Gra­žuo­lių vilk­dal­gių ka­ra­lys­tė (1404)

Re­na­ta De­gu­tie­nė
Gi­ta­na Sur­do­kie­nė
Gi­ta­na Sur­do­kie­nė vilk­dal­giais su­si­ža­vė­jo dau­giau nei prieš 20 me­tų, kai pir­mą kar­tą pa­ma­tė di­de­lį plo­tą mė­ly­nos spal­vos vilk­dal­gių, au­gan­čių mies­to cen­tre. Re­na­tos De­gu­tie­nės nuotr.
Daž­niau­siai ypa­tin­gi žmo­nės, ku­rie tu­ri di­de­les šir­dis, ap­link sa­ve ku­ria gė­rį, gro­žį ir ki­tus gy­ve­ni­mo ste­buk­lus, bū­na la­bai kuk­lūs ir vie­šai nė­ra lin­kę ro­dy­tis. Bū­čiau net ir ne­su­ži­no­ju­si, kad Gi­ta­na Sur­do­kie­nė yra to­kia at­si­da­vu­si aist­rin­ga vilk­dal­gių my­lė­to­ja, jei­gu ne ma­no at­si­tik­ti­nis įra­šas vie­na­me so­cia­li­nia­me tin­kle, kai įkė­liau sa­vo gra­žuo­lio vilk­dal­gio nuo­trau­ką.

Pa­ma­čiu­si įra­šą, ji ma­ne ma­lo­niai pa­kvie­tė pas ją ap­si­lan­ky­ti, pa­žiū­rė­ti jos au­gi­na­mų vilk­dal­gių, o jei­gu ras­čiau man pa­tin­kan­čių, sa­kė, mie­lai pa­si­da­lin­tų jų at­ža­lo­mis. Tuo me­tu te­tu­rė­jau vos tris skir­tin­gus vilk­dal­gius, to­dėl, ga­vu­si to­kį pui­kų pa­siū­ly­mą, nie­ko ne­lau­ku­si, nu­lė­kiau pas Gi­ta­ną į sve­čius.

Ži­no­te, to­kios gau­sos vilk­dal­gių ir to­kio ne­nu­sa­ko­mo gro­žio gė­ly­no dar ne­bu­vau ma­čiu­si. Ma­no šir­dis ap­sa­lo. Aš pul­di­nė­jau nuo vie­no vilk­dal­gio prie ki­to, ne­ga­lė­jau at­sig­ro­žė­ti. O jie bu­vo vie­nas už ki­tą gra­žes­ni.

Spal­vų įvai­ro­vė ir jų na­tū­ra­lus su­de­ri­ni­mas, ku­rį vie­na­me au­ga­le taip meist­riš­kai ga­li at­lik­ti tik Mo­tu­lė Gam­ta, ma­ne pa­ke­rė­jo am­žiams. Aš ir­gi čia pat ta­pau tik­ra ir di­džia vilk­dal­gių ger­bė­ja.

Na, ir, ži­no­ma, po ge­ro mė­ne­sio par­si­ve­žiau di­de­lę dė­žę vilk­dal­gių at­ža­lė­lių – nuo­šir­džią Gi­ta­nos do­va­ną man, pra­de­dan­čia­jai my­lė­to­jai.

Gi­ta­na au­ga­lais ir gė­lė­mis su­si­do­mė­jo dar bū­da­ma mer­gai­tė. Mei­lė gė­lėms jai gi­mė, be­žiū­rint į kruopš­čiai puo­se­lė­ja­mą tė­čio dė­dės Juo­zo Či­ži­ko gė­ly­ną.

Juo­zas Či­ži­kas bu­vo siu­vė­jas ir gė­li­ni­nin­kas. Gė­lės bu­vo jo gy­ve­ni­mo aist­ra. Kai Gi­ta­na bu­vo dar vi­sai ma­ža, dė­dė ves­da­vo­si ją į gė­li­nin­kų su­si­ti­ki­mus, kur vi­si, my­lin­tys gė­les, da­lin­da­vo­si pa­tir­ti­mi, pa­ta­ri­mais ir gro­žė­da­vo­si iš to­li­mų kraš­tų par­si­vež­tų gė­lių skaid­rė­mis – tuo­met tai bu­vo po­pu­lia­rus bū­das žiū­rė­ti fo­to­gra­fi­jas.

Dė­dė Či­ži­kas gė­lė­mis ap­rū­pin­da­vo vi­są pla­čią gi­mi­nę. Jis ap­so­din­da­vo net ir Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čią. Jo nu­my­lė­ti­nės bu­vo tul­pės, ro­žės ir ra­ga­nės.

Gi­ta­na vilk­dal­giais su­si­ža­vė­jo dau­giau nei prieš 20 me­tų, kai pir­mą kar­tą pa­ma­tė di­de­lį plo­tą mė­ly­nos spal­vos vilk­dal­gių, au­gan­čių mies­to cen­tre. Pir­mie­ji ap­si­gy­ve­nę jos gė­ly­ne bu­vo vio­le­ti­niai si­bi­ri­niai vilk­dal­giai.

To­liau sa­vo ko­lek­ci­ją ji pil­dė pirk­da­ma ar­ba mai­ny­da­ma­si su ki­to­mis šių įspū­din­gų au­ga­lų ger­bė­jo­mis. Šiuo me­tu iš­puo­se­lė­tuo­se Gi­ta­nos gė­ly­nuo­se ka­ra­liau­ja dau­giau kaip 35 rū­šių (spal­vų) vilk­dal­gių.

O kur dar jū­ra vi­so­kių ki­to­kių gro­žiu vie­na ki­tą len­kian­čių gė­lių. Man gal­va ap­si­su­ko nuo jų pa­va­di­ni­mų skai­čiaus ir įman­tru­mo, kol Gi­ta­na man ro­dė ir var­di­jo vie­na už ki­tą gra­žes­nes gė­les.

Kvie­čiu ir jus pa­sig­ro­žė­ti už­bu­rian­čio gro­žio vilk­dal­giais. Man pa­vy­ko už­fik­suo­ti tik ke­le­tą jų. Mat da­lis jų jau bu­vo per­žy­dė­ję, o ki­ti dar tik kė­lė sa­vo pa­slap­tin­gas gal­ve­les.

Kas ži­no, gal ir jū­sų dar­že­ly­je ar gė­ly­ne ki­tą pa­va­sa­rį sa­vo ka­ra­liš­ką gal­vą iš­kels gra­žuo­lis vilk­dal­gis.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai