo­to­jai ne­skai­čia­vo dar­bo va­lan­dų, dir­bo ne­gai­lė­da­mi sa­vęs. Tad ir to­liau pa­lin­kė­siu vi­siems dar­buo­to­jams mo­ty­va­ci­jos dirb­ti dar ge­riau, o įstai­gai to­bu­lin­ti tai, ką tu­ri­me ir įgau­ti dar di­des­nį pa­cien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą“, – sa­ko G.Il­gū­nai­tė.

Il­ga­me­tės me­di­kės ko­le­goms ir pa­cien­tams lin­ki svei­ka­tos ir su­si­klau­sy­mo

Pa­sak PSPC gy­dy­to­jų, per 25-erius me­tus kei­tė­si įstai­gos vie­ta, ap­lin­ka, va­do­vai, dar­buo­to­jai, ta­čiau tiks­las li­ko tas pats – pa­dė­ti žmo­gui, rū­pin­tis jo svei­ka­ta.

Gy­dy­to­ja Ho­no­ra­ta Ži­lins­kie­nė, ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Edi­ta Jan­kaus­kie­nė, vai­kų gy­dy­to­ja Vi­da Mi­lie­nė ir aku­še­rė Jo­lan­ta Žvi­na­kie­nė sa­ko, kad per dau­giau kaip du de­šimt­me­čius vals­ty­bės svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je įvy­ko ne­ma­žai po­ky­čių, pa­si­kei­tė ir žmo­nių po­žiū­ris į sa­vo svei­ka­tą bei į pa­čius me­di­kus. Anot jų, ge­riau­sias dar­bo įver­ti­ni­mas – kai gy­dy­ti jų gy­dy­tų pa­cien­tai at­ve­da pas tą pa­tį gy­dy­to­ją sa­vo vai­kus, net anū­kus, kai bu­vę li­go­niai at­ei­na pa­dė­ko­ti, ne­ši­ni gė­lė­mis, ar­ba kai nėš­čio­ji, ta­pu­si ma­ma, už­ei­na į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą pa­ro­dy­ti gi­mu­sio ir gra­žiai au­gan­čio vai­ke­lio.

Il­ga­me­tės Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės PSPC dar­buo­to­jos ko­le­goms ir pa­cien­tams lin­ki svei­ka­tos, ma­žiau įtam­pos, kan­try­bės, ge­ra­no­riš­ku­mo, to­le­ran­ci­jos ir su­si­klau­sy­mo, vi­siems – pro­fi­lak­tiš­kai tik­rin­tis svei­ka­tą pa­gal siū­lo­mas ne­mo­ka­mas pro­gra­mas.

Apy­lin­kė­je tu­rė­jo net 900 vai­kų

But­ri­mo­nių am­bu­la­to­ri­jos gy­dy­to­ja H.Ži­lins­kie­nė džiau­gia­si ra­jo­ne at­si­ra­du­sio­mis mo­bi­lio­sio­mis am­bu­la­to­ri­jo­mis. Pa­sak jos, tai – dar vie­na ga­li­my­bė kai­mo žmo­gui at­lik­ti rei­kia­mus ty­ri­mus, pa­si­tar­ti dėl sa­vo svei­ka­tos. H.Ži­lins­kie­nė, bai­gu­si Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, dirb­ti pra­dė­jo vai­kų gy­dy­to­ja Aly­taus ra­jo­no But­ri­mo­nių am­bu­la­to­ri­jo­je.

„Tuo me­tu But­ri­mo­ny­se kū­rė­si paukš­ty­nas, at­vy­ko daug jau­nų šei­mų, gims­ta­mu­mas bu­vo di­de­lis. Ma­no apy­lin­kė­je bu­vo apie 900 vai­kų, per me­tus gim­da­vo apie 120“, – pri­si­me­na H.Ži­lins­kie­nė. Da­bar ji jau gy­do bu­vu­sių pa­cien­tų vai­kų vai­kus, to­dėl šei­mas ge­rai pa­žįs­ta, ži­no jų pro­ble­mas. H.Ži­lins­kie­nė per­si­kva­li­fi­ka­vo ir ta­po šei­mos gy­dy­to­ja.

Me­di­kės nuo­mo­ne, Aly­taus ra­jo­no PSPC nuo­lat ge­rė­ja ga­li­my­bės iš­tir­ti li­go­nius.

„Ga­li­me at­lik­ti daug ir įvai­rių ty­ri­mų, vyk­do­me įvai­rias pro­fi­lak­ti­nes pro­gra­mas, to­dėl pa­vyks­ta daug ge­riau diag­no­zuo­ti li­gas anks­ty­vo­je sta­di­jo­je. Kai­mo vie­to­vė­se pa­cien­tus var­gi­na lė­ti­nės są­na­rių, stu­bu­ro pa­to­lo­gi­jos, yra daug žmo­nių, ser­gan­čių kar­dio­vas­ku­li­nė­mis li­go­mis. Pas kai­me dir­ban­čius gy­dy­to­jus ei­lių po po­rą sa­vai­čių tik­rai nė­ra. Žmo­nes mes ge­rai pa­žįs­ta­me ir sten­gia­mės jų pro­ble­mas iš­spręs­ti per 1–2 die­nas“, – sa­ko gy­dy­to­ja H.Ži­lins­kie­nė. Ji pa­ste­bė­jo, kad po pan­de­mi­jos pa­cien­tai ta­po at­sa­kin­ges­ni, su­karš­čia­vę skam­bi­na, ta­ria­si dėl at­vy­ki­mo, at­lie­ka CO­VID-19 tes­tus na­muo­se.

Slau­gy­to­joms ten­ka pa­bū­ti ir psi­cho­lo­gė­mis, ir guo­dė­jo­mis bei pa­ta­rė­jo­mis

PSPC – vie­nin­te­lė dar­bo­vie­tė ir ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jai E. Jan­kaus­kie­nei. Ji įstai­go­je dir­ba 24-erius me­tus. Slau­gy­to­ja pri­ta­ria, kad per tą lai­ką kei­tė­si su as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ra su­si­ję įsta­ty­mai, tvar­kos, sis­te­ma, ta­čiau ne­pa­si­kei­tė vie­na – rū­pes­tis pa­cien­tu.

„Vi­sa­da vis­kas su­ka­si ap­link žmo­gų“, – sa­ko E.Jan­kaus­kie­nė. Ji pri­si­me­na, kad no­rą gy­dy­ti žmo­nes jau­tė dar vai­kys­tė­je.

„Pa­grin­di­niai žai­di­mai bū­da­vo su­si­ję su „gy­dy­mu“, „vais­tų“ da­li­ni­mu, vė­liau įta­kos tu­rė­jo me­di­ci­nos fel­če­rė, dir­bu­si tė­viš­kė­je. O dar vė­liau prie spren­di­mo pa­si­rink­ti šią spe­cia­ly­bę pri­si­dė­jo mo­čiu­tės li­ga“, – pri­si­me­na il­ga­me­tė dar­buo­to­ja.

Slau­gy­to­ja sa­ko, kad per ke­lis de­šimt­me­čius pa­si­kei­tė ir ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų me­di­ci­nos nor­ma, pra­si­plė­tė jų kom­pe­ten­ci­jos.

„Da­bar slau­gy­to­jas ga­li skir­ti ir iš­ra­šy­ti me­di­ci­nos pa­gal­bos prie­mo­nių, bū­ti­nu at­ve­ju - teik­ti me­di­ka­men­ti­nę pa­gal­bą, sa­va­ran­kiš­kai skir­ti vais­ti­nių pre­pa­ra­tų, ta­čiau vi­sa­da svar­bus gy­dy­to­jo ir slau­gy­to­jo ko­man­di­nis dar­bas. At­si­ra­do elek­tro­ni­nės svei­ka­tos is­to­ri­jos sis­te­ma (ESIS), svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų in­for­ma­ci­nė sis­te­ma +VA­RIS, ku­rio­se įve­da­me pa­cien­tų svei­ka­tos duo­me­nis. Vai­kų skie­pų ka­len­do­rius pa­si­pil­dė pa­pil­do­mais skie­pais, su­au­gu­sie­ji ir vai­kai (ri­zi­kos gru­pės as­me­nys) pra­dė­ti skie­py­ti pneu­mo­ko­ki­ne vak­ci­na, žy­miai dau­giau skie­pi­ja­ma­si gri­po vak­ci­na. Na, o 2020 m. už­klu­pus CO­VID-19 pan­de­mi­jai, slau­gy­to­jos dir­bo ir mo­bi­lia­ja­me CO­VID-19 pa­tik­ros punk­te, vyk­dė vak­ci­na­ci­ją nuo šios li­gos. Taip pat kei­tė­si am­bu­la­to­ri­nių slau­gos pa­slau­gų na­muo­se tei­ki­mo tvar­ka, šių pa­slau­gų ap­im­tis pra­si­plė­tė“, – apie ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų dar­bą pa­sa­ko­ja E.Jan­kaus­kie­nė.

Me­di­kus, kaip ir dau­ge­lį, CO­VID-19 iš­mo­kė dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du. „Kai nė­ra rei­ka­lin­gas gy­vas kon­tak­tas su pa­cien­tu, iš­mo­ko­me kai ku­riuos dar­bus efek­ty­viai pa­da­ry­ti nuo­to­li­niu bū­du“, – sa­ko slau­gy­to­ja.

Dar­bas su li­go­niais iš me­di­ci­nos dar­buo­to­jų rei­ka­lau­ja ne tik iš­ma­ny­ti sa­vo pro­fe­si­ją, bet ir bū­ti stip­riam psi­cho­lo­giš­kai, val­dy­ti ne­ti­kė­tas si­tu­a­ci­jas, nes ne vi­sa­da pa­cien­tai bū­na ge­rai nu­si­tei­kę, kar­tais no­ri pa­kal­bė­ti ir apie sa­vo pro­ble­mas.

„Svar­bu iš­klau­sy­ti pa­cien­tą, ras­ti prie­žas­tį, ku­ri jam ke­lia ne­ri­mą, pyk­tį, re­a­guo­ti į si­tu­a­ci­ją ra­miai, su­teik­ti rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją. Pa­cien­tui svar­bu bū­ti iš­klau­sy­tam ir su­pras­tam, o slau­gy­to­jai - ne­pri­im­ti pa­cien­to iš­reikš­tų ne­igia­mų emo­ci­jų as­me­niš­kai. Ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jui kar­tais ten­ka pa­bū­ti ir psi­cho­lo­gu, ir guo­dė­ju bei pa­ta­rė­ju. Dir­bant su žmo­nė­mis vi­sa­da yra svar­bus žmo­giš­kas san­ty­kis. Ge­ras žo­dis, šil­tas žvilgs­nis, at­jau­ti­mas, ran­kos pa­spau­di­mas – svar­bi su­de­da­mo­ji gy­dy­mo ir slau­gos da­lis. Rei­kia tie­siog my­lė­ti žmo­nes“, – sa­ko ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja E.Jan­kaus­kie­nė.

Pri­ori­te­tas – pa­cien­tas

45 me­tus vai­kų li­gų gy­dy­to­ja dir­ban­ti Vi­da Mi­lie­nė sa­ko esan­ti že­mai­tė, po stu­di­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir in­ter­na­tū­ros Ši­lu­tės li­go­ni­nė­je į Aly­tų ji at­vy­ko kar­tu su vy­ru. Dir­bo Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ty­je, li­go­ni­nė­je, po­li­kli­ni­ko­je.

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad, dirb­da­ma Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės PSPC, pa­ste­bi ge­res­nes dar­bo bei pa­slau­gų gy­ven­to­jams tei­ki­mo są­ly­gas, čia re­mon­tuo­tos pa­tal­pos, ka­bi­ne­tai ta­po erd­ves­ni, ta­čiau pri­ori­te­tas bu­vo ir vi­sa­da yra tik pa­cien­tas.

„Šiuo me­tu tu­riu dau­giau kaip 1000 pa­cien­tų – tiek ra­jo­no, tiek mies­to vai­kų. Kai ku­rie iš jų - jau ma­no anks­čiau gy­dy­tų vai­kų vai­kai. Per die­ną pri­imu apie 30–50 pa­cien­tų. Dau­giau li­go­nių bū­na šal­tuo­ju me­tų lai­ku“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Ste­bė­da­ma vai­kų svei­ka­tą nuo gi­mi­mo iki jų pil­na­me­tys­tės, gy­dy­to­ja pa­ti­ria daug ma­lo­nių aki­mir­kų, ta­čiau ją liū­di­na fak­tas, kad ap­skri­tai vai­kų ma­žė­ja, o tarp pa­cien­tų - vis dau­giau ser­gan­čių ast­ma, cuk­ri­niu dia­be­tu, vai­kai ir jau­ni­mas tu­ri re­gos, lai­ky­se­nos pro­ble­mų.

„Daug įta­kos vai­kų svei­ka­tai da­ro gy­ve­ni­mo bū­das – per ma­žas ju­dė­ji­mas, val­gy­mas bet ką“, – sa­ko V.Mi­lie­nė.

„Gy­dy­to­jas duo­da Hi­pok­ra­to prie­sai­ką, tai­gi jis yra gy­dy­to­jas ir po dar­bo va­lan­dų. Jei pri­rei­kia pa­ta­ri­mo, kon­sul­ta­ci­jos, pa­gal­bos, – aš esu pa­sie­kia­ma ir po dar­bo, ir sa­vait­ga­liais. Vi­sa­da pri­imu su­sir­gu­sį vai­ką, net jei­gu jis tą die­ną ir ne­bu­vo re­gist­ruo­tas vi­zi­tui“, – sa­ko me­di­kė.

Gy­dy­to­jai ne­ma­žą dar­bo lai­ko da­lį ski­ria do­ku­men­tų tvar­ky­mui. V.Mi­lie­nė ma­no, kad šiam dar­bui pra­vers­tų pa­pil­do­mas dar­buo­to­jas.

Kiek­vie­nas at­ve­jis – lyg eg­za­mi­nas

„Vi­sas įstai­gos veik­los lai­ko­tar­pis – pro­gre­so kryp­ti­mi. Pa­si­kei­tė, ne tik ap­lin­ka, bet ir pa­slau­gos, ko­le­gos. Ne­ga­lė­jo­me net pa­gal­vo­ti, kad pas pa­cien­tus vyks mo­bi­lio­sios am­bu­la­to­ri­jos“, – apie po­ky­čius Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės PSPC sa­ko aku­še­rė Jo­lan­ta Žvi­na­kie­nė.

Ji 10 me­tų dir­bo PSPC ad­mi­nist­ra­to­re, to­dėl, kaip pa­ti sa­ko, pri­si­lie­tė prie įstai­gos kū­ri­mo­si, per­si­kė­li­mo iš bu­vu­sios vai­kų po­li­kli­ni­kos į da­bar­ti­nes pa­tal­pas rei­ka­lų.

„Ad­mi­nist­ra­to­rės dar­bą de­ri­nau su aku­še­rės prak­ti­ka. Ne­no­rė­jau jos at­si­sa­ky­ti, nes ta veik­la man – mie­la ir svar­bi. Aku­še­rė da­bar ga­li dirb­ti ir be gy­dy­to­jo, pri­žiū­rė­ti ma­žos ri­zi­kos nėš­tu­mą, ta­čiau aš dir­bu ko­man­do­je su gy­dy­to­ju gi­ne­ko­lo­gu“, – sa­ko 34 me­tų aku­še­rės dar­bo pa­tir­tį tu­rin­ti J.Žvi­na­kie­nė. Prieš PSPC ji dir­bo Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nė­je, Aly­taus po­li­kli­ni­kos kai­mo apy­lin­kė­je.

Ra­jo­no svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gos pa­cien­tai – ne tik ra­jo­no gy­ven­to­jai.

„Mū­sų PSPC gy­do­si ne­ma­žai aly­tiš­kių, ku­rie jau įsi­ti­ki­no, kad čia dir­ba ge­ri gy­dy­to­jai, o me­di­ci­nos pa­slau­gos – tik­rai ko­ky­biš­kos. At­lie­ka­ma daug la­bo­ra­to­ri­nių ty­ri­mų, jei pri­rei­kia to­kių, ku­rių ne­ga­li­me at­lik­ti, bet ty­ri­mai yra mo­ka­mi, ki­tos la­bo­ra­to­ri­jos mū­sų pa­cien­tams tai­ko nuo­lai­das. No­riu pa­si­džiaug­ti, kad aku­še­ri­jos sky­riu­je yra ul­tra­gar­sas, tad pri­rei­kus ga­li­me iš kar­to at­lik­ti ty­ri­mą. La­bai svar­bu, kad mo­te­rims kom­pen­suo­ja­mas ne­vai­sin­gu­mo gy­dy­mas“, – sa­ko J. Žvi­na­kie­nė.

J. Žvi­na­kie­nė pa­ste­bi, kad per 30 jos dar­bo me­tų pa­cien­tės la­bai pa­si­kei­tė. Jos ta­po są­mo­nin­ges­nės, reik­les­nės, la­biau ap­si­skai­čiu­sios.

„Dirb­da­mas su kiek­vie­na nėš­či­ą­ja tar­si lai­kai sa­vo­tiš­ką eg­za­mi­ną – tik­ri­ni ir sa­vo ži­nias, ir prak­ti­nius ge­bė­ji­mus. Džiu­gu, kad su­ma­žė­jo nėš­tu­mo nu­trau­ki­mų, kad pas ma­ne at­ei­na duk­ros mo­te­rų, ku­rias pri­žiū­rė­jau, kai jos bu­vo nėš­čios. La­bai gra­žu, kad į kon­sul­ta­ci­ją mo­te­rys at­ei­na kar­tu su vy­rais. Tai ro­do, kad po­žiū­ris į šei­mą ne tik rū­pes­tin­ges­nis, bet ir lais­ves­nis. Anks­čiau vi­sos tu­rė­jo bū­ti –ie­nės, da­bar pa­var­dė ne­ak­cen­tuo­ja­ma“, – sa­ko aku­še­rė.

Jai kar­tais ten­ka pa­bū­ti net ir so­cia­li­ne dar­buo­to­ja, nes at­ei­na mo­te­ris, ku­riai jau lai­kas gim­dy­ti, bet net krai­te­lio vai­kui ne­tu­ri. Pa­si­tai­ko ir smur­to prieš mo­te­rį at­ve­jų – vi­sa­da krei­pia­mės į sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių, ben­dra­dar­biau­da­mi sten­gia­mės pa­dė­ti to­kioms mo­te­rims, ku­rioms ypač sun­ku, ku­rios pa­ti­ria ne­ga­ty­vių emo­ci­jų ar iš­puo­lių“, – sa­ko J. Žvi­na­kie­nė.

Pa­ren­gė Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­rius