Vie­ni­šos jau­nos ma­mos is­to­ri­ja: „Nuo dug­no te­ko at­si­spir­ti du kar­tus” ()

Lie­pa Svirs­kai­tė
Irma
Su­si­pa­žin­ki­te – čia ma­ma Ir­ma ir jos sū­nus Ti­tas. Ir­mai šiuo me­tu 27, o Ti­tui – 7 me­tai. Ir­ma, mer­gi­na ki­lu­si iš Laz­di­jų ra­jo­no, pa­sto­jo, kai jai bu­vo vos 19 me­tų. Ne­leng­vu sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu ji nu­spren­dė pa­si­da­ly­ti su „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jais tam, kad į jos si­tu­a­ci­ją pa­kliu­vu­sios mer­gi­nos ne­su­trik­tų ir iš­lik­tų tvir­tos.

– Ir­ma, ka­da su­ži­no­jai, kad lau­kie­si?

– Kad lau­kiuo­si, su­ži­no­jau an­trą nėš­tu­mo mė­ne­sį. Tuo me­tu man bu­vo de­vy­nio­li­ka me­tų. Pa­gim­džiau jau bū­da­ma dvi­de­šim­ties.

– Kaip re­a­ga­vai į nėš­tu­mą tu pa­ti? Ir kaip re­a­ga­vo ta­vo an­tra pu­sė?

– Vi­sų pir­ma, man rei­kė­jo su­si­vok­ti pa­čiai. Bu­vo di­de­lis są­my­šis vi­du­je, min­ty­se. La­bai bi­jo­jau ir jo re­ak­ci­jos. Pa­skam­bi­nau ir pa­sa­kiau, kad mums rei­kia pa­si­kal­bė­ti. Su­si­ti­ko­me ir pra­ne­šiau, kad mes tu­rė­si­me vai­ką. Iš pra­džių jis la­bai pa­si­me­tė, vė­liau ki­lo to­kie klau­si­mai kaip: „ar tuo­kia­mės, ar kaip da­rom“. Vis­gi po po­ros die­nų jis su­si­sie­kė su ma­ni­mi ir pa­sa­kė, kad mums rei­kia pa­si­ma­ty­ti. Su­si­ti­kus man tie­siog pa­ki­šo pi­ni­gus ir pa­sa­kė, kad da­ryčiausi „va­lymą“.

– Kaip jau­tei­si ta­da?

– La­bai blo­gai. Vi­sų pir­ma, ne­tu­rė­jau min­čių nu­trauk­ti nėš­tu­mo. O vi­sų an­tra, tai nor­ma­lu, kad re­ak­ci­ja bu­vo blo­ga, nes mes drau­ga­vom, gal at­ei­ties ir ne­pla­na­vom, nes aš jau­na, o jis šiek tiek vy­res­nis, bet juk bu­vo vi­so­kių pla­nų gy­ve­ni­me: tu­rė­jau idė­jų, bu­vau or­ga­ni­zuo­ta ir veik­li. Fak­tas, kad aš lau­kiuo­si, ma­ne vie­naip ar ki­taip la­biau suž­lug­dė nei nu­džiu­gi­no.

– Kiek lai­ko bu­vo­te kar­tu su an­tra pu­se?

– Apie dve­jus me­tus.

– O kaip tuo­met šią ži­nią su­ti­ko tė­vai?

Bu­vo sun­ku, nes rei­kė­jo tė­vams pa­sa­ky­ti ne tik tai, kad lau­kiuo­si, bet ir tai, kad lau­kiuo­si vie­na. Vai­ko tė­vas juk jau iš­sa­kė sa­vo po­zi­ci­ją. Aš tuo me­tu tie­siog spjo­viau jam į vei­dą ir po to lai­ko jo ne­mačiau. Tėvai pradėjo teisti, sakyti, kad pati prisilaksčiau, kaip čia auginsiu ir ką darysiu. Nebuvo jokio palaikymo, tik kaltinimų lavina. Visa tai stipriai susidėjo ir ėmiau mąstyti, kad galbūt tikrai reiktų pasidaryti „valymą“, nors ir suvokiau, kad tai labai blogai. Prie to paties ėmiau mąstyti, kaip visuomenė mane, vienišą mamą, priims. Juk ir tai reikėjo ištverti. Išgirdusi tėvų reakciją į nėštumą, nusprendžiau persikraustyti gyventi pas tetą. Supratau, kad mano tėvai manęs tuo metu nenorėjo. Tad visą nėštumą pragyvenau pas tetą.

– Kaip ma­nai, ar tė­vai bū­tų re­a­ga­vę ki­taip, jei­gu an­tra pu­sė bū­tų vis­gi li­ku­si ta­vo gy­ve­ni­me?

– Taip. Tačiau pagrindo pykti jie vis tiek neturėjo. Mano mama pati susilaukė savo pirmo vaiko, būdama septyniolikos metų. Dėl to tikriausiai tikėjausi kitokios reakcijos. Skirtumas tarp mūsų buvo tas, kad mama pastojusi iškart susituokė su tėčiu. Bet gavau tai, ką gavau.

– Ko­kie mo­men­tai nėš­tu­mo me­tu ta­ve la­biau­siai pa­vei­kė?

– Pir­mie­ji sun­kūs mė­ne­siai. Ne tik dėl to, kad ne­ga­vau pa­lai­­ky­mo, bet ir dėl to, kad tu­rė­jau gal­vo­ti, kaip man gy­ven­ti, kur au­gin­ti vai­ką, ką da­ry­ti.

– Kuo­met pra­si­dė­jo vi­zi­tai li­go­ni­nė­se, kaip ta­ve pa­si­ti­ko gy­dy­to­jai ir li­ku­si per­so­na­lo da­lis?

– La­bai aiš­kiai jaučiau nepa­gar­bos ženklus. Ypač dėl to, kad esu „-aitė“ (Puzaraitė), o ne „-ienė“. Viskas prasidėjo nuo to, kad medicininiame išraše reikėjo nurodyti, kas yra vaiko tėvas. Aš nusprendžiau, jog nenoriu, kad jis dominuotų vaiko gyvenime, nes jis ir nepripažino savo vaiko. Tai po to vizito kilo įtampa. Žinoma, kad jie turėjo teisę prisigalvoti visko, ko tik norėjo, nes jie juk žmonės, jie galvoja.

– Kad jau pra­kal­bo­me apie li­go­ni­nes, tai kaip ėjo­si gim­dy­mas?

– Gim­dy­mas bu­vo sun­kus. Pir­ma­sis niu­an­sas, ku­ris ma­ne nu­ste­bi­no, bu­vo tuo­met, kai bu­vo ma­ny­ta, kad gim­dy­siu rug­pjūčio 14-ąją, o sąrėmiai prasi­dėjo rugpjūčio 12 dieną. Atvy­kusi į ligoninę buvau pasitikta nuodugniu ankstyvo gimdymo neigimu: „O ko tu čia atva­žia­vai? Tau gimdyti reiks tik 14 dieną.“ Tuomet informavau apie sąrė­mius. Tik kuomet pamatavo tonusą, suprato, kad kaklelis ėmė atsivėrinėti ir gimdysiu. Ir per patį gimdymą buvo situacijų, kai jaučiausi vienokia ar kitokia forma žeminama. Prasidėjus gimdymui už nugaros atsistojo visas rūkalais dvokiantis dakta­ras, kuris rėkė man į ausį: „Tu stumk, nestenėk.“ O aplink neturėjau jokio palaikymo, gimdžiau visiškai viena. Niekas nelaukė, niekas nelaikė rankos. Tada ir pasijautė, kad atėjau jauna gimdyti, kad neturiu jokių privilegijų, teisės į pagarbą.

– Tuo­met kas ta­vo gy­ve­ni­me bu­vo vil­tis ir mo­ty­va­ci­ja ju­dė­ti į prie­kį?

– Kai su­si­gy­ve­nau su fak­tu, kad lau­kiuo­si ir tai da­rau vie­na. Vė­liau vai­ko at­si­ra­di­mas ir pats vai­kas man su­tei­kė daug jė­gų. Ne­ga­lė­jau pa­si­duo­ti, nes jau bu­vau nu­spren­du­si gim­dy­ti. Nu­spren­du­si, kad au­gin­siu jį vie­na. Pa­si­da­vi­mas – tai blo­giau­sia, ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti.

– Kai gi­mė Ti­tas, tai ar iš­kart pa­ju­tai mo­ti­niš­kus jaus­mus sa­vo kū­di­kiui?

– Taip. Aš pa­me­nu, kai pa­gim­džiau, tai ma­no vai­kas bu­vo ge­ras vi­są pir­mą nak­tį. Aš jį pa­si­gul­džiau ir vi­są nak­tį čiupi­nėjau: tai ausytę palies­davau, tai nosytę. Man buvo be galo įdomu, kaip jis atrodo, koks jis. Tuomet visą naktį nemiegojau ir žiūrėjau. O po to visas kitas naktis jis jau verkė. Tad Titas mamai davė vieną naktį pailsėti, mama šia galimybe nepasi­nau­dojo (šyp­sosi). Bet buvo tikrai smagu žvelgti į savo kopiją.

– Kur ap­si­gy­ve­no­te su nau­ja­gi­miu?

– Po gim­dy­mo grį­žau pas tė­vus. Gy­ve­nau pas juos mė­ne­sį, gal­būt šiek tiek dau­giau. Tačiau nuolat jaučiau įtampą. Nors mama ir padėjo, tačiau prasidėjo prikišinėjimai: tai už elektrą nemoku, tai mums mažai vietos, tai dar kas. Tuomet aš pagal­vojau, kad mano patėvis turi namą kitoje kelio pusėje nuo mano tėvų namo. Tas namas kritinės būklės – tikrai labai senas. Tačiau pamąsčiau, kad pavargau būti engiama, pavar­gau, kai man vis kažkas prikiši­nėjama, ir, gavusi leidimą, persi­kėliau į tą seną namą. Ten prasi­dėjo sunkus gyvenimas. Nuolat reikėdavo kūrenti krosnį patal­pai ir maistui šildyti. Viskas būtų buvę lyg ir neblogai, tač iau tą namą kiaurai pūtė vėjas, o mano vaikas buvo vos dviejų mėnesių. Tad kiaurą parą taip ir kūren­davau krosnį. Tokių patogu­mų kaip tualetas ar dušas – nebuvo. Vaiką prausdavau pašildžiusi vandenį ant krosnies. Sunkiausia tai, kad buvau viena. Iš tiesų, buvo prieitas ir toks momentas, kai malkas iš tėvų vogiau, nes jeigu tik kažkas įvyk­davo ne pagal juos, tai jie užra­kin­davo mal­­kinę, o tai reiškė, kad negalė­davau sušildyti namo sau ir Titui.

– Kam esi dė­kin­ga už pa­gal­bą?

– Te­tai. Vi­sų pir­ma, tai ji pa­dė­jo man pri­im­da­ma pas sa­ve gy­ven­ti vi­so nėš­tu­mo me­tu. Dėl to pa­ti di­džiau­sia pa­dė­ka ten­ka jai. Li­kau vie­na, o ji bu­vo tas žmo­gus, ku­ris iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką. Nors iš es­mės ėjau ir ėjau per gy­ve­ni­mą vie­na. Iš pra­džių ne­pa­si­da­viau, tačiau vėliau – palūžau.

– Tu bu­vai mi­nė­ju­si, kad tu­rė­jai minčių apie savižudybę.

– Vie­nu mo­men­tu su­si­dū­riau su bui­ti­niu al­ko­ho­liz­mu. Bū­da­vo taip, kad nu­si­pirk­da­vau bu­te­lį vy­no ir ger­da­vau. Aiš­ku, da­bar jau su­vo­kiu, kad tai bu­vo pats blo­giau­sias spren­di­mas ma­no gy­ve­ni­me, kad tai nė­ra pa­tei­si­na­ma. Bet tuo me­tu man bu­vo vi­siš­kas lū­žis, aš ne­mačiau gyveni­me jokios prasmės. Pa­menu, kad vieną kartą pa­dauginau ir ver­kiau. Verkiau ir verkiau visą dieną galvodama, kodėl būtent man taip nutiko. Juk nebuvau kažko stipriai nuskriaudusi, ko nors labai baisaus padariusi. Tad kodėl man? Mačiau savo vaiką, mačiau dėžutę su tabletėmis ir jau buvau pasirengusi jas gerti. Tai buvo momentas, kai nebe­galėjau (susigraudina ir giliai įkvepia)… Palūžau.

– Kas vy­ko to­liau?

– Tuo me­tu il­gai ne­at­sa­kiau į skam­bučius tėvams. Ir į mano namus atėjo brolis. Jis paėmė tas tabletes. Tėvai paėmė vaiką. Tuomet, kiek pamenu, išsimie­gojau. Kitą dieną labai ilgai svarsčiau, ką apskritai darau su savo gyvenimu ir kodėl. Juk aš jauna ir turiu dėl ko gyventi. Juk aš ne tik sau bandžiau atimti gyvybę, bet taip pat atimti ir iš vaiko mamą. Vienintelę, kurią jis turi. Vėliau dar vieną žiemą pragyvenau tuose namuose, tada susiėmiau ir nusprendžiau keltis į didesnį miestą, kuriame mano vaikui gyvenimas būtų geresnis. Nors ir sunkiai, bet padedant draugui persikėliau gyventi į Alytų.

– Ką vei­kei at­si­kė­lu­si į Aly­tų?

– Iš pra­džių įsto­jau į Dar­bo bir­žą. Ji ma­ne iš­siun­tė mo­ky­tis, nes ne­tu­rė­jau vi­siš­kai jo­kios spe­cia­ly­bės, kas yra su­pran­ta­ma. Aš pa­bai­giau slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jos moks­lus, bet tuo pat me­tu nu­spren­džiau, kad man ne­už­ten­ka sti­pen­di­jos, ku­rią gau­nu. Tuo me­tu bu­vo va­sa­ra, tad dar ne­rei­kė­jo mo­kė­ti už šil­dy­mo pa­slau­gas. Bet aš nu­spren­džiau, kad man rei­kia už­si­im­ti na­mų va­ly­mais. Pra­dė­jau va­ly­ti na­mus la­bai pi­giai, nes tuo me­tu bu­vau nie­kam ne­ži­no­ma, dėl to tu­rė­jau už­si­tar­nau­ti pa­si­ti­kė­ji­mą. Iki žie­mos man se­kė­si ga­nė­ti­nai ne­blo­gai. Bet at­ėjus žie­mai aš ir vėl pa­lū­žau, nes nebesu­si­tvar­kiau su fi­nan­sais. Vi­są lai­ką bu­vau pra­gy­ve­nu­si kai­me ir ne­ži­no­jau, kad mies­te iš­si­lai­ky­ti taip bran­gu. Tu­rė­jau pri­im­ti sun­kų spren­di­mą – grįž­ti į ten pat, iš kur at­va­žia­vau. Grį­žu­si į se­ną­jį na­mą su­sir­gau dep­re­si­ja. Grįž­ti į tą pa­tį liū­ną bu­vo be ga­lo sun­ku. Pra­ėjus žie­mai vėl su­si­ė­miau ir su­grį­žau į Aly­tų.

– Kiek Ti­tui tuo me­tu bu­vo me­tų?

– Pus­an­trų.

– Su­grį­žai an­trą kar­tą į Aly­tų. Kas vy­ko tuo­met?

– Tuo­met su­si­ra­dau būs­tą, dar­bą. Ra­dau ir dar­že­lį, tad Ti­tas tuo me­tu jau pra­dė­jo į jį ei­ti. Vis­kas sta­bi­li­za­vo­si. Nors vis tiek ne­bu­vo leng­va. Kai esi vie­na, ne­tu­ri ramsčio, kuris pasau­gotų vaiką, kai dirbi. O jeigu samdaisi auklę, tai išlaidos padvigubėja. Kai Titas ėjo į darželį, tai susidur­davau vis su tuo – „vieniša mama“. Prieš mane net būdavo pakeltas balso tonas, būdavo kalbama kaip su kokia iš gatvės atėjusia paaugle. Nors turėjau ir labai gerų patirčių su auklėto­jomis. Viena iš jų buvo Janina. Ji man buvo kaip mama, kuri niekada neteisdavo, jei ne taip kažką darydavau, nemokėdavau tinkamai reaguoti į vaiko veiks­mus. O Janina taip moteriškai, subtiliai ir lengvai paaiškindavo, kaip reikia elgtis.

– Ar bu­vo Ti­to tė­vas grį­žęs į gy­ve­ni­mą?

– Taip. Ti­tui tuo me­tu bu­vo ket­ve­ri me­tai. Ti­to tė­vas man pa­siū­lė su­si­tik­ti. Su­ti­kau, jei dėl vai­ko. Re­ziu­mė: jis no­rė­jo pats sa­ve nu­ra­min­ti, pa­sa­ky­da­mas man, kad čia ne jo vaikas. Norėjo susitikti su vaiku, paimti ant rankų. Jeigu būtų pajutęs kaž­kokį ryšį, būtų įsitikinęs, kad vaikas tikrai jo. Aš buvau be galo pikta, kad jis sau taip leido pasielgti. Juk taip sunkiai auginau vaiką visus ketverius metus viena. Paklausus jo, ką man sakyti vaikui, kas č ia per asmuo, Tito tėvas atrėžė: „Sakyk, kad čia drau­gas.“ Daugiau į mūsų gyvenimą jis nebesugrįžo.

– Per­ei­ki­me prie da­bar­ties. Ti­tui jau sep­ty­ne­ri me­tai. Jis rug­sė­jį eis į mo­kyk­lą. Kaip jau­tie­si ly­gin­da­ma da­bar­ti­nį sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pą su tuo, ku­ris bu­vo prieš še­še­rius–sep­ty­ne­rius me­tus?

– Aš ne­su tas žmo­gus, ku­ris ne­da­ro klai­dų. Iš vie­nų pa­si­mo­kau, iš ki­tų ne. Bet gal­vo­ju, kad ga­liu sa­vi­mi di­džiuo­tis, nes tuo me­tu, kai tu­rė­jau nu­spręs­ti, kaip man elg­tis, aš pa­si­rin­kau la­bai tei­sin­gai. Nors ir li­kau vie­na, bet au­gi­nau vai­ką. Da­bar gy­ve­na­me ga­nė­ti­nai pa­to­giai. Ma­no vai­kas la­bai pro­tin­gas, kuo džiau­giuo­si. Jis ma­ne la­bai my­li, taip pat kaip ir aš jį. Nors nuo dug­no te­ko at­si­spir­ti du kar­tus, bet da­bar aš čia. Esu pačioje geriau­sioje gyvenimo vietoje: aplink mane geri žmonės, mano vaikas protingas, turiu darbą, mes turime stogą virš galvos, mums nereikia kūrenti krosnies ir virti maisto ant jos. Gyvenam kur kas geriau nei prieš tai.

– Jei da­bar ži­no­tum, per ką rei­kės per­ei­ti, ir su­ži­no­tum, kad lau­kie­si Ti­to – gim­dy­tum an­trą kar­tą?

– Taip. Nes tie gy­ve­ni­mo iš­šū­kiai už­grū­di­na. Da­bar jau­čiuosi dar stipresnė. Norėčiau palinkėti kiekvienai jaunai merginai mano situacijoje nepa­siduoti, nenustoti tikėti savimi, nepulti į depresiją ir gimdyti. Tik gimdyti. Nes galbūt labiau gailėtumeisi priėmusi neigiamą sprendimą nei kad teigiamą, dėl kurio dvejoji. Vaikas – Dievo dovana. Dabar aš esu ne viena. Kuomet man linksma, Titas man duoda bučkį. O kuomet man liūdna, jis mane apkabina (nusišypso).

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.