Zi­ta Rei­pie­nė: „Pa­gal gy­ve­ni­mo dės­nius tu­rė­tų bū­ti pu­siau­svy­ra – pa­na­šiai kar­do, pa­na­šiai gė­lės... Bet man rei­kia, kad kar­do bū­tų ko­kia 10 pro­cen­tų, o 90 pro­cen­tų gė­lės... Kad jaus­čiau­si kū­rė­ja”

– Ko­kio am­žiaus vai­kai ga­li lan­ky­ti Jū­sų dar­že­lį? Ko­kiais prin­ci­pais re­mia­tės sa­vo dar­be?

– Iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gą ga­li lan­ky­ti iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai. Pa­gei­dau­ti­na – nuo dve­jų me­tų. Nes toks am­žius pa­lan­kus vai­kui mo­ky­tis at­si­skir­ti nuo ma­mos. Ta­čiau esa­me pri­ėmę ir ma­žes­nių vai­ku­čių – net­gi nuo me­tų, pus­an­trų.

Elg­se­ną dar­be reg­la­men­tuo­ja ne vie­nas do­ku­men­tas, ta­čiau pats svar­biau­sias prin­ci­pas, ku­riuo no­rė­čiau va­do­vau­tis be jo­kių iš­ly­gų – pa­gar­ba žmo­gui, ky­lan­ti iš ti­kė­ji­mo, kad vi­si esa­me to pa­ties Kū­rė­jo vai­kai, kad kiek­vie­no iš mū­sų bu­vi­mas šioj že­mėj rei­ka­lin­gas ir ne­pa­kei­čia­mas, ne­svar­bu, ko­kias pa­rei­gas at­lie­ka­me, ko­kį dar­bą dir­ba­me šiuo me­tu.

– Ką ypa­tin­go Jū­sų va­do­vau­ja­mo­je iki­mo­kyk­li­nė­je įstai­go­je gau­na ją lan­kan­tys vai­kai? Ki­taip sa­kant, kas tos ug­dy­mo ko­lo­nos?

– Ne­ži­nau, kas yra ypa­tin­ga. Svei­kas, švie­žias mais­tas, ga­mi­na­mas tris kar­tus per die­ną, pai­sant vi­sų hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mų? Pie­tų mie­gas ra­mio­je ap­lin­ko­je, su pa­sa­ka, ap­kam­šy­mu ir pa­slap­ties pa­kuž­dė­ji­mu į au­sį, jei vai­ke­liui kaž­ko ne­ra­mu? Tai da­ly­kai, ku­rie pir­miau­sia ma­to­mi, ku­rie la­bai rū­pi ir tė­ve­liams. Ma­žiau ma­to­mi ug­dy­mo pro­ce­so da­ly­kai. Pa­gar­ba vai­kui, jo pri­ėmi­mas to­kio, koks jis yra, dė­me­sin­gu­mas jo po­rei­kiams, vai­ko ge­bė­ji­mų ug­dy­mas, re­mian­tis jo tu­ri­ma pa­tir­ti­mi. Lai­kas, ski­ria­mas vai­ko bai­mėms ir vi­so­kiems iš­si­pa­sa­ko­ji­mams.

Ug­dy­mo ko­lo­nos? Sa­vo dar­bo, jo ver­tin­gu­mo (ne­svar­bu, kiek įver­tin­to-ne­įver­tin­to pi­ni­gi­ne iš­raiš­ka) – kaip šven­tos mi­si­jos su­vo­ki­mas. Vai­ko – kaip at­ski­ro, ne­pa­kar­to­ja­mo, uni­ka­laus pa­sau­lio ir vai­kys­tės – kaip svar­biau­sio žmo­gaus as­me­ny­bės rai­dos tarps­nio pri­ori­te­tas. Įsi­pa­rei­go­ju­sios, są­mo­nin­gos, at­vi­ros kai­tai ben­druo­me­nės jaus­mas. Ko­ky­biš­ko ug­dy­mo vi­siems vai­kams sie­ki­mas, už­tik­ri­ni­mas.

– Ko­kius už­da­vi­nius sau bu­vo­te iš­si­kė­lu­si, ką jau įvyk­dė­te? Kaip ma­no­te, ar pa­ten­ki­na­te tė­vų lū­kes­čius?

– Vie­nas iš už­da­vi­nių bu­vo kur­ti įstai­gą, ku­rio­je dar­buo­to­jams bū­tų ge­ra dirb­ti. Tai­gi, orien­ta­vau­si į tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ben­dra­vi­mo, ben­dra­dar­bia­vi­mo kul­tū­rą. Bu­vau pa­si­ry­žu­si bū­ti tar­nau­jan­čia ben­druo­me­nei va­do­ve. Vi­sa tai tel­pa į emo­ci­nio in­te­lek­to są­vo­ką.

Tre­čius me­tus įgy­ven­di­na­me pro­jek­tą „Iš­mok jaus­tis ge­rai“, ku­ris kiek­vie­ną dar­buo­to­ją kvie­čia pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už or­ga­ni­za­ci­jos mik­ro­kli­ma­tą, sa­vo emo­ci­nes bū­se­nas dar­be, da­ly­vau­ti įvai­rio­se psi­cho­e­mo­ci­nį kli­ma­tą ge­ri­nan­čio­se veik­lo­se. To­kią po­zi­ci­ją ma­tau kaip at­sva­rą „bė­da­vo­ji­mo ir inkš­ti­mo“ kul­tū­rai. Ši­tas dar­bas, ma­nau, yra nuo­la­ti­nis. Kaip ir kiek­vie­no iš mū­sų vi­di­nis au­gi­mas.

Ki­tas sie­kis bu­vo ge­rin­ti ug­dy­mo­si ap­lin­kas, pa­da­ry­ti vis­ką, kas įma­no­ma, kad „Vy­tu­rė­lis“ ne­su­griū­tų (taip at­ro­dė dar­bo pra­džio­je pa­ma­čius pa­sta­tą). Pa­vy­ko pa­siek­ti, kad bū­tų ap­šil­tin­tos gi­liai įtrū­ku­sios ga­li­nės sie­nos.

Ačiū po­li­ti­kams, ku­rie iš­gir­do, at­krei­pė dė­me­sį į pro­ble­mą ir pa­dė­jo sa­vo spren­di­mais. Jų var­dus (per­fra­zuo­ju Bib­li­ją) įsi­ra­šiau sa­vo del­ne. Ke­tu­rios gru­pės ta­po šil­tes­nės, nu­sto­jo pe­ly­ti sie­nos, su­pran­ta­ma, kad ap­lin­ka ta­po ge­ro­kai svei­kes­nė. Na ir ge­ro­kai es­te­tiš­kes­nis ta­po vi­sas pa­sta­tas.

Dar la­bai džiau­giuo­si dviem me­no kū­ri­niais – edu­ka­ci­nė­mis erd­vė­mis „Paukš­čiai“ ir „Spal­vos“. Šiuos dar­bus gra­fi­čio tech­ni­ka su­kū­rė ir sa­vo vai­kys­tės dar­že­liui pa­do­va­no­jo bu­vęs ug­dy­ti­nis Pi­jus Še­ma­tuls­kis su bi­čiu­liais. Pa­sta­tas ne tik ta­po dar gy­ves­nis, bet tar­si įga­vo dva­sią.

Dar vie­nas už­da­vi­nys – ju­dė­ti. Ne­sto­vė­ti vie­to­je. Vi­som pras­mėm. Pir­miau­sia ug­dy­mo to­bu­li­ni­mo, ge­ri­ni­mo, ino­va­ci­jų die­gi­mo kryp­ti­mi. Ir ju­da­me. Ga­lė­čiau iš­var­dy­ti ko­kia 50 po­ky­čių per tuos me­tus, kai esu „Vy­tu­rė­ly­je“. Įstai­gos po­ky­čių. Ma­žes­nių, di­des­nių.

Už tai, kad ne­pa­si­da­viau, kai no­rė­jo­si tik inkš­ti, įlin­dus į la­bai di­de­lį, per ke­lias nak­tis nu­si­megz­tą megz­ti­nį, nes pa­sau­lis at­ro­dė toks ne­tei­sin­gas, esu la­bai dė­kin­ga vi­sai „Vy­tu­rė­lio“ ben­druo­me­nei. Nau­do­da­ma­si pro­ga no­riu pa­sa­ky­ti AČIŪ. Jūs vi­si esa­te ma­no spar­nai. Ir mes tik­rai skren­da­me. Ir ne­ša­me pa­va­sa­rio ži­nią.

Ne­abe­jo­ju, kad mū­sų kaip ug­dy­mo įstai­gos sie­kiai ir tė­ve­lių lū­kes­čiai daž­niau su­tam­pa ne­gu ne­su­tam­pa. Tuo ir džiau­giuo­si. O jei tė­ve­liai tu­ri ko­kių nors pa­siū­ly­mų, kaip ką ga­li­ma pa­ge­rin­ti, jie kvie­čia­mi ben­dra­dar­biau­ti, kal­bė­tis, kar­tu spręs­ti.

– Nuo ko la­biau­siai pri­klau­so ug­dy­mo pro­ce­so efek­ty­vu­mas ir re­zul­ta­tai – nuo įstai­gos ko­man­dos, nuo vie­ti­nės švie­ti­mo va­do­vy­bės ar mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­kos?

– Nuo vis­ko. Kiek­vie­na gran­dis tu­rė­tų dirb­ti sa­vo dar­bą. Pa­ban­dy­siu pa­sa­ky­ti vaiz­din­gai. Vie­ti­nė švie­ti­mo va­do­vy­bė ga­lė­tų bū­ti tar­si ma­ma. My­lin­ti, mai­ti­nan­ti, aša­rė­les nu­brau­kian­ti, pa­guo­džian­ti, kai skau­da.

Mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­ka – tar­si tė­vas. Su­ku­rian­tis prie­lai­das pa­si­ti­kė­ti pa­sau­liu, drą­si­nan­tis – tu ver­tas, tu ga­li.

Įstai­gos ko­man­da, ben­druo­me­nė – tar­si dau­gia­vai­kės šei­mos vai­kų pul­kas – bro­lių ir se­sių, au­ges­nių ir ne­di­du­kų, tu­rin­čių sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus, dar­bus, at­sa­ko­my­bes, gi­nan­čius vie­nas ki­tą dan­ti­mis ir na­gais. Jei tie bro­liai, se­sės bus kaip vie­nas kumš­tis, jie iš­gy­vens net ir be tė­čio už­nu­ga­rio ir ma­mos le­pi­nan­čios mei­lės. Ir gal net­gi bus tvir­tes­ni ir sėk­min­ges­ni gy­ve­ni­me.

– Maž­daug nuo tre­jų me­tų vai­kams la­bai rei­kia ki­tų vai­kų, ben­dra­vi­mo su jais. Ar ne­nu­ken­čia tie ma­žy­liai, ku­rių tė­vai ne­lei­džia į dar­že­lius?

– Ne­ži­nau. Gal nu­ken­čia, jei vai­kas au­ga vie­nas, su plan­še­te ar iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu. Jei ne­tu­ri ga­li­my­bių ben­drau­ti su pa­na­šaus am­žiaus kie­mo vai­kais, gi­mi­nai­čių vai­kais. Jei tė­vai ma­žai lai­ko ski­ria ben­dra­vi­mui su vai­ku.

Bet jei tu­ri bro­lių, se­sių, pus­bro­lių, pus­se­se­rių, ben­dra­vi­mo tu­rė­tų už­tek­ti. Ga­li megz­tis stip­res­ni gi­mi­nys­tės ry­šiai, ku­rie bus svar­būs vi­są gy­ve­ni­mą. Ki­ta ver­tus, ne­lan­kius iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gos ga­li trūk­ti kryp­tin­go pa­si­ren­gi­mo mo­kyk­li­niam gy­ve­ni­mui.

– Ar prieš tap­da­ma va­do­ve, daug ži­no­jo­te, do­mė­jo­tės apie šią įstai­gą?

– Ne, ži­no­jau du da­ly­kus. Kad tai lop­še­lis-dar­že­lis „Vy­tu­rė­lis“ ir kad yra Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne. Pa­gal kon­kur­so rei­ka­la­vi­mus bu­vau su­si­ti­ku­si, pa­ben­dra­vu­si su dar­buo­to­jais.

– Kaip pa­siek­ti, kad įstai­gos ben­druo­me­nės ir tė­vų san­ty­kiai bū­tų ge­ri?

– Rei­kia siek­ti. Ug­dy­tis ben­dra­vi­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo kul­tū­rą. Ug­dy­to­jų ir ug­do­mų­jų tė­vų san­ty­kiai at­spin­di mū­sų vi­suo­me­nės ben­dra­vi­mo kul­tū­rą. Ma­tom, kas vyks­ta, kai iš­ky­la nuo­mo­nių skir­tu­mai.

Svar­bu mo­ky­tis san­ty­kių kul­tū­ros, kal­bė­tis. Do­mė­tis pe­da­go­gi­kos, psi­cho­lo­gi­jos ži­nio­mis. Ge­ra­no­riš­ku­mo, su­pra­ti­mo abiem pu­sėms, kad san­ty­kiai – tai nuo­la­ti­nis dar­bas, pa­stan­gos.

– Dau­gu­ma Aly­taus dar­že­lių at­nau­jin­ti, kas kliu­do „Vy­tu­rė­lio“ re­no­va­ci­jai?

– Su­abe­jo­čiau, ar dau­gu­ma. Gal pu­sė? Pa­sta­to re­no­va­ci­ja pa­ti sa­vai­me nė­ra ab­so­liu­ti ver­ty­bė. Na gra­žiau, pa­to­giau, jau­kiau, funk­cio­na­liau... Ti­ki­me, kad taip bus po me­tų ki­tų.

Gal šiek tiek kliu­do po­li­ti­kų po­žiū­ris, kad ne­bū­ti­nai vi­si dar­že­liai tu­ri bū­ti at­nau­jin­ti? (Vie­ni Aly­taus vai­kai la­biau vai­kai, ki­ti ma­žiau?). Pa­to­giai pri­si­den­gia­ma lė­šų trū­ku­mo la­pu. Bet… jei au­gan­tis vai­kas, jo ug­dy­mas bū­tų pri­ori­te­tas...

– Dar­buo­to­jų ne­trūks­ta? Man dar kir­ba su­ži­no­ti Jū­sų nuo­mo­nę to­kiu klau­si­mu: pe­da­go­gų au­to­ri­te­tas pas­ta­rai­siais me­tais vi­suo­me­nės aky­se smar­ko­kai su­ma­žė­jęs, bet ar yra kur ir kaip to­bu­lin­tis? Čia aš kal­bu apie pe­da­go­gų pa­do­ru­mą, dva­sin­gu­mą, oru­mą.

– Dar­buo­to­jų kol kas ne­trūks­ta. Po me­tų ki­tų ga­li trūk­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gų. Dėl mo­ky­to­jo au­to­ri­te­to no­rė­čiau pa­sam­pro­tau­ti pla­čiau. O jei ma­no aky­se la­bai su­ma­žė­jęs vi­suo­me­nės au­to­ri­te­tas? Vi­suo­me­nė – tai mes. Ar ne­sam lin­kę reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę tik kad pa­reikš­tu­me nuo­mo­nę? Ne­įsi­gi­li­nę, ne­pa­ne­šio­ję tų, apie ku­riuos spren­džia­me, mo­ka­si­nų? Kai dir­bau mo­kyk­lo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, ti­kė­jau, kad pats rei­ka­lin­giau­sias, šven­čiau­sias (na ir ne­leng­viau­sias) Lie­tu­vos mo­kyk­lo­je yra mo­ky­to­jo li­tu­a­nis­to dar­bas.

Kai pra­dė­jau dirb­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je, pa­ma­čiau, kad pats ne­leng­viau­sias, rei­ka­lin­giau­sias yra iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­go dar­bas. Nes dir­ba­ma su pa­čia žmo­gaus au­gi­mo pra­džia. Su dai­ge­liu. To­dėl skau­da man ne dėl vi­suo­me­nės nuo­mo­nės apie pe­da­go­go au­to­ri­te­tą.

Skau­da dėl pa­ties pe­da­go­go au­to­ri­te­to sa­vo pa­ties aky­se. Jei to au­to­ri­te­to ma­žai, rei­kė­tų kaž­ką da­ry­ti. Gal ei­ti dirb­ti į pa­ti­ki­mą tin­kli­nės rin­ko­da­ros kom­pa­ni­ją?

O pa­do­ru­mu, są­ži­nin­gu­mu, oru­mu, ma­no su­pra­ti­mu, rei­kia rū­pin­tis bet ku­rios pro­fe­si­jos žmo­gui. Ypač vi­siems nuo­mo­nių for­muo­to­jams. (Juk apie da­ly­kus mes daž­nai spren­džia­me iš jau vie­šo­jo­je erd­vė­je su­for­muo­tos nuo­mo­nės apie tuos da­ly­kus).

Jie juk for­muo­ja vie­šą­ją nuo­mo­nę. Apie mo­ky­to­jus taip pat. Mo­ky­to­jui gal rei­kė­tų tu­rė­ti dau­giau iš­min­ties ne­gu ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vams.

– Kaip ver­ti­na­te tai, kad ma­žy­liai dar­že­liuo­se ug­do­mi tik mo­te­riš­kos ben­druo­me­nės? Taip jau yra, kad da­lis ir sa­vo na­muo­se au­gi­na­mi tik vie­nų ma­mų, mo­čiu­čių, ar ne­trūks­ta au­gan­tiems vai­kams vy­rų au­to­ri­te­to?

– Ga­li­my­bės ly­gios. Vy­rai ga­li tap­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo auk­lė­to­jais. Ko­dėl ne­tam­pa, ne­no­rė­čiau svars­ty­ti. Mo­kyk­lo­se, be­je, ir­gi mo­te­riš­kos ben­druo­me­nės.

Už­tat pa­to­gaus, be­si­va­do­vau­jan­čio prin­ci­pu „imk iš gy­ve­ni­mo vis­ką, ką ga­li“ gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jai, aiš­ki­nan­tys, kad mo­kyk­la nie­ko ne­da­vė, nie­ko rei­ka­lin­go gy­ve­ni­me ne­iš­mo­kė, daž­niau­siai vy­rai. „At­ei­kit į ma­no mo­ky­mus, iš­mo­ky­siu. Kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną. Kaip da­ry­ti de­šimt da­ly­kų, kad bū­tum lai­min­gas ir t. t.“ Bū­ti ug­dy­to­ju šiais lai­kais la­bai sun­ku. Gal vy­rai ieš­ko leng­ves­nių ke­lių?

– Kal­bu ne apie Jū­sų įstai­gą, bet ten­ka gir­dė­ti to­kią fra­zę – tas ar anas dar­že­lis la­bai pras­tas. Ką tuo no­ri­ma pa­sa­ky­ti? Ką šian­die­ni­niai tė­ve­liai ver­ti­na ir ko ne­ver­ti­na?

– Pa­si­da­ly­siu man la­bai sma­giais tė­ve­lių pa­sa­ky­mais, at­ėjus už­ra­šy­ti vai­ko į lop­še­lį-dar­že­lį. „La­bai no­rim vie­tos ši­ta­me dar­že­ly­je. Jį lan­kė vy­res­nie­ji vai­kai. Vis­kas čia mums la­bai pa­tin­ka, pui­ki ap­lin­ka, pui­kios auk­lė­to­jos.“

Jei ne­tu­ri to­kių pa­tir­čių, tė­ve­liai ver­ti­na dar­že­lį pa­si­kliau­da­mi so­cia­li­nių tin­klų fo­ru­muo­se gau­na­mais pa­ta­ri­mais, iš­sa­ko­mo­mis nuo­mo­nė­mis. Dar re­no­vuo­to­mis sie­no­mis.

Aš ne­ži­nau pras­tų dar­že­lių Aly­tu­je, nes dar­bui to­kio­je įstai­go­je rei­kia pa­šau­ki­mo. Tė­ve­liai, kaip ir dau­gu­ma žmo­nių, ver­ti­na tai, kam įver­tin­ti ne­rei­kia daug lai­ko, pa­stan­gų. At­ėjau, pa­ma­čiau, pa­da­riau iš­va­dą. Pri­si­jun­giau, už­da­viau klau­si­mą, ga­vau at­sa­ky­mą, pa­ra­šiau mi­nu­są.

Aš ma­nau, kad ge­ras dar­že­lis yra tas, ku­ris su­ku­ria di­des­nę edu­ka­ci­nę ver­tę. Ir tą vi­sai sėk­min­gai ga­li da­ry­ti lau­ko dar­že­lis, ne­tu­rin­tis jo­kių ypa­tin­gų edu­ka­ci­nių erd­vių ar lau­ko įren­gi­nių.

– Ar daug ben­dra­dar­biau­ja­te su ki­to­mis iki­mo­kyk­li­nė­mis įstai­go­mis?

– Ben­dra­dar­biau­ja­me nuo­lat. Kon­sul­tuo­ja­mės, ta­ria­mės, da­li­ja­mės ge­rą­ja dar­bo pa­tir­ti­mi. Itin drau­giš­ki, pa­lai­kan­tys, au­gi­nan­tys ben­dra­dar­bia­vi­mo ry­šiai su vi­so­mis Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­no iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­mis.

Pir­miau­sia gal­vo­ja­me apie ug­do­mą vai­ką ir bū­ti­ny­bę su­teik­ti mak­si­ma­liai pa­na­šias star­to mo­kyk­lo­je ga­li­my­bes, pa­grin­dus vi­siems mū­sų vai­kams, ku­rie, ti­ki­me, drau­giš­kai mo­ky­sis to­se pa­čio­se Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­no mo­kyk­lo­se.

To­dėl ren­gia­me ben­drus pro­jek­tus, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo se­mi­na­rus pe­da­go­gėms, da­li­ja­mės įdo­mio­mis veik­lų idė­jo­mis. Sma­giai at­ran­da­me, kad ben­dra­dar­bia­vi­mo san­ty­kiai pa­lai­ko, stip­ri­na, įkve­pia daug la­biau ne­gu kon­ku­ren­ci­ja.

La­bai džiau­gia­mės ben­dra­dar­bia­vi­mu su Pu­ti­nų ben­druo­me­ne – sa­vo ar­ti­miau­sia so­cio­kul­tū­ri­ne ap­lin­ka.

– Ko­kie, Jū­sų ma­ny­mu, šian­die­ni­nės švie­ti­mo sis­te­mos trū­ku­mai, spra­gos?

– Da­bar jau­čiuo­si vai­kys­tės rei­ka­lų eks­per­tė la­biau ne­gu švie­ti­mo sis­te­mos trū­ku­mų ar spra­gų ži­no­vė. O gal čia vie­na iš spra­gų, kad iki­mo­kyk­li­nis ug­dy­mas vis dar ne­lai­ko­mas ly­gia­ver­te švie­ti­mo sis­te­mos gran­di­mi?

Žiū­rė­kit, tur­būt kas­dien ga­li­me iš­girs­ti men­ki­na­mų­jų po­sa­kių „Čia jums ne vai­kų dar­že­lis“, „El­gia­tės kaip vai­kų dar­že­ly­je“ ar pa­na­šių. Vi­sa­da su­klūs­tu – ką tuo no­ri­ma pa­sa­ky­ti?

Ne­rim­tai el­gia­tės? El­gia­tės kaip vai­kai? Bet vai­kų el­ge­sys pats tik­riau­sias, vai­kų sva­jo­nės pa­čios drą­siau­sios, net mi­ty­bos įpro­čiai pa­tys svei­kiau­si, jei, ži­no­ma, ne­su­ga­din­ti tė­vų įpro­čių.

Tai, ma­ny­čiau, vi­suo­me­nė svei­kes­nė bū­tų, jei pri­si­min­tų, kad ver­ta pa­si­mo­kyt iš vai­kų ir iš vai­kų dar­že­lio. Moks­li­niais ty­ri­mais pa­tvir­tin­ta, kad iki­mo­kyk­li­nia­me am­žiu­je vyks­ta ga­lin­gi sme­ge­nų jung­čių for­ma­vi­mo­si pro­ce­sai. Tai­gi, no­rė­da­mi ka­da nors gy­ven­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je, tu­ri­me at­sig­ręž­ti į vai­kys­tę.

Dar la­bai no­rė­čiau, kad mo­ky­to­jai ne­bū­tų to­kie pa­var­gę, kaž­ko­kie nu­skriaus­ti, ne­lai­min­gi.

– Apie pri­va­čią iki­mo­kyk­li­nę įstai­gą ne­pa­sva­jo­ja­te?

– Kar­tais pa­sva­jo­ju apie auk­lė­to­jos dar­bą pri­va­čio­je iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je. Bet... ne­tu­riu tam rei­ka­lin­go iš­si­la­vi­ni­mo.

– Vy­tu­rė­lis, ar at­krei­pia­te dė­me­sį į šį paukš­tį gam­to­je? Gal jau gir­dė­jo­te ir šie­me­ti­nį jo kly­ki­mą?

– Pa­ti nuo kū­di­kys­tės esu vy­tu­rys. Mėgs­tu anks­ti kel­tis. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau to­kio įren­gi­nio kaip ža­din­tu­vas. Tai vy­tu­rė­lis man tar­si ma­no žen­klas, ma­no paukš­tis.

Gal to­dėl ir lop­še­lio-dar­že­lio var­das „Vy­tu­rė­lis“ yra pats gra­žiau­sias iš vi­sų lop­še­lių-dar­že­lių var­dų. Jau šven­tė­me Vy­tu­rio die­ną – sa­vo dar­že­lio var­da­die­nį. Jau gir­dė­jau ir šio pa­va­sa­rio paukš­čio či­re­ni­mą.

– Dar pa­sa­ky­ki­te, ko­kių mo­ty­vų jau­nys­tė­je pa­ska­tin­ta ta­po­te pe­da­go­ge?

– Iš tik­rų­jų tai no­rė­jau bū­ti žur­na­lis­te. Bet... įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti li­tu­a­nis­ti­kos. Am­bi­ci­jų bū­ti ra­šy­to­ja ne­tu­rė­jau, pa­si­rin­kau bū­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Vis­kas at­ro­dė taip ro­man­tiš­ka.

– Ko­kia veik­la mėgs­ta­te už­si­im­ti po dar­bo?

– Po dar­bo mėgs­tu ak­ty­viai il­sė­tis. Skai­tau, spor­tuo­ju, šo­ku, mez­gu, or­ga­ni­zuo­ju edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus „na­mų“ anū­kams.

– Jū­sų nuo­mo­ne, šiuo laik­me­čiu žmo­nėms ko la­biau­siai trūks­ta? Ar šian­dien žmo­gų ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti be kom­piu­te­rio?

– Gal sa­vęs su­pra­ti­mo? Ko­dėl aš esu čia? Ko­kia ma­no bu­vi­mo ši­toj že­mėj pras­mė? Ką aš čia vei­kiu? Gal tik­ro san­ty­kio su sa­vi­mi, sa­vo bū­ti­mi? Tiek daug da­ly­kų, daik­tų, ku­rie go­žia pa­tį žmo­gų, po ku­riais, už ku­rių pa­to­gu pa­si­slėp­ti nuo sa­vęs.

Kom­piu­te­ris taip pat toks daik­tas. Ir bū­ti­nas dar­bo įran­kis. Bet to­li gra­žu ne tik. Jei pa­sek­tu­me sa­ve, kiek lai­ko su kom­piu­te­riu dir­ba­me, o kiek gaiš­ta­me...

– Ar se­ka­te po­li­ti­kos nau­jie­nas, ką da­ry­ti šian­dien yra sti­lin­ga?

– Vi­sa­da da­ly­vau­ju rin­ki­muo­se. Vi­suo­se. Gal tai ga­li reikš­ti, kad do­miuo­si po­li­ti­kos nau­jie­no­mis? Man gal svar­biau bū­ti pi­lie­te. To­kia ir jau­čiuo­si esan­ti.

O šian­dien ma­din­ga pa­reikš­ti nuo­mo­nę. Ko­kiu nors klau­si­mu. Įsi­vaiz­duo­jant, kad ta­vo nuo­mo­nė la­bai la­bai svar­bi. Nors kar­tais ta nuo­mo­nė to­kia ne­sti­lin­ga.

– Ko­kią reikš­mę Jū­sų gy­ve­ni­me tu­ri daik­tai?

– Daik­tų rei­kia vis ma­žiau. Ir vis ko­ky­biš­kes­nių. Aną­dien su­si­mąs­čiau, ką pa­si­im­čiau, jei rei­kė­tų sku­biai pa­lik­ti na­mus. Al­bu­mus. Su šei­mos nuo­trau­ko­mis. Vis dau­giau reiš­kia pri­si­mi­ni­mai, dar no­ri­si įspū­džių, ne­ti­kė­tų at­ra­di­mų. Ne daik­tų.

– Ką Jūs mėgs­ta­te skai­ty­ti?

– Iš nau­jo at­ran­du kla­si­ką. Lie­tu­vių taip pat. Mėgs­tu skai­tyt lyg ir vai­kams skir­tus kū­ri­nius, pa­vyz­džiui, Vy­tau­to V. Land­sber­gio pa­sa­kas, ku­rio­se ran­du daug gi­lia­min­tiš­kos, bet links­mos iš­min­ties. Dar to­kias kaip Ol­gos To­karc­zuk (dai­li­nin­kė Jo­an­na Con­ce­jo) „Pa­mes­ta sie­la“. Dar kny­gas, ku­rio­se daug gra­žių iliust­ra­ci­jų. Dar la­bai skau­džias Gri­go­ri­jaus Ka­no­vi­čiaus kny­gas.

– Bū­tų įdo­mu iš­girs­ti Jū­sų nuo­mo­nę, kiek gy­ve­ni­me rei­kia kar­do ir kiek – gė­lės, čia aš gė­lė­mis va­di­nu vi­sus sub­ti­lius da­ly­kus?

– O ką va­din­ti kar­du? Skau­dži­ą­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas? Vi­są mu­my­se glū­din­tį ir kart­kar­tė­mis pa­si­reiš­kian­tį blo­gį? Pa­gal gy­ve­ni­mo dės­nius tu­rė­tų bū­ti pu­siau­svy­ra. Pa­na­šiai gė­rio, pa­na­šiai blo­gio. Pa­na­šiai kar­do, pa­na­šiai gė­lės. Bet man rei­kia, kad kar­do bū­tų ko­kia 10 pro­cen­tų. O 90 pro­cen­tų gė­lės. Kad jaus­čiau­si kū­rė­ja.